Instaliacija „Tautiška giesmė“ – tai išsipildžiusi mažo berniuko svajonė pamatyti garsą. Tai – pirmasis atvejis pasaulio istorijoje, kai garsas buvo nuaustas, o viduje įmontuota lazerio sinchroninė sistema mūsų himną leidžia ne tik išgirsti ir pamatyti, bet net ir paliesti esamuoju momentu. Tai – Ariadnės siūlas, padėjęs jaunam mokslininkui ir menininkui atrasti kelią iš daugybės talentų labirinto bei raktas, atvėręs jam duris į pačią Lietuvą.

Per septynerius metus nuo sukūrimo instaliacija plačiajai visuomenei jau buvo pristatyta ne kartą. Todėl neišsiplėtodama priminsiu, kad tai – nacionalines vertybes aktualizuojančio projekto HYMNOS.LT ašis. Kūrinio pagrindą sudaro išausta Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ spektrograminės analizės juosta, kurioje skambant himnui ir stebint sinchroniškai su garsu judantį lazerio spindulį galime regėti garso kokybinius pokyčius. Bene įdomiausia yra tai, kad čia susitinka skirtingos kultūros bei technologijos. Viena vertus – tai  archajinės audimo tradicijos ir lazerinių technologijų santykis, antra vertus – tai trijų skirtingų karalysčių – mokslo, meno ir technologijų – bičiulystė. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!

Valstybė – tai aš, tokiu moto vadovaudamasis instaliacijos idėjos autorius teigia, kad apie tai būtina kalbėtis ne tik valstybinių švenčių progomis.

„Sintezija“ prabilo šiuolaikine kalba ir įvilko nacionalinį himną į naują drabužį. Papasakok, ką himnas reiškia tau pačiam?

Mano sąmoningumas budo kartu su Lietuvos valstybe. Buvau aštuonerių ar devynerių – tokio amžiaus vaikas jau pradeda save identifikuoti kaip asmenį, – kai pirmą kartą išgirdau himną, giedamą Sąjūdžio mitinguose. Todėl ir dabar, nesvarbu kur ir kada beskambėtų, Lietuvos himnas man visada primins nepriklausomybės aušrą, kai žmonės nebijodavo ir nesigėdydavo jo giedoti net troleibusuose susikibę už rankų, su trispalvėmis atlapuose ir vėliavėlėmis delnuose. Prisimenu tą džiugią minią Sąjūdžio suvažiavimuose arba kaip sesers choro vadovas, neturėdamas koto, vėliavą iškėlė ant savo bambukinės meškerės… Tokiuose mažuose gestuose aš regėjau neapsimestinį nuoširdumą. Žmonių veiduose galėjai matyti tikrą džiaugsmą ir tyras ašaras. Nuo to laiko mūsų himnas man visą laiką asocijuojasi su tikrumu, kurio reikia nuolat siekti ir juo dalintis.

„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“: kuriant jūsų instaliaciją glaudus mokslo, meno ir technologijų sričių specialistų bendradarbiavimas tarsi įkūnijo šiuos Vinco Kudirkos žodžius.

Tikra tiesa. Dėl šio kūrinio susisiekė nesusisiekiantys indai. Per trumpą savo gyvenimėlį turėjęs džiaugsmo ne tik susipažinti, bet ir bendradarbiauti su įvairių sričių profesionalais, suvokiau vieną liūdną dėsnį: žmonės yra be galo susiskaldę į savo uždarus pasaulėlius. Štai mokslininkai ne tik nesusikalba su menininkais, bet net ir tarpusavyje. Lazerio specialistas dažnai neranda kalbos su akustikos specialistu. Meno pasaulyje skulptoriui dažnai visiškai neįdomūs akvarelisto kūrybiniai barai. Sujungti tuos skirtingus pasaulius man buvo labai didelis iššūkis. Kam gi to reikia, paklausite. Rytų išminčiai turi tokį posakį: praminti keliai į naujas ganyklas neveda. Visiškai skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimas sukuria terpę tokioms idėjoms, kurios niekada negalėtų užgimti besisukant kaip voverei savo rate.

Ne gana to, šis kūrinys man asmeniškai reiškia ir mano paties asmenybės susijungimą. Neslėpsiu, nuo pat mokyklos laikų labai gerai sekėsi įvairiausios disciplinos, tačiau besiblaškydamas tarp daugybės mokslo bei meno šakų, dažnai išgyvenau savęs susiskaldymą, kuomet skirtingi pasauliai beldžiasi ir prašo dėmesio vienu metu. Buvo sunku išsirinkti vienas vėžes ir jose nusėsti. Galima sakyti, šis darbas mane išgelbėjo nuo išsibarstymo, sujungdamas skirtingus mano talentus. Jaučiuosi čia sudėjęs viską, ką turėjau geriausio.

Ir išties tas žodis „vienybė“, kuri yra vardan tėvynės, o ne dėl savo bambos, yra kertinis kiekvienai tautai. Pirmoji „Tautiškos giesmės“ prezentacija, vykusi Briuselyje, pribloškė tiek mūsų komandą, tiek ten gyvenančius mūsų tautiečius. Šventė surinko per 600 vien registruotų dalyvių, o kur dar visi norintys, kurių prezidentinė salė negalėjo sutalpinti! Nejau visi tie žmonės atėjo pažiūrėti į šitą „bačkutę“? Ne! Jie atėjo pažiūrėti, ką lietuviai vėl iškrės susikibę už rankų…

Kodėl, tavo manymu, atgavus neprikausomybę, Lietuvą ištiko vertybinis nuosmukis?

Nežinau, ar ištiko. Nesutikau nė vieno, kuris, nepriklausomybės aušroje šventai tikėjęs laive, šiandien jos išsižadėjo ar išsigynė. Tikiu, kad grėsmės akivaizdoje mes vėl eitume ir į miškus, ir į aikštes su vėliavomis.

Taip jau yra: didelio pavojaus atveju ar turint bendrą priešą, žmonės instinktyviai vienijasi. Kaip, beje, ir masinės euforijos (ar isterijos?) atvejais, pvz., krepšinio rungtynėse – tik pažiūrėkite, kokie mes lietuviai! Tačiau iškovojus pergalę, laisvę, pasirodo, kad mokėti su ja elgtis yra daug sunkiau, nei įsivaizdavome.

Pažvelkime ir iš kitos pusės: sovietmečiu ekonominiu požiūriu gyvenome apylygiai – visi panašiai rengėmės, valgėme panašų maistą, skaitėme panašią literatūrą… Šiandien gi socialinių sluoksnių konfigūracija yra labai smarkiai išsiderinusi, ekonominė atskirtis didžiulė. Nenuostabu, kad iš to kylantis pavydas, nepasitenkinimas ir susvetimėjimas augina tarp mūsų sienas.

Valstybė, kaip ir žmogus, gyvuoja ciklais. Jos priešaušris tolygus vaikystei: vaikai lekia į ugnį, jos nebijodami, kaip tie drugeliai, Sausio 13-ąją veržęsi po tankų vikšrais… Negali nieko sakyti, to beatodairiškumo mums reikia… Šventajame Rašte sakoma: būkite kaip vaikai, nes jų yra dangaus karalystė. Valstybė neapsieina ir be paauglystės etapo. Prisiminkime reketininkų gaujas ir jų siautėjimus. Dabar ateina pirmasis brandos etapas, ir visai natūralu, kad kažkas tos brandos prisibijo. Kiekvienas savaip: kas emigruoja, kas atsikalbinėja, kas valdžią kaltina… Dabar yra tikrasis mūsų pilietinių vertybių patikrinimo metas. Laikas sąmoningai priimti sprendimą, ką daryti, atsakant sau į klausimą, ar verta dirbti „vardan tos“.

Pradžioje mes visi žiūrime, ką bendruomenė gali duoti man. Po to ateina kitas laikas, kai tu užduodi sau klausimą: o ką aš galiu duoti bendruomenei? Galiausiai turime savęs paklausti: ką aš padariau, kad Lietuvoje gyventi būtų gera? Ant pirmosios Lietuvos nepriklausomybės penkių litų monetos briaunos buvo užrašas: „Mano gerovė – tautos gerovė“. Moneta sukasi…

Justinas Marcinkevičius Sąjūdį įvardijo kaip nuolatinę lietuvio dvasios būseną. Kiek ji įmanoma šiandien, ypatingai kalbant apie jauną žmogų, gimusį jau nepriklausomoje Lietuvoje ir neturėjusį progos patirti tų euforinių pilietinių išgyvenimų? Kas jam padėtų susiorientuoti tarp idealų ir pajusti pilietinę atsakomybę?

Jeigu jums vėl reikia agresorių, išorinių ar vidinių priešų, kad pajaustumėte vienybę, jų yra, ir pakankamai daug. Na, kad ir visos tos šiukšlės: „du lietuviai, trys partijos“ arba  „lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno namas dega“ ir panašiai.

