Šiemet leidykla „Presvika“ išleido jau 11-ąją „Nevykėlio dienoraščio“ serijos dalį – „Nevykėlio dienoraštis 11. Rizikingas sumanymas“ (vertė Rolanda Strumilienė). Žavingo nevykėlio Grego Heflio nuotykiai ir nesusipratimai mėgstami ir laukiami tiek užsienio, tiek Lietuvos skaitytojų.

Mano knygos yra kaip saldainiai, jose nedaug vitaminų,“ – sako „Nevykėlio dienoraščių“ autorius amerikiečių rašytojas, karikatūristas, žaidimų kūrėjas Jeffas Kinney (g. 1971 m.). Ir suskuba pridurti, –Vaikams reikia ir vitaminų, tačiau, mano nuomone, suaugusiems dažnai su tais vitaminais nepavyksta.“

Siūlome autoriaus pamąstymus apie kūrybą, literatūrą, negebėjimą suaugti ir nepatikimo pasakotojo triumfą.

Apie istorijų pasakojimą ir vaikystės knygas

Mano šeimoje yra tradicija perpasakoti istorijas. Viskas prasidėjo nuo mano močiutės, kuri pasakodavo tas pačias istorijas vėl ir vėl ir vėl, tačiau mes visuomet tuo mėgaudavomės, lyg klausytumėmės jų pirmą kartą. Net ir šiandien aš skambinu savo broliams ar seseriai ir mes perpasakojame vienas kitam visokias senas istorijas, nutikusias mums, kai buvome vaikai. Tai išties prisidėjo kuriant „Nevykėlio dienoraščių“ knygas. Daug mano šeimos istorijų atrado savo kelius į šias knygas.

Augau namuose, pilnuose knygų. Manau, kad taip buvo todėl, kad mano mama pedagogė. Tačiau net dabar, kai grįžtu į savo tėvų namus, randu ten visas savo vaikystės knygas, ir tai lyg kokia chronologija ar laiko kapsulė iš mano vaikystės – galiu matyti, kokie buvo mano pomėgiai bėgant laikui.

Apie interaktyvias istorijas

Manau, kad vaikai dabar skaito ir naudoja istorijas visiškai kitaip, nei kada nors anksčiau. Iš tiesų manau, kad šiuo požiūriu interaktyvios istorijos gali būti geriausias pasirinkimas. Pavyzdžiui, kinas – šitiek pinigų skiriama istorijai papasakoti kine. Vienos jų geros, kitos blogos. Tačiau video žaidimai yra visiškai kitoks žanras, kadangi tu pats esi jų istorijų žvaigždė, ir kai kurių video žaidimų istorijos yra iš tiesų geresnės nei bet kokiame filme. Tad aš manau, kad tai yra besivystanti meno rūšis ir ji vis tobulėja.

Nejaučiu vidinio konflikto dėl to, kad rašau knygas ir kuriu interaktyvius žaidimus todėl, kad aš manau, kad vaikai visuomet tiesiog ieško geros istorijos. 

Nevykėlio dienoraščių“ serija ir jos moralas

Ironiška, tačiau mano „Nevykėlio dienoraščiuose“ istorija man iš tiesų nelabai rūpi. Į savo knygas žiūriu kaip į tam tikrus mechanizmus, perteikiančius mano juokus. Stengiuosi parašyti kuo daugiau juokų viename puslapyje. O jeigu man pavyksta iš to dar padaryti ir gerą istoriją ar kažką įtikinamo, tuomet būnu labai patenkintas. Tačiau iš tiesų stengiuosi, kad mano skaitytojas juoktųsi, ir dažnai, kai siužetas būna labai išplėtotas, jis trukdo juokams ir užima pernelyg daug puslapių. Tad bet kuriuo atveju aš aukoju istoriją dėl juoko.

Žmonės manęs nuolat klausia, ar mano knygose yra koks moralas, ir aš atsakau, kad nesijaučiu taip, lyg turėčiau moralizuoti vaikams arba paslėpti savo knygose kokią pamoką. Iš tiesų aš stengiuosi pralinksminti vaikus tomis knygomis. Ir, man rodosi, jeigu tame ir yra kokia pamoka, tai yra tai, jog knygos gali būti smagios. Juk suaugusieji skaito savo malonumui ir tam, kad jiems būtų smagiau, tai kodėl vaikai negalėtų daryti taip pat? Manau, nėra geresnės pamokos už šią.

Širdyje – vaikas

Kai pradėjau rašyti savo knygas, iš tiesų galvojau apie suaugusius skaitytojus. Aštuonis metus rašiau savo knygas ir net sekundei niekada nepagalvojau, kad rašiau knygas vaikams. Tad dabar nesijaučiu turįs teisę tvirtinti, kad taikiausi į nenorinčią skaityti auditoriją arba kad stengiuosi pritraukti vaikus, jog šie skaitytų, nes tai nebuvo mano tikslas, aš kreipiausi į visiškai kitą skaitytoją. Tačiau dabar, kai galvoju apie vaikus ir apie galbūt būsimas knygas, aš mąstau: „Nagi, kas patiktų vaikui?“ Ir tai lyg kokie nuodai. Man atrodo, kad turėčiau rašyti tai, kas patiktų man pačiam arba galbūt būtų patikę jaunesniajam man, ir stengtis tikėtis, kad vaikai tai išskaitys ir įvertins, ką parašiau. Nes kai imi galvoti „Štai aš, didelis suaugusysis, o tu – mažas vaikas“, pradedi stengtis įtraukti ką nors pamokomo, ką vaikas galbūt suuos ir jam tai nepatiks.

Manau, kad visuomet jaučiau kaip vaikas. Na, suprantat, man patinka dalykai, kuriuos mėgsta vaikai. Man patinka maistas, kurį, deja, mėgsta vaikai. Gyvenu labai suaugėliškame pasaulyje, tačiau manau širdyje esąs vaikas. Esu lyg tam tikrame raidos sąstingyje, tačiau man pasisekė – sugebėjau rasti būdą pritaikyti tai savo darbui ir man puikiai sekasi.

Nevykėlio dienoraščių“ ištakos

Kai mokiausi koledže, vėliau ir Merilendo universitete, aš piešiau komiksus. Universitete buvo iš tiesų geras dienraštis, leidžiamas 30 000 vnt. tiražu. Ir tai buvo gera vieta tobulinti savo gebėjimus. Aš maniau, kad gebėsiu visa tai pasiimti ir į suaugusiųjų pasaulį, tiesiai į laikraščius. Tačiau aš, taip sakant, atsitrenkiau į sieną. Labiausiai todėl, kad nemokėjau piešti kaip profesionalus karikatūristas. Tuomet sau pasakiau – na, jei jau piešiu kaip septintokas, tai elgsiuos taip, lyg daryčiau tai sąmoningai. Iš čia ir kilo idėja apie Gregą Heflį.

Sumaniau „Nevykėlio dienoraštį“ ir išties norėjau šią mintį subrandinti. Man tikrai nereikėjo niekur skubėti. Taigi aš pagalvojau, kad jei tai užtruks metus, tai bus gerai, o jeigu užtruks dešimt metų, kiek maždaug ir užtruko, tai vis tiek bus gerai.

Manau, kad visuomet dirbsiu ties daugiau nei vienu dalyku vienu metu. Nemanau, kad mane kada nors tenkintų dirbti tik ties „Nevykėlio dienoraščiu“ ar kita knygų serija, ar tik su filmais ar tik dieninį darbą. Tad tikriausiai visuomet gyvensiu tam tikrame svaiginančiame chaose. Tačiau kaip ne(pa)vykęs karikatūristas, lyg palaimą priimu šią gausybę veiklos galimybių, ir jų labai sunku atsisakyti. Dirbdamas dieninį, pagrindinį darbą savo tinklapyje, aš pasiekiu apie 10 milijonų vaikų per mėnesį, o „Nevykėlio“ knygomis – dar daug daugiau milijonų vaikų. Aš tai suprantu kaip privilegiją, tad noriu būti tikras, jog pasinaudoju šia galimybe.

Nepatikimas pasakotojas

Kai skaitote mano knygas, turite truputį sulaikyti savo netikėjimą, kadangi Gregas kartais per dieną patiria kokį didelį nuotykį, o tada trečią valandą ryto eina miegoti, ir visgi jis aprašo tą dieną savo žurnale. Manau, kad turite suprasti, jog Gregas tam tikra prasme yra nepatikimas pasakotojas. Dažnai tai, ką jis rašo, prieštarauja tam, ką jūs matote iliustracijose. Man baisiai smagu vaizduoti šią prieštarą ir parodyti, kad Gregas ne visuomet valdo situaciją.

Kai kurie žmonės kritikuoja Grego personažą, esą jis daro blogą įtaką vaikams, ir aš to iš esmės nesuprantu, nes manau, kad Gregas yra paprastas vaikas, ar bent jau toks, koks aš buvau jo metų, o tai reiškia dar nesusiformavęs, ne visuomet teisingai pasirenkantis. Vidurinės mokyklos moksleivis dar neturi tokio didelio sąmoningumo apie jį supantį pasaulį. Gregas yra priešpaauglystės būsenoje. Jis niekada nesuaugs. Jis bus šioje būsenoje, kaip gintare, visą savo gyvenimą, tad mano knygose jūs niekad nerasite itin daug charakterio vystymosi.

Priežastis, dėl kurios Gregas rašo dienoraštį, yra paaiškinta pirmuosiuose pirmosios knygos puslapiuose – Gregas mano, kad jis bus įžymus. Manau, kad daugelis vaikų Amerikoje mano, kad užaugę jie bus prezidentais. Aš pats taip maniau. Tačiau Gregas ketina būti toks įžymus, kad jam reikia pradėti viską dokumentuoti. Taigi manau, kad tai ir yra knygos pretekstas ar tam tikra pretenzija – Gregas užrašinėja savo paties būsimą didybę, nors jokių akivaizdžių jos apraiškų knygose nėra.

Apie saldainius ir vitaminus

Mano knygos yra kaip saldainiai, jose nedaug vitaminų. Manau, kad vaikams reikia ir vitaminų, tačiau, mano nuomone, suaugusiems dažnai su tais vitaminais nepavyksta. Suaugusieji įduoda vaikams skaityti knygas, kurias juos pačius galbūt vertė skaityti, kai buvo vaikai. Gal „vertė“ ir pernelyg stiprus žodis, tačiau tai knygos, kurias jie buvo prašomi perskaityti savo mokytojų, knygos, neturinčios tiesioginio ryšio su vaiko gyvenimu. Tai laikmečio neatitinkančios knygos arba knygos, parašytos nenatūralia, pompastiška kalba, ir jos atbaido vaiką nuo skaitymo. Vaikas, paskaitęs tokią knygą sakys – gerai, jei tai yra skaitymas, tai knygos man nepatinka. Ir aš manau, kad tai yra blogai. Manau, kad skaityboje mokytojai ir tėvai su vaiku pirmiausia turi susitikti vaiko pomėgių lygmenyje, o tada jau nurodyti kelią įmantresnio, sudėtingesnio skaitymo link. Tai galima pritaikyti bet kuriam gyvenimo aspektui, ne vien knygoms.

Pagal readingrockets.org parengė Diana Gancevskaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *