Graikų mitologijoje buvo pasakojimas apie milžiną plėšiką Prokrustą, vandenyno dievo Poseidono sūnų. Jis prisiviliodavo į savo namus nieko blogo nenujaučiančių svetimšalių, apsimetęs svetingu šeimininku. Paskui pasiūlydavo svečiui gultis į specialią lovą. Jei žmogus būdavo aukšto ūgio ir netilpdavo į lovą, Prokrustas nukapodavo jam kojas, kiek šios išsikišdavo. Jei lova būdavo per ilga, plėšikas tempdavo vargšelį, kol kojos pasiekdavo atkaltę.

Nuo Apšvietos laikų krikščionybės, kaip Prokrusto, vaizdinys atkakliai brukamas Vakarų pasaulio gyventojams. Šiuo atveju tenka įsitikinti, kad paveikiausi ir kartu pavojingiausi yra tie mitai, kuriuose yra dalis tiesos. Per visą krikščionybės istoriją vis atsiranda krikščionių, kurie savo tiesą įrodinėja kirviu.

Antikiniame mite apie Prokrustą didvyris Tesėjas užklysta į plėšiko namus, sugeba pergudrauti piktadarį ir patį parverčia į klastingąją lovą bei patrumpina kyšančias kojas.

Natūralu, kad mes, krikščionys, mieliau save tapatiname su Tesėju, o ne Prokrustu, ir teigiame, kad Jėzaus paskelbta Geroji Naujiena ir yra išlaisvinimas nuo visų tironijų.

Tačiau tokia interpretacija per kelis pastaruosius šimtmečius vis mažiau įtikina aplinkinius. Deja, bet labai daug žmonių šiandien į krikščionis žvelgia ne kaip į kovotojus su bet kokia priespauda, bet kaip į „tramdomųjų marškinių“ protui ir jausmams gamintojus, įtikėjusius teise švaistytis diagnozėmis ir primesti gydymą.

Aišku, galima būtų sakyti, kad šių laikų žmonės labai menkai pažįsta krikščionybę ir turi išankstinį nusistatymą, jog jai įtaką daro įvairūs sekuliaristinės ideologijos pavidalai, tačiau reikia pripažinti, kad patys dažnai suteikiame pagrindą tokiam vertinimui.

Esu įsitikinęs, kad šiandien didesnį pavojų kelia ne krikščionybės kritikai, patys sau bandantys įrodyti, kad gali apsieiti be Dievo, bet veikiau tas „teisuoliškos krikščionybės“ pavidalas, kuriame baimė ir barikadų mentalitetas užgožė išlaisvinančią Gerąją Naujieną.

„Teisuoliška krikščionybė“ yra tas šių dienų pasaulyje išplitęs krikščionybės pavidalas, kuris iš tiesų yra ne kas kita, kaip neurotiškas Tesėjas, perėmęs Prokrusto verslą, pamiršęs, ko atkeliavo į plėšiko namus ir visas jėgas skiriantis lovos apsaugai, reikalaujantis, kad ši lova būtų paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldu. Teisuoliškumas neturi nieko bendro su autentišku įsipareigojimu tiesai. Tai veikiau „pasidaryk pats“ mentaliteto atmaina, kai krikščionys pamiršta, jog turi sekti paskui Jėzų, o ne būti Jo vedliais, neva kur kas geriau žinančiais tikrąjį kelią.

Šiandien svarbiausia ne nugalabyti „teisuoliškos krikščionybės“ Prokrustą ar atrasti tinkamesnį kandidatą, kuris perimtų jo vaidmenį, bet veikiau padėti jam įveikti laisvės baimę. Performuluojant užduotį pirmuoju asmeniu, svarbiausia mums kiekvienam išgydyti viduje slypinčią pagundą būti Prokrustu, o ne Tesėju, būti malonės, o ne galios, laisvės, o ne baimės žmonėmis.

Iš Andrius Navickas. Laisvų žmonių bendruomenė?

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *