Pasąmonė yra pats geriausias autorius. Ypač, kai kartu su visais iš pasaulio įpučiančiais vėjais, į ją prasiskverbia ir šventybės srovė. Visada nuostabu, kai knygos tiek jų rašytojams, tiek skaitytojams ateina kaip tam tikras apreiškimas. Romanas yra nenuginčijamai vertingas, jei priverčia veikti ar atrasti kažką visiškai kitokio nei kasdienė žmogaus realybė. Tai yra gyvenimo tiesa, kuri krikščioniui sutampa ir su gavėnios tiesa.

Gavėnia, kaip gyvenimas, yra išbandymas, kai su savo naštomis einame keliu tikslo link, nepaisydami sunkumų ir nesėkmių. Knygą, apie kurią mes kalbėsime, mažai kas laikytų dvasinio įkvėpimo šaltiniu. Pasaulis joje toks susidėvėjęs, kryžiai, kuriuos reikia nešti, tiesiog nepakeliami, o tikslai neprieinami arba sudužę. Ši knyga yra Migelio Servanteso „Don Kichoto nuotykiai“.

Ji gali atnešti dieviškosios beprotybės ramybę tiems, kurie pasiduoda žemiško normalumo pagundoms.

Praradęs priežastį skaityti riterių knygas, Don Kichotas pats užsideda šarvus, pakausto savo kuiną Rosinantą ir išlekia į dulkėtas Kastilijos lygumas su ginklanešiu Sanča Pansa. Siekti visko, ko trokšta širdis, gyventi dėl to, ką myli. Jis išvyksta ieškoti šlovingojo pasaulio – prarasto garbės kodekso, drąsos, teisingumo ir kilnumo.

Jo visi herojiški žygdarbiai dedikuojami įsivaizduojamai damai Dulsinėjai. Palikęs savo kaimą, pats save paskelbęs riteriu, raitelis joja ristele į renesansinę Ispaniją. Iš jo sklinda paradoksalūs kliedesiai, kuriais bandoma prikelti negyvą pasaulį. Galiausiai išvystame milžinišką geležinės logikos ir kvailybės painiavą. Visa tai kyla iš proto ir beprotybės, juoko ir ašarų.

Skriedamas su savo arkliu, ietimi ir greta jojančiu ginklanešiu, Don Kichotas regi to paties siekiančius riterius, burtininkus, damas, karalius ir pilis. Tačiau kelias trenkia jam stiprių smūgių ir atskleidžia vis sunkesnę tikrovę. Don Kichotas sutinka vien girtuoklius, ožkų piemenis, nuteistuosius, kambarines ir užeigų lankytojus. Kas kartą jo įsivaizdavimai paneigiami. Jo manieros išjuokiamos. Tikslai – sužlugdomi. La Mančos riteris, Liūdnojo veido riteris mušamas, daužomas, žeidžiamas ir laužomas ties kiekvienu posūkiu. Tačiau Don Kichotas yra atsparus. Jis ir toliau mato milžinus, kur tėra vėjo malūnai, kviečia juos dvikovai, nepaisydamas nuolatinių kritimų ir paniekos. Jis mato tai, ką yra išsiugdęs matyti.

Nesugebėjęs savo laikais atkurti viduramžių, Don Kichotas moderniems laikams sukuria tikėjimą.

Don Kichoto ieškojimai yra tai, ką krikščionio siela patiria per gavėnią. Tai yra siekis nešti ramybę ir taiką pakrikusiems laikams. Don Kichotas atranda, kad pasaulis yra beprasmis, o griuvėsių atstatymo darbas – klastingas. Nors dar kartą jam užkertamas kelias, ir jis lieka sutryptas, Don Kichotas ryžtingai ir toliau kovoja už vienybę ir praėjusių dienų išmintį. Jo vizija jam suteikia stiprybės kovoti su ištisomis modernybės divizijomis ir padaliniais. Yra išmintis, kuri priklauso idiotams.

Tiesa gali būti nepagaunama, netgi iliuzinė. „Dievo kvailybė yra išmintingesnė už žmones“, – rašo šv. Paulius savo Laiške korintiečiams. Galbūt Don Kichotas yra išprotėjęs, bet yra tam tikrų beprotybės rūšių, kai ši gali būti dieviška. Don Kichotas galbūt gali matyti dalykų, kurių nemato kiti, bet taip yra tik dėl to, kad jis žvelgia už uždangos.

Pasaulis nėra sudužęs. Pesimizmas, kuriuo fragmentuojama realybė, yra melas. Pasaulis nėra padalytas, jis vieningas. Don Kichotas yra nesutramdomo krikščioniško optimizmo galios herojus, šlovingas krikščionių kvailys, kuris net ir žemiausio būvio geba jausti, kad yra toji pati aukščiausia tikrovė. Don Kichotas yra krikščioniško riterio ikona, nes svajoja apie tai, kas nepasiekiama, ir tuo tiki. Jis yra didžio tikėjimo vyras.

Paprasčiausia iliuzija, kad sveikas protas išsklaido beprotybę, kad sapnus sudėlioja į vietas tikrovė, o Don Kichotas yra nugalėtas. Dostojevskis savo dienoraštyje yra rašęs, kad Don Kichotas yra pati liūdniausia kada nors parašyta knyga, nes tai – nusivylimo iliuzija istorija. Jei pasaulio logika yra tokia, kokią mes matome, kokia tuomet priežastis laikytis įsikibus sveiko proto? Nebūna realybės, kuri nebūta paliesta vaizduotės, net jei žmogus ir pabėga nuo savo beprotybės.

„Don Kichoto nuotykiai“ yra viena iš didžiųjų pasaulio knygų, bet taip pat nereikia pamiršti, kad tai yra ir tiesiog gera knyga. Iš tiesų, kas padaro Don Kichotą didį, nėra būtinai svarbiau už tai, kas padaro jį tiesiog gerą. Kodėl ši knyga laikoma pirmuoju moderniu romanu? Ar Don Kichotas yra beprotis sveikame pasaulyje, ar vienintelis sveikas bepročių pasaulyje? Don Kichoto nuotykiai yra aistringi. Juose dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas. Romanas pastraipa po pastraipos neša kryžių ir seka Kristų. Skyrius po skyriaus liūdnojo veido riteris krinta, keliasi ir tęsia savo kelionę. Ši knyga atskleidžia visą skausmą ir žaizdas, visą žmoniją ir jos humorą. Iš to susideda riteriškas kvietimas krikščioniškam gyvenimui.

Nors ši istorija gąsdinanti, daug kartų girdėta, tačiau skaitytojai, kurie skaitydami knygą puslapis po puslapio gali nuolatos keltis, žygiuoti ir vėl kristi kartu su Don Kichotu, darys tą patį savo asmeniniuose gyvenimuose diena po dienos. Krikščionybė yra riterių religija. Nors ir nebeklajoja po pasaulį šarvais apsirengę vyrai, nėra jokios priežasties mirti riteriškumui.

Don Kichoto anachroniška riterystė yra pavyzdys visiems, kai reikia kovoti su neteisinga linkme judančiu pasauliu. Ši kryptis, klaidus kelias su daugybe pavojų, yra svarbus gavėnios metu, ypač per Didžiąją savaitę. Kai gavėnios trasa artėja į pabaigą, katalikai dažnai jaučiasi suskilę, pažeisti, netgi sumušti. Bet kaip Don Kichotas ir mūsų Viešpats, visi yra pašaukti kelti save ir tęsti kelionę, tvirtai stovėti ir nesileisti, kad kas nors suklaidintų, parklupdytų, atimtų drąsą.

Svarbu pasiryžti būti amžinu blogio priešu. Katalikai turi išmokti tęsti kelionę, nors visos pastangos eitų veltui, keltis, kai yra nuverčiami, kovoti dėl Kristaus ir būti vadinami Jo Šlovės kvailiais. Dar viena šv. Pauliaus mintis: „Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo.“

Niekada nesuklysi tapdamas kvailiu dėl didesnės šlovės Dievui ir dėl Jo karalystės gynimo. Migelis de Servantesas to išmoko iš Don Johno iš Austrijos per Lepanto mūšį. Jis pamatė jo herojiškumą, kuris balansavo ant pajuokos ribos. Tačiau viskas vyko tam, kad būtų apsaugoti šventi dalykai, kuriuos pamiršo modernus žmogus. Servantesas suprato naujos kartos didvyrį Don Johną. Šio herojaus didvyriškumas tuomet buvo naujas, nes jis karštai kovojo dėl senųjų tiesų, kurias atmetė šiuolaikinis pasaulis.

Servantesas jame atrado įkvėpimą Don Kichotui. Šio žmogaus heroizmas gali būti ištartas Nukryžiuotojo Karaliaus žodžiais – „Jei pasaulis jūsų nekenčia,. tai žinokite – jis manęs nekentė. pirmiau negu jūsų.“

Don Kichotas yra knyga apie krikščionišką riterystę ir buvimo krikščionimi sąlygas. Ji primena, kad iš tavęs bus tyčiojamasi kaip iš kvailio, bet būsi kvailys dėl kilnaus tikslo. Turėsi gyventi pagal dangaus karalystės svajonę, nors pasaulis manys, kad tai klaida. Turėsi būti gynėjas, principingas, drąsus, tvirtas. Nors būsi nuolatos nubloškiamas, turėsi vėl ir vėl keltis iš dulkių. Būti donkichotišku nereiškia būti nuostabiu, žavingu ar naiviu. Tai reiškia nuolatos kentėti atmetimą, tačiau tuo pat metu išgyventi kelionės džiaugsmą. Net einant per kančios kelią (via dolorosa).

Sean Fitzpatrick

Pagal catholiceducation.org parengė Vaiva Lanskoronskytė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *