Galvos sukti, atrodo, neverta, tačiau vis vien kyla klausimas, kur jas visas dėti. Tas knygas, nugulusias į mano gyvenimą. Pradžioje jų buvo nedaug. Vos viena kita. Tilpo ant rašomojo stalo krašto. Nevargino savo buvimu, netgi pagyvindavo kambario interjerą. Keletas knygų ant stalo visada atrodo gražiai. Ir jeigu kas nors užeitų į svečius, nereikėtų ieškoti priežasties pokalbiui pradėti. Viskas prasidėtų nuo viršelio, o jau toliau – kaip Dievas duos. Taigi, pradžioje jų buvo vos kelios. Tačiau kaip tuštuma traukia tuštumą, taip ir knygos traukia knygas, todėl netrukus jos pradėjo daugintis.

Ir dauginosi taip greitai, kad kiekvieną kartą metus žvilgsnį jų pusėn, atrodė, knygų randasi vis daugiau ir daugiau. Greitai jos jau nebeišsiteko vienoje krūvelėje – reikėjo dviejų. O tuomet, tarp tų dviejų įsispraudė dar pustuzinis. Žodžiu, okupuota teritorija po truputį plėtėsi. Tarsi pelėsis obuolienės stiklainyje. Tarsi Prancūzijos armija, žygiuojanti rytų link. Kai kurios pranykdavo. Kai kurios sugrįždavo. Kai kurios – sugrįždavo ne vienos. Jos dauginosi visomis trajektorijomis – pagal autorius, temas, netgi stilių.

Netrukus vietos ant stalo liko visai nedaug. Vos tilpo nešiojamasis kompiuteris. Ir jeigu tuo pačiu metu norėdavau ką nors užrašyti ranka, baltas popieriaus lapas neišsitekdavo greta. Reikėdavo rinktis, kompiuteris arba lapas.

O kai vieną rytą kompiuterį išsinešiau į darbą, grįžęs vakare tiesiog neberadau jam vietos ant stalo. Visur buvo knygos. Atrodė, įsiklausęs girdžiu jų pasitenkinimo atodūsius. Matau jų ironiškas šypsenas. Daugmaž – „štai ir viskas, sutvarkėm tave, bičiuli“.

Tačiau gyvenimas nestovėjo vietoje ir jau kitą dieną namuose atsirado nedidelė knygų spintelė. Ją sudarė vos dvi metro ilgio lentynos ir ji buvo įkurdinta kambario kampe šalia rašomojo stalo. Akimirksniu visas užgyventas knygų pasaulis persikėlė ten ir stalas buvo išvaduotas. Dabar kompiuteris išsiteko nebetrukdomas, o šalia jo tilpo ne vienas ir ne du, o visi trys popieriaus lapai. Ir vis tik, sėdint prie stalo, ta nedidelė knygų spintelė prie kojos kėlė įtampą. Nerimą. Lyg kažką būčiau pamiršęs. Užrakinti duris ar išjungti šviesą prieš išeidamas. O gal – ir tą, ir tą. Nedidelė knygų spintelė. Tarsi prie kojos pririštas svarmuo. Kartais net suimdavo niežulys ir puldavau tikrinti, ar tikrai po stalu nesidriekia grandinė. Atsistojęs žingsniuodavau iš vieno kambario krašto į kitą, kad įsitikinčiau, jog nesu kaip tas šuo prie būdos. Kad vis tik nereikia iš paskos vilkti tos nedidelės, tačiau jau keliasdešimt kilogramų sveriančios, spintelės. Buvau laisvas, bet tokiu nesijaučiau. O gal atvirkščiai – jaučiausi laisvas, bet toks nebuvau.

Kad spintelė – tik pradžia, supratau gana greitai. Ji tiesiog patvino knygomis. Netgi tokiomis, kurių šiaip jau niekada nebūčiau skaitęs ar net atsivertęs. Visokie žinynai, enciklopedijos, atlasai. Knygos jau nebetilpo vienoje eilėje. Rikiavosi dviem. Spintelė greitai buvo sausakimša. Ir joks bananas ten nebūtų tilpęs. Jokia banano žievė. Greitai ir ant pačios spintelės pradėjo kauptis knygos. Skaitytos ir neskaitytos. Lietuviškos ir kitų tautybių. Pirktos ir gautos dovanų. Kai kurias, atrodė, matau pirmą kartą, kitos – tai atsirasdavo, tai vėl pranykdavo.

Spintelė virto tikru Bermudų trikampiu. Ji perėmė iniciatyvą. Dažnai elgdavosi prieš mano valią. Dažnai mane kontroliuodavo. Kad netyčia nenugriūtų dėl savo masyvaus svorio, prigręžiau ją prie stalo. Priveržiau specialiais varžtais, sutvirtinau specialiomis metalinėmis detalėmis.

Žodžiu, židinys plėtės ir aš nieko nedariau, kad nuo jo išsigelbėčiau. Netgi padėjau jam, kartas nuo karto pasidžiaugdamas, kad, štai, kiek daug knygų. Ir jeigu anksčiau į svečius užeidavę draugai tik atlaidžiai nusišypsodavo, dabar jie susiskirstė į dvi grupes. Pirmoji iš tolo aplenkdavo spintelę su visomis knygomis. Tuo tarpu, antrąją grupę spintelė tiesiog įtraukdavo. Pastarieji įsikurdavo ant žemės greta jos ir tarsi pranykdavo. Ilgai rinkdavosi knygas, lėtai versdavo jų puslapius, galiausiai, įsispoksodavo ir nesujudėdavo valandų valandas. Atrodė, valgo akimis. Arba ieško. Tik dar patys nežino ko. Tik dar patys nežino kodėl. Galiausiai, atsisukdavo į mane ir regėdavau džiaugsmą išsiliejusi jiems ant veido. Kartais jie net atsivesdavo draugų, kurie į mane nekreipė jokio dėmesio. Buvau tik tarp kitko. Tik tas, kuris padaro kavos, pasiūlo sausainių. Tik tas, kuris praveria langą ir išvėdina kambarį. Žodžiu, spintelė klestėjo ir be mano pagalbos.

Bet tada baigėsi nuomos sutartis ir teko skubiai ieškotis naujo buto. Ką daryti su spintele, klausiau savęs, su visomis knygomis? Kur jas dėti? Kodėl ir ar iš tikrųjų jos man reikalingos?

Klausimai buvo būtini, tačiau kiekvieną kartą juos kažkas nustelbdavo. Galiausiai, taip ir neradau atsakymo į juos. Tarsi pati spintelė būtų nenorėjusi, kad rasčiau. Tarsi būtų vilkinusi laiką ir ruošusi save naujam gyvenimui.

O šis atėjo gana greitai, nes jau visai netrukus įsikūriau naujuose namuose. Ten viskas buvo kitaip. Vienas kambarys pavirto dviem. Virtuvė iš nedidelės erdvės koridoriuje peraugo į atskirą patalpą su dideliu langu. O kur dar dvigubai didesnė vonia ir erdvus balkonas. Ne, tokiuose namuose senoji spintelė visiškai nederėjo. Todėl jos atsikračiau pirmiausiai. O tada beliko nuspręsti ką daryti su knygomis, kurios vis dar gulėjo priešais mane, sukrautos į tris dideles dėžes. Jaučiau, kad ir ką pasirinksiu, niekur nuo jų nepabėgsiu.

Taip ir buvo. Jau po poros dienų surinkinėjau naują knygų spintą, kuri visai nepriminė tų kelių pažemėje susispraudusių lentynų. Ji buvo didelis, visą sieną užimantis darinys, sudarytas iš stambių kvadratinių inkilų – knygoms ir kitiems daiktams susidėti. Išpakavus dėžes ir suguldžius knygas, paaiškėjo, kad tų knygų visai nedaug. Vos pusė spintos. Todėl į kitus inkilus nugulė vaikiški žaislai, įvairiausia technika ir kitos smulkmenos bei užgyventi inkliuzai. Daugiausiai, daiktai, nebetekę, o gal – niekada ir neturėję jokios funkcinės paskirties.

Turėjau nujausti, kad visa tai – tik iliuzija. Nes visai netrukus knygos nugalėjo tuštumą. Tiesiog sutriuškino ją. Per ganėtinai trumpą laiką, užpildė visas laisvas erdves ir jau kėsinosi į naujas teritorijas. Dar šiek tiek ir inkliuzų kiekis sumažėjo dvigubai, o žaislus pradėjo spausti vaikiška literatūra. Atsiradusi visai netikėtai, ji taip pat dauginosi žaibo greičiu.

Netrukus didžioji knygų spinta pradėjo priminti senąją nedidelę spintelę su dviejomis lentynomis. Knygos čia jau buvo rikiuojamos dviejomis eilėmis, guldomos vienos ant kitų, spraudžiamos į tarpus. Inkilai pildėsi, tačiau naujai išsiritę paukščiukai nenorėjo palikti namų ir pradėti savo gyvenimo.

Ėmiausi netradicinių priemonių – pradėjau knygas atidavinėti. Sudariau sąrašą ir siūliau jas pasiimti visiems norintiems. Deja, tik nedideliam kiekiui tokiu būdu pavyko surasti naujus šeimininkus. Tačiau vietoje to, kad pradėtų nerimauti, jos tik juokėsi iš manęs ir už kiekvieną atiduotą knygą, priversdavo iš kažkur parsitempti bent porą naujų. Tad po geros savaitės, knygų ne tik nesumažėjo, bet net padaugėjo!

Buvau beprarandąs viltį, bet tada supratau – nieko nepakeisiu. Beliko nusispjauti. Juk, galiausiai, knygos – ne narkotikas, nieko blogo nepadarys. Kad ir kiek jos dauginosi, nesijaučiau blogiau, nepradėjau dažniau sirgti, nesuprastėjo mano finansinė padėtis. Meilės fronte taip pat viskas buvo puiku. Netgi sūnui vis geriau ir geriau sekėsi darželyje. Taigi, nieko blogo.

Kita vertus, ar jos davė ką nors gero? Ar jų dėka pradėjau geriau orientuotis žemėlapiuose ir greičiau atsakydavau į klausimus, užduodamus televiktorinose? Matyt, ne.

Žodžiu, fifty-fifty. Tiek buvo vertinama ir vokiečių pergalė prieš prancūzus Europos futbolo čempionate. O tai – kur kas įdomiau, tariau sau.

Tuo tarpu, knygos? Bet ar verta dėl jų sukti galvą? – perklausiau garsiai.

Matyt kiek per garsiai, nes tą akimirką visu kūnu pajutau, kaip knygų spinta pasimuistė ir atsikrenkštė man už nugaros.

Tačiau vietoje to, kad atsisukčiau ir pasitikčiau savąją lemtį, tik spustelėjau distancinio valdymo pultelį ir įsijungiau televizorių. Rungtynės buvo beprasidedančios, futbolininkai jau giedojo savo šalių himnus.

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui, publikuojamas autoriui leidus.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *