„Einu ir mąstau, mąstydamas – matau, o matydamas – paveiksluoju“, – taip keliais žodžiais fotomenininkas Algimantas Kunčius (g. 1939) apibendrina jau daugiau nei penkis dešimtmečius brėžiamą savo kūrybos trajektoriją. Tai turbūt vienas labiausiai nenuspėjamų Lietuvos fotografų, meistriškai džiazuojančių ne tik skirtingomis fotografijų temomis bei žanrais, bet ir neišsemiamomis gyvenimo istorijomis.
Fotomenininką Algimantą Kunčių kalbina Gediminas Kajėnas.
„Viskas iš vaikystės šviesos“ – taip straipsnį apie Jūsų kūrybą yra pavadinęs šviesaus atminimo kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. Labai paradoksalu kalbėti apie šviesą, turint galvoje, kad gimėte Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Viskas prasideda nuo matymo, o ir pirmieji sąmoningi įspūdžiai yra būtent regimieji: iš vaikystės atsimename tai, ką matėme ir kas įstrigo sąmonėje. Žinoma, įsirėžia taip pat ir garsai, kvapai, tačiau visų pirma yra vaizdas, kuris man svarbus nuo ankstyvų metų, ir gal būtent tai lėmė mano kelią į fotografiją. Ankstyvieji prisiminimai žmogaus raidai turi nepaprastai svarbią reikšmę, nes tai – autentiška patirtis, kai dar nėra suvokiama, „kas tai“, neanalizuojama, bet išgyvenama visu savimi.
Mūsų šeima gyveno mažame Šiaurės Lietuvos miestelyje, Pakruojyje. Mama dirbo vaistinėje, tėvas vargonavo Pakruojo bažnyčioje. Augau drauge su keleriais metais vyresne seserimi, o per karą gimė ir brolis. Pirmieji trėmimai mūsų šeimos nepalietė, o ir karo baisumai mūsų kraštą aplenkė. Tiesa, vokietmečiu Pakruojyje, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, vyko siaubingi susidorojimai su žydais, kurių mūsų miestelyje buvo gan daug. Beje, viena kita žydaitė dainavo tėvo chore, o mūsų šeimos gydytojas buvo daktaras Šreiberis. Buvo ir toks nutikimas: trejų metų susirgau skarlatina, pradėjau dusti, mėlti, ir man net uždegė žvakę. Tada žydai jau buvo atskirti nuo kitų gyventojų, o netrukus juos visus sušaudė keletą kilometrų nuo miestelio esančiame Morkakalnio miške. Tėvas išprašė vokiečių leisti daktarui Šreiberiui mane apžiūrėti. Kaip pasakojo mama, daktaras iškėlė mane iš lovos, pasisodino ant kelių, pražiodė burną ir šaukšteliu bakstelėjęs giliau netyčia pradūrė pūlinį. Sunku patikėti, bet aš atsimenu tą vaizdą: paguldytas lovoje virš galvos matau verkiančią mamą, tėvą ir daktarą, kurių siluetai neryškūs, lyg nesufokusuoti. Dabar galvoju, kad tą vaizdo neryškumą galėjo lemti tarp gyvybės ir mirties bundanti sąmonė: tavęs, rodos, jau lyg ir nėra, bet kartu gyvastis pamažu ima reikštis…
Netrukus po šių įvykių 1943 metais mūsų šeima persikėlė į Klovainius, esančius už 7 kilometrų nuo Pakruojo, kur gyveno babūnė – taip mes vadinome mamos mamą. Tėvas ėmė vargonauti, subūrė vietinių ūkininkų jaunimo chorą. Klovainių bažnyčioje jis net organizuodavo mokamus koncertus: parengdavo labai rimtų programų, o jų pasiklausyti susirinkdavo likusi miestelio inteligentija. Tik kaimo davatkėlės skundėsi babūnei ir piktinosi tokiu neregėtu dalyku, kad norint patekti į bažnyčią reikia susimokėti… Iš to laiko mano atmintyje giliai įsirėžęs toks epizodas: saulėtas rytas, aš guliu savo medinėje lovelėje ir kraipau galvą pro lovos virbalus tai uždengdamas, tai vėl matydamas į choro repeticiją mūsų namuose besirenkančius žmones. Šis regėjimo lauko keitimas man labai įsiminė, ir gerokai vėliau, kai jau pradėjau fotografuoti, iškilo iš atminties kaip tam tikras fotografinis žaidimas.