Jeigu norite, prisiminkime Šv. Brunono istoriją ir Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą. Kaip jūs manote, ką gi mes iš tiesų minime? Nupūskime dulkes ir palikime ramybėje fanfaras: tiesa liūdna, bet turime prisipažinti, kad į pasaulio istoriją Lietuvos vardas įrašomas su kuoka, t.y. įeiname į ją kaip žudikai. Dabar darsyk pažiūrėkime į mūsų herbą, kurį šiandien rengiamės įskiepyti Lukiškių aikštėje. Ką gi neša mūsų svajonių princas ant balto žirgo? Gėlių puokštę, bilietą į kino teatrą savo išrinktajai, o gal vis tik tuos pačius šv. Brunono žarnokus…?

Šiandien Švedijoje mūsų vaikų bendraamžiai mokyklose mokomi taip: jei prie parduotuvės sustojo golfas ir iš jo išlipo trys skusti kvadratiniai berniukai, staigiai čiupkite telefoną, skambinkite policijai ir sakykite: lietuviai plešia parduotuvę… O gal čia viskas gerai? Juk taip ir giedame: „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“…  Tai gal pasiimkime beisbolo, ar kaip Melas Gibsonas rekomendavo, golfo lazdas ir pirmyn!

Manau, jog nesugebame pakankamai įvertinti savo unikalumo. Darsyk prisiminkime Sąjūdžio, Baltijos kelio, Sausio 13-osios laikus. Viso pasaulio žiniasklaida plyšaute plyšavo apie mažytį taškelį pasaulio žemėlapyje, kuris sugebėjo pasipriešinti milžiniškai blogio imperijai. Nesakau, kad tai mes sugriovėme Tarybų Sąjungą, tačiau buvome tas mažytis akmenėlis, už kurio užkliuvo imperijos vežimo ratas, ir ji pradėjo byrėti. Pirmą sykį pasaulio istorijoje maža šalelė sugebėjo iškovoti savo nepriklausomybę be ginklo rankoje!

Mūsų jėga slypi mūsų vienybėje. Todėl dabar ir jaunam, ir senam galiu ištarti tą patį: jūsų rankose slypi jūsų ateitis. Kaip toliau rašysime savo istoriją? Ką kelsime: vėzdą ir kalaviją, tarpusavio nesantaiką, rietenas ir barnius ar vis tik paduosime vienas kitam ranką? Po vieną mus lengva sulaužyti. Kaip tas vyteles anoj pasakoj… O tu pabandyk perlaužti visą šluotą!

Paskutiniu metu dažnai važinėji po Lietuvos mokyklas ir bendrauji su jaunimu. Kaip kalbėti apie tautines vertybes mokykloje?

Visų pirma būtina vengti klišių iš serijos „Mylėkite Lietuvą“. Aš renkuosi provokatyvią diskusiją ir kviečiu pažvelgti į faktus be blizgučių. Arba labai dažnas atvejis, kai paklausus susirinkusiųjų nuomonės, neišgirstu nė vieno atsakymo. Tuomet paprašau pakelti rankas, kviesdamas atsakyti, kas mano vienaip, o kas kitaip. Pakyla vos kelios rankos. Galiausiai paklausiu, o ką manote kiti? Norite grįžti atgal į Sovietų Sąjungą? Ten, kur reikėjo neturėti savo nuomonės? Ten, kur net už menkiausią juoką ne laiku ir ne vietoje jus galėjo sušaudyti vietoje, o jūsų brolius, seseris ir tėvus ištremti į Sibirą ar supūdyti kalėjimuose? Ir tada rankos pačios pakyla…

Vėlgi didžiulė klaida yra manyti, kad vaiką užtenka tiesiog paruošti egzaminams. Mokytojai, nesislėpkite už visų tų programų. Rolandas Kazlas į aktorinį įstojo tik iš septinto karto. O šiandien jis nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jei vaikas norės, jis įstos. Svarbiausia jį uždegti. Jaunas žmogus yra labiausiai tikintis žmogus. Todėl geras pedagogas rodys kryptį, pasitikėjimą, pagarbą už jo padarytą darbą ir šitaip įkvėps vaiką eiti savo keliu. Jeigu moksleivis mato, kad jo mokytojas dega, jis ir pats užsidegs.

Taip pat visuomet laikiausi nuomonės, kad švietimo sistemoje yra privaloma laikytis holistinio požiūrio. Kitaip tariant, būtinas tiek mokslinių, tiek taikomųjų, tiek dvasinių disciplinų integralumas. Negalima atskirti pilietinio ugdymo nuo fizikos, menų pasaulio, technologijų ir panašiai. Viskas mūsų gyvenime yra susiję.

