Daugiau nei dvejus metus gyvenusi Jeruzalėje, žurnalistė G. Steikūnaitė turėjo galimybę iš arti pamatyti Palestinos tikrovę ir jos žmonių kasdienybę. Kaip pati teigia, jos žinios apie šį kraštą, kurias iki tol daugiausia formavo žiniasklaida, stipriai prasilenkė su savo pačios pamatyta ir pažinta Palestina.

Metų pradžioje pasirodė jos knyga „Palestina: Laisvė yra labai graži“ („Alma littera“, 2017 m.), kurioje lietuvių kalba pirmą kartą pasakojama neretai nutylima Palestinos realybė.

Legenda

Draugė pasakoja legendą:

– Kadaise bendruomenės žmonės susitarė į bendrą fondą atiduoti dalį savo metų pelno – tai, kas liko tinkamai aprūpinus šeimą ir ką pavyko sutaupyti. Prieš Al Eido šventę iš to fondo turėjo būti paremti neturtingieji. Tai bendruomenės pagalba silpniausiems nariams. Na, ir ką tu manai? Surinko pinigus ir pradėjo ieškoti, kam juos padalyti. Nerado!

– Kaip nerado? – perklausiu, nors pamažu pradedu suprasti, kur legendos moralas. Šita mano draugė juk yra kovotoja už teisybę.

– Nerado, nes jų tiesiog nebuvo. Kadaise, kai visi turėjo žemės ir laisvai ją dirbo, mūsų krašte nebuvo skurdo. O pažiūrėk šiandien – pusė kaimo parduotuvių gyventojams maisto prekes duoda skolon. Ir neaišku, ar kada tuos pinigus atgaus. Žinai, kodėl mečiau savo vištų ūkio verslą? Nes nebeišgalėjau parduoti skolon. Iki šiol žmonės man gerą tūkstantį skolingi, betgi žinau, kad neturi iš ko atiduoti.

Vienintelis dalykas, kurio krautuvėse neduoda skolon, yra cigaretės. Tos kraupios, penkis šekelius (eurą dvidešimt) kainuojančios savadarbės cigaretės iš vietinių laukų tabako ir tos dvidešimt penkis šekelius (šešis eurus dvidešimt) kainuojančios importinės su gerai žinomais logotipais. Pažįstu keletą žmonių, kuriems teko atsisakyti cigarečių: „Kai teko rinktis, ar vaikams maistas ant stalo, ar man rūkalai, mesti rūkyti staiga tapo labai lengva.“

Kaip toliau gyventi lyg niekur nieko?

*Interviu su psichologu iš Dumos kaimelio Vakarų Krante ištrauka

Aš dirbu su politiniais kaliniais ir žmonėmis, kurie buvo kankinami. Daug šeimų patiria vadinamąjį netiesioginį kankinimą – pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys prie pat sienos, arba tie, kurie prarado žemes. Mes visi patiriame netiesioginį kankinimą, nes kiekvieną dieną kenčiame nuo okupacijos.

Vakar buvau užsukęs į gretimą kaimą, vežiausi vaikus į alyvuogių spaudyklą atiduoti savo derliaus. Kai baigėme spausti, sudėjome aliejaus butelius į automobilio bagažinę ir išriedėjome namo. Po šeštos vakaro saulė jau buvo nusileidusi. Izraelio kariuomenė įkūrė du patikros punktus mūsų kelyje. Paklausiau žmonių, kiek laiko jie laukia, kol bus leista važiuoti. Atsakė, kad dvi valandas.

Nutariau, kad nelauksiu čia nė minutės. Apsisukau ir grįžau namo kitu keliu.

Paprastai kelionė trunka ne daugiau nei dešimt minučių, o dabar man prireikė trijų ketvirčių valandos – keliasdešimties kilometrų aplinkkeliais. Vaikai automobilyje miegojo. Pabudusi dukra paklausė: „Kodėl važiuojame šituo keliu? Juk jis labai ilgas.“ Atsakiau: „Jei liksime laukti, neaišku, kiek tai truks – valandą, dvi, visą naktį. Galbūt kareiviai uždarys kelią iki ryto, taip yra nutikę ne kartą.“ Tąkart jaučiau labai stiprų pyktį ir supratau, kad, jei liksime patikros punkte, galiu nesusivaldyti ir ką nors iškrėsti – tarkim, trenkti kareiviui. Nebeturiu kantrybės tokiose situacijose. Anksčiau jos turėjau daugiau. Pasakiau dukrai: „Net jei man reikės vairuoti dar šimtą kilometrų, kad grįžtume namo, šitame patikros punkte neliksiu.“

Tie laukiantieji buvo paprasti darbininkai, grįžtantys namo, – purvinais darbo drabužiais, išalkę, pavargę…

Reklama

Palei Kalandijos karinį punktą tarp Jeruzalės ir Ramalos yra Al Ramo rajonas, aplink kurį vinguriuoja Izraelio cementinis monstras. Ant sienos vietiniai sukabinę reklaminius skydus: „Kirpykla“, „Grožio salonas“, „Taisau automobilius“ – kitur tokius žmonės kabina ant stulpų.

Čia ant sienos svečiai iš užsienio teplioja geraširdiškus palinkėjimus: „Laisvę Palestinai!“, „Gerbkime žmogaus teises!“ ir panašiai. Mano mėgstamiausias užrašas – „Kvailumas nėra pasiteisinimas“. Šitas tinka visais atvejais, ne tik sienai. Ir dar: „Sezamai, atsiverk!“ (prisiminkime arabų pasaką „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“); „Praėjusiame gyvenime aš buvau Berlyno siena. Ten bent alus buvo geresnis.“

Britų politinio gatvės meno žvaigždė Banksy savo interneto svetainėje pasakoja istoriją, kaip, jam darbuojantis teptuku, priėjo palestinietis senukas ir pasakė: „Tu pieši ant sienos, darai ją gražią.“ Menininkas padėkojo už komplimentą, tačiau tai nebuvo pagyros. „Mes nenorim, kad šita siena būtų graži. Mes jos nekenčiam. Grįžk namo.“

Nabluse gaminamas muilas

Kas sukūrė muilą?

*Ištrauka iš pokalbio su Nabluso alyvuogių aliejaus muilo fabriko direktoriumi Modžtabu Tbelechu

– Ranką prie širdies pridėjęs sakau: muilą mes mylime. Mūsų šeima jau keturis amžius užsiima jo gamyba. Mums tai – ne tik verslas. Tai meilė.

Istoriškai Nablusas visada buvo Palestinos muilo centras. Aplink augo daugybė alyvmedžių, todėl buvo lengva apsirūpinti žaliava. Tačiau yra ir kita priežastis, kurią nedaug kas žino: pirmasis pasaulyje muilo gabalėlis buvo pagamintas būtent čia, Nabluse. Kaip jis atsirado? Nagi, o kaip buvo atrastas cukrus? Per atsitiktinumą! Taip ir čia. Be to, iki šiol tradicinis alyvuogių aliejaus muilas vadinamas Nabluso muilu, nesvarbu, ar jis pagamintas Marselyje, ar Alepe. Sirija ir Graikija iš Nabluso mokėsi muilo gamybos meno. Daugelį pasaulio kalbų žodis „muilas“ pasiekė per mūsų arabišką žodį sabūn.

Esame pirmieji žmonės pasaulio istorijoje, sukūrę produktą, vadinamą muilu. <…>

Ant mūsų pakuočių visada rasite užrašą „Pagaminta Palestinoje“. Tačiau daugybė gamintojų ant eksportui skirtų prekių etikečių užrašo „Pagaminta Šventojoje Žemėje“. Dar būna toks variantas, kai prekė užsienio rinkai pristatoma kaip vargšų okupuotų palestiniečių gaminys, esą todėl jį turi pirkti geros valios žmonės. Nesąmonė. Aš parduodu kokybę, o ne ženklelius „Palestina“ ar „Šventoji Žemė“.

Mes, palestiniečiai, esame puikūs gamintojai, mūsų prekės kokybe nė kiek nenusileidžia bet kuriam produktui pasaulyje. Man tai svarbiausias dalykas. Niekada nebandžiau verkti, neva mes didžiuliai vargšai, padėkite mums, ar naudodamasis Jėzaus vardu bandyti pritraukti pirkėjų. Niekada! Jei žmonės nori įsigyti mūsų muilo, tai tik dėl jo kokybės. Mūsų muilas yra natūralus ir originalus, nenukopijuotas iš kitur. Tai – ypatinga Nabluso muilo tradicija.

Pokalbis su knygos autore Giedre Steikūnaite: „Štai tokia ji – nuo mūsų slepiama Palestina“.

Ištrauka iš knygos „Neregėta Palestina: maratonas zigzagais“

Knygos facebuk‘o puslapis https://www.facebook.com/knygapalestina/

Comments are closed.