Klovainių aplinka, gamta, vešliai apaugusi Daugyvienės upė, Užupiniai, kur ir buvo babūnės sodyba ir senas sodas, daržai, visi kvapai, gyvybės dūzgimas, visur sklindanti šviesa man darė be galo didelį įspūdį. Viskas ten buvo neapsakomai arti, viskas sava. Vėliau, jau gyvendami Kaune, tik pabaigę mokslus, mes, vaikai, visai vasarai atvažiuodavome čia, kur dirbdavome įvairius ūkio darbus, padėdavome babūnei kolūkyje, su raudonomis gurguolėmis veždavome prievolę valstybei… Įsiminė ir važiavimai arkliu į Pakruojo turgų, kur parduodavome prinokusius alyvinius obuolius, raudonųjų serbentų kekes, kurios savo dydžiu buvo panašios į vynuoges, bei šviežias bulves, kurios babūnei užderėdavo labai gražios. Nebijau pasigirti, kad mūsų produkcija turėjo didelį pasisekimą: prie mūsų net išsirikiuodavo eilė. Mano darbas buvo sverti bulves bei vaisius ir skaičiuoti kapeikas… Po penkiasdešimties metų sukūriau fotografijų ciklą „Reminiscencijos“, kuriame apstu šios vaikystės prisiminimo ženklų.
Frontui artėjant ne vienas miestelio šviesuolis išvyko į Vakarus, siūlė ir tėvui važiuoti, tačiau mūsų šeima pasiliko. Žinoma, turėjome pasitraukti iš Klovainių, kurį laiką slėpėmės „akopuose“ – apkasuose. Frontui nuslinkus į Vakarus, grįžome namo. Kurį laiką buvo pradingęs tėvas – kiek dabar suprantu, jis ketino išeiti partizanauti. Babūnė yra užsiminusi, kad pati nuėjo į mišką ir parsivedė jį pareiškusi, jog laikas ne kariauti, bet galvoti, kaip išmaitinti tris mažamečius vaikus… Kadangi iš tėvo choro partizanauti buvo išėję nemažai jaunuolių, stribai netrukus jį suėmė ir, norėdami iškvosti, pasodino į daboklę. Nežinau, kiek tai truko, tačiau jo išlaisvinimo istorija verta filmo siužeto. Liepos 26-ąją Klovainiuose nuo seno švenčiami Šv. Onos atlaidai. Kadangi vargonininkas suimtas, klebonas stribų paprašė išleisti jį bent per atlaidų dieną pagroti. Tie ir išleido. Tėvas pagrojo, o dar atlaidams nepasibaigus buvo perrengtas klieriko drabužiais, įsodintas į brikelę ir pabėgo į Kauną pas seserį.
1946 metų žiemą tėvas pasamdė sunkvežimį ir atvažiavo mūsų išsivežti į Kauną. Jis nenorėjo rodytis Klovainiuose, todėl iki mašinos važiavome arkliu. Tačiau mūsų vargai čia tik prasidėjo, mat keliai buvo užpustyti, ir mašina kiek pavažiavusi sustojo. Netrukus pamatėme laukais važiuojantį rusų kareivių vairuojamą „Zis’ą“, kūrenamą malkomis, ir įsiprašėme pavežami. Su savo kuklia manta įsitaisėme kabinoje ir laukais važiavome tol, kol į mus iš tolimos pamiškės pradėjo šaudyti… Žinoma, tai buvo miškiniai, kurie, pamatę rusų mašiną, surengė pasalą. Štai koks paradoksas – padedami kelių rusų kareivių mes bėgame nuo stribų teroro, nuo Sibiro grėsmės, o į mus šaudo savi… Kareiviukas pradarė duris ir mane su tėvu išstūmė laukan. Pamenu, gulime sniege, kulkos zvimbia virš galvų, o mes laukiame, kuo visa tai baigsis… Partizanai, matyt, su žiūronais pamatę, kad čia vos keli kareiviukai ir pora žmogelių, nustojo šaudyti, o mes, sulipę atgal į mašiną, tęsėme kelionę į Kauną. Atsimenu, kaip žiūrėjau pro langą, stebėjau naują kraštovaizdį ir pro medžius tolumoje ryškėjantį aukštą raudoną bokštą – pasirodo, tai buvo Prisikėlimo bažnyčios bokštas. Beje, užbėgdamas į priekį, galiu pasakyti, kad šalia šios bažnyčios vėliau mokiausi „Saulės“ gimnazijoje (8-ojoje vidurinėje mokykloje), o 1957 metais, neįstojęs į žurnalistiką, metus darbavausi šioje bažnyčioje įkurtame radijo fabrike.
Kadaise esate prasitaręs, kad jaučiatės pusiau kaimietis, pusiau miestietis, o ir Jūsų fotografijose turbūt kaimo ir miesto gyvenimo yra užfiksuota apylygiai. O kokie išlikę atsiminimai iš vaikystės Kauno?
Septintoje klasėje mūsų klasės auklėtoju paskirtas lietuvių kalbos mokytojas, literatas Romualdas Jurelionis. Jo pamokos labai skyrėsi nuo kitų: jis dėstė ne dogmatiškai, galima sakyti, net laisvamaniškai. Įsiminė jo rašto darbų užduotys, pavyzdžiui, tema „Iš kamino rūksta dūmai“. Jis suteikė galimybę fantazuoti. Taip pat pamenu ir prancūzų kalbos mokytoją Antaną Šerkšną, baigusį mokslus net Sorbonoje. Į pamokas jis atsinešdavo prancūzų poetų tekstų ir patefonu leisdavo jų įrašus iš brangių „Colombia“ plokštelių. Gaila tik, kad mes, vaikai, buvome labai padūkę ir anuomet to nesugebėjome vertinti.
Labai svarbi man buvo ir pati Kauno erdvė. Mūsų šeima gyveno Savanorių, kuris jau buvo perkrikštytas į Raudonosios armijos, prospekto viduryje. Netoliese driekėsi labai vešlūs obelų sodai ir žmonių daržai. Didžiulių obelų šakos buvo taip susipynusios, kad mes, vaikai, pamatę filmą „Tarzanas“, rungtyniavome, kas daugiau medžių pereis nepaliesdamas žemės. Šie sodai man buvo tartum Klovainių tąsa.
Be abejo, miesto architektūra, erdvės suplanavimas, kiemai ir reljefas – visa tai veikė vaiko sąmonę, pasaulio suvokimą. Tai buvo visiškai kitokia erdvė nei Klovainių, tačiau ji taip pat man tapo sava. Gal todėl vienoje fotografijų knygoje prisipažinau esantis marginalas – nei grynas miestietis, nei grynas kaimietis, mat abiejų šių skirtingų erdvių struktūros tapo mano savasties dalimi, ir aš lygiai taip pat fotografavau miestą ir kaimą, žmones ir erdves, kuriose bandžiau užfiksuoti savo paties vidinę tikrovę.
Jūsų tėvas buvo vargonininkas, vėliau ir pats bandėte sukti muziko keliu, tad man įdomu, groti ar fotografuoti išmokote pirma?
Žinoma, muzika buvo pirma, nes ji nuolatos skambėdavo namuose, bažnyčioje, kurioje buvau klapčiukas, galiausiai per įvairias kaimo šventes. Klovainiuose turėjome seną fortepijoną, tad jau būdamas ketverių ar penkerių iš klausos vienu pirštu skambindavau įsiminusias melodijas. Neabejotinai turėjau muzikinių gabumų, kaip, beje, ir mano sesuo bei brolis.
Kai 1947 metais Kaune duris atvėrė dešimtmetė muzikos mokykla, patekau į pirmąją klasę nesunkiai įveikęs perklausą. Kadangi Kaune pianino neturėjome, o tai buvo privalomas instrumentas, tėvai samdė korepetitorę, pas kurią namuose ir repetuodavau gamas bei pratimus. Tačiau šios pamokos kainuodavo, o mūsų šeima gyveno gan vargingai: tėvas Centriniame pašte vadovavo moterų ansambliui, o mama dviem pamainomis dirbo „Audimo“ fabrike, tad jų algų vos užtekdavo pragyventi. Galiausiai po pusmečio su muzikos mokslais teko atsisveikinti.
Tačiau tėvas vis tiek mane regėjo kaip muzikantą ir jau besimokant vidurinėje mokykloje, pamenu, iš kažkur atnešė akordeoną, pamokė groti, ir aš su dideliu pasitenkinimu ėmiau jį maigyti. Kaip tik tuo metu per radiją dažnai skambėdavo akordeonisto Algirdo Ločerio muzika. Aš buvau visiškai pakerėtas jo talento: jis grojo ir klasiką, ir džiazą, ir šlagerius, žodžiu, tai buvo tikras virtuozas ir nepaprastai šviesus žmogus. Beje, kai vėliau jau gyvenau Vilniuje, man teko laimė su juo susipažinti. A. Ločerio dėka atradau akordeoną kaip nepaprastą instrumentą: jame telpa visas orkestras, o jo galimybės – fantastiškos. Pastaruoju metu Lietuvoje atsirado aukščiausio lygio akordeonistų, kurių muzikos klausytis man yra didžiulis malonumas.
Po mokyklos baigimo kelerius metus Vilniaus valstybiniame universitete studijavau juridinius mokslus, tačiau visi tie ideologiniai ir partiniai dalykai mane taip slėgė, kad laisvą laiką mieliau leidau grodamas universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Būtent čia susipažinau ir visą gyvenimą artimai bičiuliavausi su kontrabosinėmis kanklėmis grojusiu Romualdu Ozolu. O su bendrakursiu Liudu Jackevičiumi buvome parengę dueto programą: jis puikiai dainavo legendinio prancūzų aktoriaus ir dainininko Yves Montand’o repertuarą, o aš jam akompanavau akordeonu. Iki šiol sutinku žmonių, kurie šiltai prisimena šią mūsų programą.
Tad po dvejų su puse studijų metų suvokęs, kad su teise man nepakeliui, nunešiau pareiškimą dekanui Jonui Žeruoliui. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė įsimintiną frazę: „Aš jau seniai pastebėjau, kad esi labiau artistas nei juristas.“ Iš čia pasukau į J. Tallat-Kelpšos technikumą,ketindamas studijuoti kompoziciją. Bet sužinojęs, jog iš technikumo imama į kariuomenę, direktoriaus Karoso patartas, nuėjau į Pedagoginį institutą, kuriame kaip tik buvo papildomas priėmimas. Iš tų dienų turiu daug šviesių prisiminimų: mums dėstė puikūs dėstytojai – dirigavimą lankiau pas „Ąžuoliuko“ įkūrėją Hermaną Perelšteiną, taip pat dėstė Rimvydas Žygaitis, Vytautas Gaidamavičius, Vytautas Landsbergis, Algirdas Ambrazas, Kazys Jasinskas, Edmundas Gedgaudas ir daugelis kitų. Du kartus per savaitę visi kursai dalyvaudavo choro studijos užsiėmimuose jau naujuose, erdviuose rūmuose, už upės. Čia dainuodavome lietuvių ir užsienio kompozitorių chorinio repertuaro klasiką. Choro studijoje tvyrojo nepaprastas bendrumo jausmas. Bet šiai mano laimei koją pakišo sveikata – pasigavau vidinės ausies uždegimą, plyšo būgnelis ir pusmetį viena ausimi nieko negirdėjau, tad priėmiau tai kaip ženklą, kad reikia sukti kitu keliu.
Ir tas kelias jau buvo fotografija. Bet, ar gerai suprantu, fotografavote jau iki to?
Gyvenant Kaune pirmą fotoaparatą man, penkiolikmečiui, nupirko tėvas. Tai buvo plačiajuostis „Liubitelis“. Yra išlikusi ir nuotrauka, kurioje man ant kaklo tas fotoaparatas kabo. Tik pagalvok, tai 1954 metai… Tėvas pirmasis atskleidė ir juostų ryškinimo paslaptis. Netrukus ėmiau intensyviai fotografuoti, o Pakruojyje draugavau su mamos artimiausios draugės sūnumi, trejais metais vyresniu Algiu Venslausku, su kuriuo jo tėvų namo palėpėje įsirengėme fotolaboratoriją. Čia išmokau dirbti su chemija, popieriumi ir ryškalais. Nuo tada mano sąmonėje įsitvirtino supratimas, kad fotografo darbas nesibaigia fotografavimu, o atvaizdo gavimo subtilumai ir kokybė veriasi laboratorijoje. Iki šiol pats spausdinu savo nuotraukas, ir tai man teikia didžiulį nusiraminimą. Čia viskas turi būti kaip bažnyčioje… (juokiasi). Dažnai kolegos ragindavo nuotraukų spausdinimą perduoti mokiniams, bet aš negaliu – man tai yra vientisas kūrybos procesas.
Taip aš ir užsikrėčiau fotografijos „bacila“, su kuria gyvenu jau daugiau nei šešis dešimtmečius. Dar mokykloje nemažai fotografavau Klovainiuose įvairias etnografines detales ir kaimo kasdienybę. Iš esmės „Reminiscencijų“ ciklas – tai sugrįžimas į tą laiką bei bandymas užfiksuoti atmintį, tai, kas seniai praėjo, tai, ką atsimenu, ir tai, ką jaučiu, žiūrėdamas į tuos kopūstų lapus, daržų tvoras bei langus.
Jaunystėje buvau sukaupęs šiokį tokį juostų archyvą, bet jis tikrąja to žodžio prasme iškeliavo į dangų: atvykęs studijuoti į Vilnių, apsistojau Žvėryne pas seserį, kur susivežiau ir visus savo negatyvus. Vėliau išsikraustęs juostelių archyvą palikau stalo lentynoje, kuris buvo išneštas į kiemo sandėliuką. Juostas atradę sesers sūnūs, paleido jas raketomis į dangų… Tokia anekdotinė situacija su pirmaisiais negatyvais ne vienam yra nutikusi.
Jūsų kelias vedė per įvairius pasirinkimus – žurnalistiką, teisę, muziką, kol galiausiai atvedė į fotografiją. Kiek sąmoningas buvo toks apsisprendimas būti fotografu ir ką tai Jums reiškė anuomet?
Aš nesu ir niekada nebuvau sistemos žmogus: vos tik pajusdavau, kad kažkas mane bando įsprausti į rėmus, suvaldyti, iškart iš ten dingdavau. Tokia anarchistinė natūra – viskas, kas sunorminta, mane varžo. Tad fotografija buvo galimybė ieškoti savo programos.
O apsispręsti, žinoma, reikėjo, tačiau tai buvo gan natūralu, nes nuo paauglystės, kai pajutau fotografijos skonį, fotoaparatas mane lydėjo ir studijuojant teisę bei muziką. Pradžia nebuvo paprasta, kadangi reikėjo laiko suvokti, ką pats noriu daryti, kuria kryptimi judėti, galiausiai perprasti instrumentą ir išgryninti savo matymą. Suvokęs, kad mane domina „aš“ ir pasaulio sankirtos, per fotografiją bandžiau suprasti ir įvardyti tai, ką pats matau ir jaučiu. Iš esmės visa mano fotografija – džiazavimas…
Žinoma, kai jau apsisprendi, kad fotografija – tavo profesija, iš kurios valgysi duoną, turi susitaikyti ir su tuo, kad teks daryti ne vien tik tai, kas tau pačiam patinka, bet ir ką reikia. Mano laimei, kad papuoliau į kultūros sritį – 1963 metais atėjau dirbti fotografu į „Literatūros ir meno“ redakciją, šią vietą „paveldėjęs“ iš Romualdo Rakausko, o tas ją buvo perėmęs iš Antano Sutkaus. Tai buvo labai svarbi startinė aikštelė, nuo kurios panirau į neaprėpiamą kultūros ir meno lauką. Po kelerių metų pradėjau darbą ką tik įsteigtame žurnale „Kultūros barai“, kuriuose nuo 1965-ųjų fotografavau šešiolika metų ir dar 6 metus jau nepriklausomybės laikotarpiu. Čia patyriau daug laisvės ir nepaprasto veržlumo.
Daug laisvės?..
Be abejo, kartais tekdavo fotografuoti visokius kultūros žmonių suvažiavimus, pagerbimus ar kultūros įstaigų atidarymus, tačiau visur stebėjau žmones ir tuomet ne tokios svarbios būdavo juos surinkusios aplinkybės. Mane labiausiai domino žmonių suėjimas, jų susitikimai. Nuvažiuoji, pavyzdžiui, atlikti užsakymo redakcijai, padarai, ką reikia, o tada ieškai savo medžiagos – žmonių tipažų, jų susitikimų bei santykių.
Fotografija man atvėrė įvairių kultūros ir meno žmonių studijų bei namų duris: užeidavau, pasišnekėdavome, nufotografuodavau. Man visų pirma rūpėjo ne tiek fotografija, kiek santykis su žmogumi. Didelį įspūdį buvo padarę H. Cartier-Bressono menininkų portretai. Juose mačiau žmogaus gyvumą, jo reakciją į aplinką bei į kitą žmogų. Šie kūriniai inspiravo ir mano paties ciklą „Susitikimai“. Nuo to laiko prie manęs prilipo „portretisto“ etiketė, nors aš pats niekada toks nesijaučiau.
Man pasisekė, nes turėjau galimybę susipažinti su vyresnės kartos šviesuoliais, brendusiais dar nepriklausomybės laikotarpiu, iki sovietinės okupacijos studijavusiais Vakaruose. Jie turėjo išgyventi velnišką įtampą, kad prisitaikytų ir išliktų kultūroje. Meno pasaulis man buvo užuovėja nuo sovietinės tikrovės, o susitikimai su kūrėjais – savišvieta. Iki šiol atsimenu gausybę pašnekesių po parodų ar koncertų, prie stalo ar redakcijoje. Pažinčių laukas buvo be galo platus ir tai tapo savotišku užutėkiu, kuriame galėjau laisviau kvėpuoti bei mąstyti.
Jūsų karta į fotografiją įsiveržė su nauju matymu ir kitokiu mąstymu. Su kolegomis suformavote tai, kas vėliau buvo pavadinta „Lietuvos fotografijos mokykla“. Įdomu, kaip Jūs kiekvienas ieškojote savo veido, savo teritorijos?
Motiejus Valančius yra užrašęs tokį žemaičių posakį – „akių pasiklausk“. Nežinau, ar dabar taip sakoma, tačiau tai labai prasmingas ir tikslus pasakymas. Juk matymas yra stipriai susijęs su mąstymu. Vis dėlto pirma turi pamatyti, o tada gali ir apmąstyti. Mes visi buvome autodidaktai, nė vienas nesimokėme fotografijos kaip tokios, tačiau jutome fotografijos fenomeną ir tas galimybes, kurių ji mums suteikia. Dabar lietuviškai galime skaityti fotografijos teorijai skirtų knygų, kuriose labai dažnai randu įvardyta tai, ką mes patys jautėme, ką intuityviai žinojome ir ką darėme.
Tą patį galima pasakyti ir apie „savo teritoriją“: iš esmės mus visus domino ne tiek turinys, kiek už jo slypintis pasakojimas. Fotografija – tai užuomina, atverianti begalinį turinį.
Kita vertus, pradėję dirbti išvien, mokydamiesi vienas iš kito, lygiagrečiai kiekvienas ieškojome ir savo paties kelio. Ir nors mūsų fotografinis laukas buvo panašus, tačiau darbai skyrėsi. Daug kas priklausė nuo asmeninių pojūčio, vidinio matymo, autentiško kontakto su gamta, žmogumi ir savo aplinka.
Man labai patinka Arvydo Šliogerio „išrastas“ terminas „fotosofija“ – šviesos išmintis. Neatsitiktinai ir mūsų himne giedame: „ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi…“ Juk būtent šviesa tiesą ir paverčia tiesa. Fotografijoje mes fiksavome, ką jutome konkrečią akimirką, nieko nekeisdami, nesikišdami, nemanipuliuodami. Tokiu būdu, man regis, priartėjome prie pačios tikrovės ir užfiksavome pamatinius, esminius, vertybinius dalykus, kurie visų pirma buvo brangūs mums patiems. Tačiau, žinoma, kiekvienam savaip.
Mūsų kartai buvo prikaišiojama, kad per daug gilinamės į praeitin grimztantį kaimo gyvenimą, užuot žvelgę į miestą, į naują ir šviesų rytojų. Taip, iš tiesų visi tam tikru metu fotografavome kaimą, tačiau kiekvieno santykis, intencija bei raiška buvo skirtingi. Man, pavyzdžiui, norėjosi pamatyti ir įamžinti dar gyvus iš savo vaikystės žmones. Tokie tipažai, figūros, suėjimai, santykiai – viskas dar buvo, nors jau gyveno paskutines dienas… Fotografija – tai ne „gražių vaizdų“ fiksavimas, bet pajautimas to, kas visų pirma patį regintįjį ima veikti per jo atmintį, jusles, kultūrinius ar prigimtinius pojūčius…
Įdomu tai, kad ir Jūs savo fotografijose neapsiribojote klasikine fotografijos samprata, bet ėmėte žaisti, eksperimentuoti, fiksuoti tuo metu gan netikėtus dalykus – industrinius miesto vietovaizdžius, pritrenkiančius savo apokaliptiškumu, reportažinius ciklus, kai kalbama jau ne viena fotografija, bet jų serija. Iš kur tas noras eksperimentuoti?
Nevadinčiau to eksperimentavimu. Viskas vyko ekspromtu tiesiog improvizuojant – matai temą, gauni impulsą ir spontaniškai darai. Visą savo fotografiją priskirčiau eseistikos žanrui.
Septintajame dešimtmetyje nebuvo tokios mados daryti nuotraukų serijų, parodose išimtinai eksponuojamos fotografijos po vieną, o tai vertė įsisąmoninti fotografijos, kaip meno kūrinio, standartus, iki galo baigti kiekvieną atskirą darbą. Žinoma, egzistavo ir reportažo žanras, tačiau jis buvo naudojamas spaudoje atspindint reikšmingus įvykius. Tuo tarpu mano dėmesį traukė kitokie, vidiniai įvykiai. Pavyzdžiui, 1966 metais gimė 9 nuotraukų ciklas „Uždrausta eglutė“. Galanterijos parduotuvės vitrinoje Gorkio (dabar Pilies) gatvėje pardavėjos prieš Kalėdas buvo pastačiusios nedidukę eglutę. Aš kaip tik buvau užsukęs į šią parduotuvę ir atsigręžęs pamačiau, kaip žmonės, einantys gatve, žiūri į eglutę, sustoja vaikai ir stebisi ja. Išsitraukiau fotoaparatą ir ėmiau fotografuoti… Visos šio ciklo fotografijos padarytos vienu metu. Tai nėra joks, kaip dabar sakytume, projektas, nes aš nieko nesugalvojau. Tai spontaniškas veiksmas, reakcija į prieš akis atsiveriančią tikrovę. Šiose nuotraukose užfiksuotas vienas ir tas pats motyvas, rodos, nuobodžiau negali ir būti – statiškas kadras. Ir vis dėlto, kokios emocijos, kokie žvilgsniai, koks dramatizmas… Akivaizdu, kad šią situaciją žymiai geriau ir turiningiau atskleidžia ne viena nuotrauka, bet jų grupė. Tokius darbus, kai kalbi ne viena, o daugiau nuotraukų, vadinau „dėlionėmis“, bet įprastai naudojami „diptiko“, „triptiko“ ar „poliptiko“ terminai. Žinoma, „Uždraustos eglutės“ ciklas ilgam buvo nugulęs į stalčius, ir ištraukiau jį tik nepriklausomybės laikotarpiu.
Toks fotografavimas – tai vieno įvykio, kurį pats ir sureikšmini, užfiksavimas. Vėliau, kai pradėjau filmuoti, atradau judančio vaizdo pasakojimą, kuris tam tikra prasme buvo šių „dėlionių“ pratęsimas. Vis dėlto baigtas, ant popieriaus atspaustas statiškas kadras turi savo poveikį, todėl fotografavimas man niekada nekonkuravo su filmavimu.
Žvelgiant į Jūsų kūrybą, į akis krinta perėjimas nuo žmonių portretų prie daiktų ir augalų fotografavimo cikle „Reminiscencijos“. Tam tikru atžvilgiu Jūsų darbuose susijungė klasikinė ir modernioji fotografija ir net matyti nuobodulio estetikos užuomazgų.
Nebuvo taip, kad vienu metu darai kažką viena – viskas vyko gan natūraliai įvairiomis kryptimis. O ir džiazmeno patirtis niekur nedingo… Kai po kaimo bei kultūros žmonių fotografijų kolegoms parodžiau „Reminiscencijų“ ciklą, jie nesuprato, kas man pasidarė (juokiasi). Tačiau šis ciklas – tai mano filosofijos ir estetikos apibendrinimas.
Fotografas – pats sau dramaturgas, režisierius ir scenaristas, kurio scena – pati tikrovė. Žvelgdamas į aplinką, aš matau simbolius, metaforas, man kyla refleksijų ir asociacijų – taip ir fotografuoju. Tai, galima sakyti, natūros ir kultūros jungtis – per aplinką, istoriją, miestą, žmones ir gamtą kalbanti asmeninė gyvenimo patirtis.
O kas yra „nuobodulio estetika“? Tai kontempliacija, įsižiūrėjimas, susitelkimas. Todėl koks gi skirtumas, ar fotografuojamas žmogus, ar daiktas – viskas čia iš savęs, per save. Tai pasyvus tikrovės stebėjimas ir kartu jos apmąstymas: tokiu būdu daiktai ima byloti daugiau nei tik apie savo buitinę, kasdienę paskirtį. Juk daikto turinys vertingas todėl, kad jis yra tikras tuo laiku. Ir čia nėra jokios mistifikacijos – aš mėginu užfiksuoti tiesą apie šią konkrečią akimirką. Tai man ir yra „fotosofija“.
Prie kitokios fotografijos sampratos mane vedė ir bendravimas su jaunesniais Vilniaus fotografais Vytautu Balčyčiu, Alfonsu Budvyčiu, Gintautu Trimaku, Alvydu Lukiu. Šių kolegų darbuose regiu šviesą, plastiką, intymumą, ir būtent čia susitinkame ir kuo puikiausiai susikalbame.
„Ten kur gyveni, ten yra tavo poligonas“ – ši mintis gan ryškiai apibūdina Jūsų pasirinkimą dirbti savo krašte, fotografuoti savo aplinką…
Esu buvęs ne vienoje užsienio šalyje, dar sovietmečiu lankiausi tolimojoje Kuboje, bet geriausiai jaučiuosi čia, savame krašte. Tai vadinčiau prigimtine kultūra, įsivietinimu, kuris man tiesiog būtinas.
Dirbant „Kultūros baruose“, kurie buvo įsikūrę pastate Jaunimo sode, mano kasdienis kelias eidavo per seną, tuo metu dar aptrupėjusį, pajuodusį Vilnių. Šalia redakcijos – kalvos, nuo kurių atsiveria įspūdinga miesto panorama su bažnyčių bokštais ir senomis obelimis… Negalėjau pro tai abejingai praeiti.
Daug fotografavau senojo Vilniaus, tik gaila, kad parodose ir albumuose parodyta mažoji dalis. O kur dar žmonės mieste – tokių nuotraukų irgi gausybė. Kai daugiau nei po 40 metų žiūriu į šias fotografijas, tie vaizdai vis dar mane jaudina… Pokario Vilniaus gyventojų ir jų miesto portretas… Iš to laiko atsimenu nepaprastų susitikimų, neįtikėtinų istorijų. Žmonės, žolynai, medžiai, pastatai – viskas šiame mieste susimaišę, susipynę, vienas iš kito išauga…
Ir šiandien maža skaitmenine kamera fotografuoju Vilnių, bet tai jau kitas laikas, kitokie žmonės, kitoks miestas. Kitokios ir mano fotografijos. Ir vis dėlto esu vietinis, man įdomu stebėti ir fiksuoti šį gyvą kaitos procesą. Juk jei nefotografuoji – negyveni… Dabartinė mano fotografija – tai užrašai sau pačiam. Fotografuodamas kartu ir pastebiu, apmąstau, bandau suprasti. Jau nebegalvoju, jog štai padariau nuotrauką, tiesiog fiksuoju savo paties mintis, pastebėjimus ir nuostabas, kad nieko nepamirščiau.
Prakalbote turbūt apie vieną esmingiausių fotografijos savybių – ji išsaugo atmintį…
Fotografijos fenomenas suteikia galimybę ne tik dalyvauti istorijoje, tačiau ir ją fiksuoti, išsaugoti bei atsiminti. Atsimeni ne tik tu pats, tačiau kartu savo prisiminimą perduodi ir kitam, kuriam tavo fotografija sužadina jo asmeninius prisiminimus bei išgyvenimus. Tam tikra prasme fotografas – tarpininkas tarp žmogaus ir jo praeities, o fotografija – instrumentas, rekonstruojantis atmintį. Šiandien, pavyzdžiui, man pikta, kad negalima laisvai fotografuoti vaikų, o jų atvaizdai viešojoje erdvėje turi būti užblūrinami. Juk taip jie yra išbraukiami iš šio laiko, lyg jų nė nebūtų buvę. Ar tokiu būdu mes bandome juos apsaugoti? Ne, priešingai – mes pažeidžiame jų teises išlikti matomiems šiuo laiku, šiuo pavidalu…
Neseniai išgirdau tokią statistiką, kad per 2 minutes Žemėje dabar padaroma daugiau nuotraukų, nei buvo padaryta per visą XIX amžių. Ar Jūsų tai nebaugina?
Viskas, kas kuriama šiandien, yra dabarties fotografija. O šiuolaikinėje fotografijoje galima rasti visko: ir tradicinio požiūrio, ir naujos estetikos, ir tarpdiscipliniškumo. Skaitmeninė fotografija suteikia neribotų galimybių fiksuoti vaizdą, jį koreguoti bei dauginti. Šių privalumų negalima ignoruoti. Ir vis dėlto siekiant greitų rezultatų neretai pamirštama, kad kūryba – tai procesas.
Be jokios abejonės, šiandien juntamas persisotinimas ne tik vaizdais, bet absoliučiai viskuo. Kartais, rodos, neverta net pradėti daryti, nes keliais kompiuterio pelės paspaudimais gali prisižiūrėti netikėčiausių dalykų, kuriuos jau padarė kiti, gal net žymiai įdomiau, nei tu kada sugalvotum… Parodose žiūrovas kviečiamas žiūrėti jau ne tik statiškas nuotraukas, tačiau jis kalbinamas judančiais vaizdais, garsais, net fiziniais dirgikliais. Technologiškai mes tiek ištobulėjome, kad nebepastebime, jog efektai ima užgožti vaizdą, istoriją.
Natūralu, kad tokioje aplinkoje atsiranda „pinhole“ judėjimas ar vėl grįžtama prie fotografavimo juostomis. Kodėl? Nes norisi paprastomis priemonėmis, niekur neskubant, užfiksuoti savo paties jausmus. Kai pernelyg sureikšminami instrumentai, nebelieka vidinio matymo ir mąstymo. Technologijos leidžia greitai pasiekti rezultatą, tačiau prigimtiniams, subtiliems dalykams reikia laiko. Jautrus žmogaus santykis su aplinka, kitu žmogumi, galų gale – savimi pačiu byloja apie darną, pozityvumą ir tai, be abejo, turi gerokai stipresnį poveikį.