Kuo skiriasi laisvė ir nepriklausomybė?

Kad taptume nepriklausomi, reikia laisvės, bet nebūtinai esi laisvas, kai esi nepriklausomas.

2008-aisiais man teko dalyvauti taikos misijoje Gruzijoje. Pirmą sykį pasaulio istorijoje buvo išsiųsti ne kariai, o kultūros ir meno žmonės. Pamačiau, kas yra karo baisumai, išgyvenau ir baimę, ir meilę, ir neapykantą, ir pasigėrėjimą, ir pasišlykštėjimą. Ten ir supratau, ką reiškia laisvė ir kaip dėl jos verta kovoti.

Lietuvos priklausymas Sovietų imperijai atėmė iš žmonių ne tik nepriklausomybę, bet ir laisvę, tiksliau – gebėjimą ja gyventi. Kitais metais Lietuva minės 100 metų Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Šiandien mes turime nepriklausomybę, bet ar iš tiesų esame laisvi?

Ko palinkėtum jaunam žmogui?

Svajoti, o aplinkiniams – niekada nesijuokti iš vaiko svajonių, net ir pačių neįprasčiausių.

Vaikystėje sapnuodavau pasakišką nepažįstamą garsą, kurio atitikmens atsibudęs niekur negalėdavau rasti. Tas sapnas vis kartodavosi, kol virto labai keista svajone – pamatyti garsą… Išgirdau jį jau tik baigęs mokyklą, viename studentų teatrų festivalyje, kur suomių jaunimo trupė, grodama įvairiais archajiniais instrumentais, vaidino savo tautinį epą „Kalevala“. Po spektaklio pripuoliau prie vieno iš tų studentų ir pradėjau klausinėti, kas gi ten jo rankose per instrumentas. Tai buvo dambrelis, kuris nuo to laiko tapo mano neišskiriamu draugu. Vėliau pirmą kartą tranzuodamas per Lenkiją su ką tik įsigytu dambreliu ir belaukdamas, kol sustos pakeleivinga mašina, ėmiau mokytis groti. Keistas dalykas, bet pradėjau nuo Lietuvos himno…

Tikiu, jog mes visi dar prieš gimdami turime iš anksto numatytą kelią. Tas sapnas buvo lyg kelrodis ar pirmasis grūdas. Juk mažas vaikas iš tiesų svajojo pamatyti visai net ne instrumentą, o patį garsą! Taigi, gali sakyti, kad „Tautiškos giesmės“ instaliacija yra niekas kitas, kaip realizuota vaiko svajonė!

Esi minėjęs, kad kūrinio provaizdį išvydai braidydamas po Ignalinos apylinkių pelkes…

Taip. Mėgstu atitrūkti nuo miesto ir sugrįžti į savo vaikystės pasaulį. Taip buvo ir tąsyk. Bevaikštinėdamas savo gimtajame krašte po žydinčią pelkę, mėginau įsivaizduoti, kaip visą tą spalvų pasaulį galima būtų perkelti į garsų pasaulį… Tokie sinesteziniai galvosūkiai mane nuo seno vilioja. Gal todėl, kad užaugau gamtos apsuptyje, o juk gamtoje skirtumo tarp vaizdo ir garso, tarp gyvo ir negyvo nebūna. Tame spalvų pasaulyje aš ir pamačiau pirmąją savo viziją – himną spalvų pavidalu. Ir iškart pajutau, kad šis vaizdinys ne šiaip šmėkščioja mano galvoje.

Žiūrėdama į spalvinę visumą jūsų himno audinyje, iš tiesų galiu regėti pavasarinių pelkių koloritą. Tai tokia rami, mūsiška spalvinė gama, kuri nenutolsta nuo tradicinių lietuviškų raštų…

Audinio spalvos neatsitiktinai tokios. Perkeliant himno spektrogramą į audinį, norėjosi atrasti spalvų kodą, kuris būtų artimas mums, lietuviams (prisiminkime kad ir tautinių juostų spalvų specifiką…), o tai iš tikrųjų buvo labai nelengvas uždavinys. Visų pirmiausia, paaiškėjo, kad neužtenka vien tik pervesti garso analizės programinių duomenų staklių audimo programoms. Informacijos kiekis buvo toks didelis, kad sąlyginai ribotame audinio paviršiuje sukėlė spalvinį chaosą. Iš 250 skirtingų spalvinių ženklų, kuriuos atpažįsta kompiuteris, mes, suradę atitinkamų spalvų verpalus ir pynimus, atrinkome 27 pagrindines dermes. Taigi mūsų laukė dviguba užduotis – viena vertus negalėjome nutolti nuo fizikinės tiesos, bet kita vertus žūtbūt norėjosi išlaikyti ir lietuviškąją tapatybę.

Kalbant apie audinį, dar norisi pridurti, jog mums labai pasisekė. Tik pažvelkime atidžiau – juk tai natūrali koordinačių sistema! O žakardinis audinys? 1801 m. prancūzų mokslininkas Joseph Marie Jacquard pristato pirmąsias pasaulyje programuojamas audimo stakles. Atrodytų, kas čia tokio? Argi nesame girdėję ir įspūdingesnių išradimų? Ir vis tik Napoleonas šį išradimą tarsi pranašiškai apdovanoja dosniausia XIX a. premija, ir ne veltui – šiuolaikiniai informacinių technologijų guru pavadino šį išradimą didžiausiu mūsų eros pirmavaizdžiu. Tai buvo pirmasis dvejetainės sistemos panaudojimas praktiškai. Kur gi be jo visi mūsų kompiuteriai, internetai ir mobilieji telefonai? O štai ir mūsų himnas, nuaustas moderniausiomis, tačiau to paties mokslininko vardu tebevadinamomis staklėmis.

Mėgsti prisistatyti kaip berniukas iš kaimo. Ką tau tai reiškia? Kurios iš agrarinių kultūros vertybių tau atrodo svarbiausios?

Mano vaikystėje nebuvo nei radijo, nei televizoriaus, nei šaldytuvo, o elektros lemputė mūsų namuose buvo bene vienintelis civilizacijos stebuklas. Džiaugiuosi, kad čia prabėgo mano pirmieji gyvenimo metai. Ta natūrali aplinka mane subrandino ir įdiegė tvirtą dvasią. Dar XX a. pradžioje Kazys Binkis kalbėjo apie sveiką berną iš kaimo. Šiandien tas įvaizdis groja gal netgi dar labiau. Kaime negali išgyventi su vienadienėmis vertybėmis: čia reikia dirbti, kad pragyventum metų ciklą, o kai jį pragyveni, tada supranti, kad laikas ir erdvė tampa viena. Mieste tai lengva atskirti įvairiais dirbtiniais būdais, štai, pavyzdžiui, braškių į namus gali parsinešti net žiemą. Tuo tarpu kaimas brandina, nes vaisiaus reikia išlaukti… Labai svarbi kaimo žmogaus vertybė yra neskubėjimas.

Septyneri metai su Lietuvos himnu. Ką jie tau padovanojo? Kokias duris atvėrė?

Ši instaliacija man atvėrė pasaulį ir Lietuvą, apie kuriuos nė nežinojau. Himnas man parodė, kad Lietuvos yra tiek, kiek ją myli, kiek ja tiki ir kiek pats ją kuri. Pamenu, prieš trejus metus Šventosios mokykloje, kai užgrojo himnas, susirinkusieji patys neprašomi susikibo rankomis į ratą ir ėmė giedoti. Tuomet vėl išgyvenau kažką panašaus į tą jausmą vaikystėje, kai teko stovėti Baltijos kelyje. Tąkart suvokiau, jog aš esu ne mokytojas, o mokinys, ir kad pati Lietuva mane moko mylėti. Nuo to laiko visada laikausi šios tradicijos ir suskambus himnui, visų prašau susikibti rankomis.

Kur dabar veda tavo keliai? Kokios tolimesnės perspektyvos?

Kitais metais Lietuva švęs valstybės atkūrimo šimtmetį, o mūsų „Tautiška giesmė“ – labai tikiuosi – savo 100-ąją ekspoziciją. Tokia bus mūsų simbolinė dovana Lietuvai. Po to norėtųsi, kad instaliacija pagaliau atrastų savo nuolatinius namus, iš kurių ir toliau kviestų visus ne tik giedoti, bet ir suprasti, ką ir apie ką giedame, bei įkvėptų ne tik jaunus, bet ir senus padaryti kažką daugiau nei mums atrodo, jog galime padaryti „vardan tos“.

O aš pats ir toliau norėčiau darbuotis mokslo, meno ir technologijų sintezės srityje, kelti kuo daugiau nepatogių ir diskusinių klausimų bei ieškoti sprendimų mūsų identiteto klausimais, tačiau užvis labiau norisi dar artimesnio santykio, ypač su jaunais žmonėmis, padėti jiems patikėti savimi ir amžinosiomis vertybėmis.

Kalbino Justina Tulaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *