Skaitytojams pateikiame ištrauką iš 1985 metais Baltarusijoje pasirodžiusios pirmosios S. Aleksijevič knygos „Karo veidas nemoteriškas“ (lietuviškai išleido leidykla „Alma littera“, 2017) ištrauką. Tai dalis įžangos, kurioje autorė po septyniolikos metų, jau subyrėjus Sovietų Sąjungai, prideda iš pirmojo leidimo išbrauktus Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių moterų liudijimus bei pašnekesių su cenzoriumi nuotrupas.

Po septyniolikos metų (2002–2004 m.)

Skaitau savo seną dienoraštį…

Bandau prisiminti žmogų, koks buvau, rašydama knygą. To žmogaus jau nėra, ir netgi nebėra šalies, kurioje tada gyvenome. O keturiasdešimt pirmaisiais–keturiasdešimt penktaisiais juk ją gynė ir vardan jos mirė. Už lango jau viskas kitaip: naujas tūkstant­metis, nauji karai, naujos idėjos, nauji ginklai ir visiškai netikėtai pasikeitę rusai (tiksliau – sovietiniai rusai).

Prasidėjo Gorbačiovo pertvarka… Mano knygą iš karto išspausdino, nepaprastu tiražu – du milijonai egzempliorių. Tai buvo laikas, kai dėjosi daug neįtikėtinų dalykų, mes vėl įnirtingai kažkur puolėme. Vėl – į ateitį. Dar nežinojome (arba pamiršome), jog revoliucija – visada iliuzija, ypač mūsų istorijoje. Bet šitai bus vėliau, o tada visi buvo apsvaigę nuo laisvės oro. Kas dieną gaudavau dešimtis laiškų, mano aplankai pūtėsi. Žmonės panoro kalbėti… Išsipasakoti ligi galo… Jie tapo laisvesni ir atviresni. Man neliko abejonių, jog esu pasmerkta be galo rašyti savo knygas. Ne perrašinėti, o vis prirašyti. Padedi tašką, o jis čia pat virsta daugtaškiu…

***

Mąstau apie tai, jog šiandieną turbūt uždavinėčiau kitokius klausimus ir išgirsčiau kitokius atsakymus. Ir parašyčiau kitokią knygą, ne visiškai kitokią, bet vis dėlto kitokią. Dokumentai (su kuriais turiu reikalų) – gyvi liudijimai, jie nestingsta, kaip atšalęs molis. Netampa nebyliais. Jie juda kartu su mumis. Apie ką daugiau klausinėčiau dabar? Ką norėčiau pridurti? Mane labai domintų… ieškau žodžio… biologinis žmogus, o ne tiktai laiko ir idėjos reiškėjas. Pabandyčiau pažvelgti giliau į žmogaus prigimtį, į tamsą, į pasąmonę. Į karo paslaptį.

Parašyčiau apie tai, kaip atėjau pas buvusią partizanę… Kūninga, bet dar graži moteris – ir ji man pasakojo, kaip jų grupė (ji vyresnioji ir du paaugliai) išėjo žvalgybon ir atsitiktinai paėmė į nelaisvę keturis vokiečius. Ilgai su jais klydinėjo po mišką. Užšoko ant pasalos. Aišku, kad su belaisviais jau neprasiverš, neištrūks, ir ji nusprendė – sušaudyti juos. Paaugliai užmušti nepajėgs: jau kelios dienos jie vaikšto po mišką kartu, o jeigu taip ilgai esi su žmogumi, net su svetimu, vis tiek prie jo pripranti, jis tarsi priartėja – jau žinai, kaip jis valgo, kaip miega, kokios jo akys, rankos. Ne, paaugliai nepajėgs. Jai iškart tapo aišku. Vadinasi, nužudyti turi ji. Ir štai ji prisimena, kaip juos žudė. Teko apgaudinėti ir vienus, ir kitus. Su vienu vokiečiu išėjo tarsi vandens ir iššovė iš užpakalio. Į pakaušį. Kitą žabų nusivedė. Buvau sukrėsta, kaip ramiai ji apie tai pasakojo.

Kas buvo kare, prisimena, jog civilis kariškiu virsta per tris dienas. Kodėl užtenka tik trijų dienų? Arba tai irgi mitas? Greičiausiai. Tenai žmogus – kur kas mažiau pažįstamas ir suprantamas.

Visuose laiškuose skaičiau: „Aš jums tada ne viską papasakojau, todėl kad laikas buvo kitoks. Mes įpratome daug ką nutylėti…“, „Ne viską jums patikėjau. Dar neseniai apie tai nevalia buvo kalbėti. Arba gėda“, „Žinau gydytojų nuosprendį: mano diagnozė baisi… Noriu papasakoti visą tiesą…“

O neseniai atėjo toks laiškas: „Mums, seniams, sunku gyventi… Bet kankinamės ne dėl mažų ir žeminančių pensijų. Labiausiai žeidžia tai, kad mes išvaryti iš didžios praeities į nepakeliamai menką dabartį. Niekas jau mūsų nekviečia kalbėti į mokyklas, į muziejus, mes jau nereikalingi. Laikraščiuose, jei paskaitai, fašistai vis kilnesni, o raudonieji kareiviai vis baisesni.“

Laikas – irgi tėvynė… Bet kaip ir anksčiau juos myliu. Nemyliu jų laiko, o juos myliu.

***

Viskas gali tapti literatūra…

Iš mano archyvų labiausiai mane sudomino bloknotas, kuriame užsirašinėjau cenzūros išbrauktus epizodus. Ir dar – mano pokalbiai su cenzoriumi. Ten pat radau puslapių, kuriuos buvau išmetus pati. Mano savicenzūra, mano pačios draudimas. Ir mano paaiškinimas – kodėl tai išmečiau. Daug kas iš vieno ir kito jau sugrąžinta į knygą, bet tuos kelis puslapius noriu pateikti atskirai – tai jau dokumentas. Mano kelias.

Iš to, ką išmetė cenzūra

„Dabar atsibundu naktį… tarsi kažkas, na… verkia šalia… Aš – kare…

Mes traukiamės… Už Smolensko kažkokia moteris išneša man savo suknelę, spėju persirengti. Einu viena… tarp vyrų. Čia buvau su kelnėmis, o čia einu su vasarine suknele. Man staiga prasidėjo tie dalykai… Moteriški… Anksčiau prasidėjo, turbūt nuo jaudinimosi. Nuo išgyvenimų, nuo skriaudų. Argi čia ką nors rasi? Gėda! Kaip man buvo gėda! Po krūmais, grioviuose, miške ant kelmų miegodavom. Mūsų tiek buvo, kad miške visiems vietos neužtekdavo. Ėjome sutrikę, apgauti, niekuo jau nebetikintys… Kur mūsų aviacija, kur mūsų tankai? Kas skraido, šliaužioja, dunda – viskas vokiška.

Tokia pakliuvau į nelaisvę. Paskutinę dieną prieš nelaisvę dar abi kojos buvo sužeistos… Gulėjau ir šlapinausi po savim… Nežinau, kaip pajėgiau naktį nušliaužti į mišką. Atsitiktinai paėmė partizanai…

Man gaila tų, kurie šitą knygą perskaitys ir kurie jos neper­skaitys…“

***

„Man buvo naktinis budėjimas… Užėjau į sunkiai sužeistųjų palatą. Guli kapitonas… Prieš budėjimą gydytojai perspėjo mane, kad naktį jis mirs. Iki ryto neišlaikys… Klausiu jo: „Na, kaip? Kuo tau padėti?“ Niekada neužmiršiu… Jis staiga nusišypsojo, tokia šviesi šypsena iškankintame veide: „Atsisek chalatą… Parodyk man savo krūtinę… Seniai nemačiau žmonos…“ Susidrovėjau, aš gi dar nebuvau bučiavusis. Kažką ten jam atsakiau. Išbėgau ir grįžau po valandos.

Jis gulėjo miręs. Ir ta šypsena jo veide…“

***

„Prie Kerčės… Naktį apšaudomi plaukėme barža. Užsidegė pirmagalys… Ugnis kibo į denį. Sprogo šaudmenys… Galingas sprogimas! Sprogo su tokia jėga, kad barža pasviro į dešinį šoną ir ėmė skęsti. O krantas jau netoli, suvokiame, kad krantas kažkur greta, ir kareiviai šoka į vandenį. Krante ėmė kalenti kulkosvaidžiai. Riksmai, dejonės, triaukščiai keiksmai… Aš gerai plaukiojau, norėjau bent vieną išgelbėti. Nors vieną sužeistąjį… Juk tai vanduo, o ne žemė – sužeistas žmogus pražus iš karto. Nuskęs… Girdžiu – kažkas greta čia išneria, čia vėl panyra po vandeniu. Viršun – po vandeniu. Nutaikiau momentą, čiupau jį… Kažkas šalta, slidu… Pamaniau, jog jis sužeistas, o rūbus nuo jo nuplėšė sprogimas. Todėl, kad aš pati plika… Su apatiniais likusi… Tamsybė. Nors pirštu į akį durk. Aplinkui: „E-ech! Ajajai!“ Ir keiksmai… Kažkaip su juo pasiekiau krantą… Kaip tik tuo momentu danguje blykstelėjo raketa, ir aš pamačiau, kad atitempiau didelę sužeistą žuvį. Žuvis didžiulė, žmogaus ūgio. Eršketas… Jis gaišta… Parkritau šalia jo ir drėbtelėjau tokį triaukštį keiksmą. Pravirkau iš nuoskaudos… Ir dėl to, kad kenčia visi…“

***

„Traukėmės iš apsupties… Kur tik metamės – visur vokiečiai. Nusprendžiam: ryte veršimės kaudamiesi. Vis tiek žūsime, tai geriau jau žūsime garbingai. Mūšyje. Pas mus buvo trys merginos. Jos naktį ėjo pas kiekvieną, kas tik galėjo… Ne visi, žinoma, įstengė. Nervai, patys suprantate. Tokie reikalai… Kiekvienas ruošėsi mirti…

Išsigelbėjo ryte vienas kitas… Nedaug… Na, gal septyni žmonės, o buvo penkiasdešimt, jei ne daugiau. Vokiečiai sukapojo kulko­svaidžiais… Prisimenu tas mergiotes su dėkingumu. Nė vienos ryte neradau tarp gyvųjų… Niekada nebesutikau…“

Iš pokalbio su cenzoriumi

– Kas po tokių knygų eis kariauti? Jūs žeminate moterį primityviu natūralizmu. Moterį didvyrę. Nuvainikuojate. Darote ją paprasta moterimi. Patele. O jos mums – šventos.

– Mūsų heroizmas sterilus, jis nenori skaitytis nei su fiziologija, nei su biologija. Juo negali tikėti. O išbandoma buvo ne tik dvasia, bet ir kūnas. Materialusis apvalkalas.

– Iš kur šitos jūsų mintys? Svetimos mintys. Ne sovietinės. Jūs juokiatės iš tų, kas brolių kapuose. Remarko prisiskaitėte… Pas mus remarkizmas nepraeis. Sovietinė moteris – ne gyvulys…

***

„Kažkas mus išdavė… Vokiečiai sužinojo, kur partizanų būrio stovykla. Apsupo mišką ir iš visų pusių artėjo prie jos. Slėpėmės niūriuose tankumynuose, mus gelbėjo pelkės, kur baudėjai nelįsdavo. Liūnas. Ir techniką, ir žmones įtraukdavo aklinai. Po kelias dienas, savaitėmis išstovėdavome iki kaklo vandenyje. Su mumis buvo neseniai pagimdžiusi radistė. Kūdikis alkanas… Prašo krūties… Bet mama pati alkana, pieno neturi, ir kūdikis verkia. Baudėjai šalia… Su šunimis… Jeigu šunys išgirs, visi žūsim. Visa grupė – gal trisdešimt žmonių… Jums aišku?

Vadas priima sprendimą…

Niekas nesiryžta perduoti motinai įsakymo, bet ji pati susivokia. Nuleidžia ryšulėlį su kūdikiu į vandenį ir ilgai ten laiko… Kūdikis nebešaukia… Nė garso… O mes negalime pakelti akių. Nei į motiną, nei vienas į kitą…“

***

„Imdavome į nelaisvę, belaisvius atvesdavome į būrį… Jų nešaudydavome, pernelyg lengva mirtis jiems, mes juos skersdavome kaip kiaules, badydavome grūstuvais, pjaustydavome po gabaliuką. Aš eidavau žiūrėti… Laukdavau! Ilgai laukdavau to momento, kai iš skausmo jiems ims virsti akys… Plyšti vyzdžiai…

Ką jūs apie tai žinote?! Jie mano mamą su sesutėmis lauže vidur kaimo sudegino…“

***

„Iš karo neatsimenu nei kačių, nei šunų, atsimenu žiurkes. Dideles… Gelsvai mėlynomis akimis… Jų buvo devynios galybės. Kai pagijau po sužeidimo, iš ligoninės mane pasiuntė atgal į dalį. Dalis stovėjo apkasuose prie Stalingrado. Vadas įsakė: „Nuveskite ją į merginų žeminę.“ Įėjau į žeminę ir pirmiausia nustebau, jog nėra jokių daiktų. Tušti spygliuočių šakų guoliai, ir viskas. Manęs niekas neperspėjo… Palikau žeminėje savo kuprinę ir išėjau, grįžusi po pusvalandžio kuprinės neberadau. Jokių daiktų anei ženklo, nei šukų, nei pieštuko. Pasirodo, viską akimirksniu sugraužė žiurkės…

O ryte man parodė apgraužtas sunkiai sužeistųjų rankas…

Jokiame, net baisiausiame filme nesu mačiusi, kaip prieš apšaudymą iš artilerijos pabūklų žiurkės bėga iš miesto. Ne Stalingrade… Jau prie Viazmos… Ryte per miestą traukė gaujos žiurkių, jos bėgo į laukus. Jautė mirtį. Jų buvo tūkstančiai… Juodos, pilkos… Žmonės pasibaisėję žiūrėjo į tą kraupų reginį ir glaudėsi prie namų. Ir kai tik žiurkės dingo mums iš akių, prasidėjo apšaudymas. Užskrido lėktuvai. Vietoj namų ir rūsių liko sutrupintų mūrų griuvėsiai…“

***

„Prie Stalingrado buvo tiek žuvusių, kad arkliai jų nebebijojo. Paprastai baidosi. Arklys niekada neužlips ant mirusio žmogaus. Žuvusius saviškius surinkome, o vokiečiai visur voliojosi. Sušalę… Lediniai… Aš – vairuotoja, vežiojau dėžes su artilerijos sviediniais, girdėdavau, kaip po ratais traška jų kaukolės… Kaulai… Ir buvau laiminga…“

Iš pokalbio su cenzoriumi

– Taip, mes sunkiai iškovojome Pergalę, bet turime ieškoti did­vyriškų pavyzdžių. Jų šimtai. O jūs rodote karo purvą. Apatinius. Jūsų knygose mūsų Pergalė baisi… Ko jūs siekiate?

– Tiesos.

– O jūs manote, jog tiesa – tai, kas gyvenime. Tai, kas gatvėje. Kas po kojomis. Jums ji tokia žema. Žemiška. Ne, tiesa – tai, apie ką mes svajojame. Kokie norime būti!

***

„Puolame… Pirmos vokiečių gyvenvietės… Mes – jauni. Stiprūs. Ketveri metai be moterų. Rūsiuose – vynas. Užkandžiai. Gaudėme vokiečių merginas ir… Dešimt žmonių prievartaudavo vieną… Moterų trūko, gyventojai bėgo nuo sovietų armijos, imdavom jaunas. Mergaites… Dvylikos trylikos metų… Jeigu ji verkdavo, mušdavome, kuo nors užkimšdavome burną. Jai skauda, o mums juokinga. Dabar nesuprantu, kaip galėjau… Berniukas iš inteligentiškos šeimos… Bet tai buvau aš…

Bijojome tik vieno, kad mūsų merginos to nesužinotų. Mūsų medicinos seserys. Prieš jas buvo gėda…“

***

„Pakliuvome į apsupimą… Klajojome miškais, pelkėmis. Valgėme lapus, valgėme medžių žievę. Kažkokias šaknis. Buvome penkiese, vienas visai vaikėzas, ką tik pašauktas armijon. Naktį man kaimynas šnibžda: „Vaikėzas pusgyvis, vis tiek numirs. Tu supranti…“ – „Apie ką tu?“ – „Man vienas zekas pasakojo… Jie, kai iš lagerio bėgdavo, specialiai imdavo su savim jauną… Žmogaus mėsa valgoma… Taip gelbėdavosi…“

Trenkti jėgų neužteko. Kitą dieną sutikome partizanus…“

***

„Partizanai dieną atjojo raiti į kaimą. Išsivedė iš namo seniūną ir jo sūnų. Pliekė juos per galvas geležiniais strypais, kol šie nugriuvo. Ir ant žemės pribaigė. Sėdėjau prie lango. Viską mačiau… Tarp partizanų buvo mano vyresnysis brolis… Kai jis įėjo į mūsų pirkią ir norėjo mane apkabinti: „Sesute!“ – aš surikau: „Nesiartink! Nesiartink! Tu – žmogžudys!“ O paskui praradau žadą. Mėnesį nekalbėjau.

Brolis žuvo… O kas būtų buvę, jei būtų likęs gyvas? Ir būtų grįžęs namo…“

***

„Ryte baudėjai padegė mūsų kaimą…. Išsigelbėjo tik tie žmonės, kurie pabėgo į mišką. Pabėgo be nieko, tuščiomis rankomis, netgi duonos nepasiėmę. Nei kiaušinių, nei lašinių. Naktį teta Nastia, mūsų kaimynė, mušė savo mergaitę, nes ji visą laiką verkė. Su teta Nastia buvo penki jos vaikai. Julečka, mano draugė, silpniausia. Ji vis sirgdavo… Ir keturi berniukai, visi maži, ir visi prašė valgyti. Ir teta Nastia išėjo iš proto: „U-u-u… U-u-u…“ O naktį išgirdau… Julečka prašė: „Mamyte, neskandink manęs. Aš neprašysiu… Aš daugiau valgytuko tavęs neprašysiu. Ne…“

Ryte Julečkos jau niekas nebematė…

Teta Nastia… Mes grįžome į kaimą, į degėsius… Kaimas sudegęs. Netrukus teta Nastia pasikorė ant pajuodusios savo sodo obels. Kabėjo prie pat žemės. Vaikai stovėjo aplink ir prašė valgyti…“

Iš pokalbio su cenzoriumi

– Tai – melas! Tai mūsų kareivių, išlaisvinusių pusę Europos, šmeižimas. Mūsų partizanų. Mūsų didvyriškos liaudies. Mums nereikia jūsų mažosios istorijos, mums reikalinga didžioji istorija. Pergalės istorija. Jūs nemylite mūsų didvyrių! Jūs nemylite mūsų didžių idėjų. Markso ir Lenino idėjų.

– Taip, aš nemyliu didžiųjų idėjų. Aš myliu mažąjį žmogų…

Iš to, ką buvau išmetusi pati

„Keturiasdešimt pirmieji… Mes apsupti. Su mumis politrukas Luninas… Jis perskaitė įsakymą, jog sovietų kareiviai priešui nepasiduoda. Pas mus, kaip sakė draugas Stalinas, belaisvių nėra, o yra išdavikai. Vyrai išsitraukė pistoletus… Politrukas įsakė: „Nereikia. Gyvenkite, vaikinai, jūs – jauni.“ O pats nusišovė…

O čia jau keturiasdešimt tretieji… Raudonoji armija puolė. Ėjome per Baltarusiją. Atsimenu mažą berniuką. Jis išlėkė prie mūsų kažkur iš po žemių, iš rūsio, ir šaukė: „Užmuškite mano mamą… Užmuškite! Ji vokietį mylėjo…“ Išpūtęs akis iš baimės. Paskui jį bėgo juoda senė. Visa juodai apsirengusi. Bėgo ir žegnojosi: „Neklausykite vaiko. Dievas atėmė protą…“

***

„Dieną mes bijodavome vokiečių ir policajų, o naktį partizanų. Iš manęs partizanai paskutinę karvutę atėmė, liko tik katinas. Partizanai alkani, pikti. Vedasi mano karvutę, o aš – paskui juos… Gal dešimt kilometrų ėjau. Meldžiau – grąžinkit. Tris vaikus alkanus troboje ant krosnies palikau. „Traukis, tetule! – pagrasino. – Nes nušausim.“

Pamėgink per karą rasti gerą žmogų…

Savas savą puolė. Buožių vaikai grįžo iš tremties. Jų tėvai žuvo, ir jie tarnavo vokiečių valdžiai. Keršijo. Vienas nušovė troboje seną mokytoją. Mūsų kaimyną. Tas kažkada įskundė jo tėvą, išbuožino. Buvo aršus komunistas.

Vokiečiai pradžioje paleido kolūkius, davė žmonėms žemės. Žmonės atsikvėpė po Stalino. Mes mokėjome duoklę. Tvarkingai mokėjome… O paskui pradėjo mus deginti. Mus ir mūsų pirkias. Gyvulius išvarydavo, o žmones sudegindavo.

Oi, dukrele, aš žodžių bijau. Žodžiai baisūs… Gerumu gelbėjausi, niekam nenorėjau blogo. Visų gailėjau…“

***

„Iki Berlyno su armija nuėjau…

Grįžau į savo kaimą su dviem Šlovės ordinais ir medaliais. Pagyvenau tris dienas, o ketvirtą ankstutėliai, kol visi miega, mama kelia mane iš lovos: „Dukrele, sudėjau tau ryšuliuką. Išeik… Išeik… Auga dar dvi tavo jaunesnės seserys. Kas jas ves? Visi žino, kad tu ketverius metus buvai fronte, su vyrais…“

Nelieskite mano sielos. Parašykite, kaip kiti, apie mano apdovanojimus…“

***

„Kare, kaip kare. Čia jums ne teatras…

Išrikiavo laukymėje būrį, sustojome ratu. O viduryje – Miša K. ir Kolia M. – mūsų vaikinai. Miša buvo drąsus žvalgas, armonika grojo. Niekas gražiau už Kolią nedainavo…

Nuosprendį skaitė ilgai: viename kaime pareikalavo dviejų butelių naminės, o naktį… dvi šeimininkų mergaites išprievartavo… O kitame kaime: iš valstiečio atėmė paltą ir siuvamąją mašiną, kurią čia pat pragėrė, pas kaimynus…

Nuteisiami sušaudyti… Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas.

Kas šaudys? Būrys tyli… Kas? Tylim… Vadas pats įvykdė nuo­sprendį…“

***

„Aš buvau kulkosvaidininkė. Tiek užmušiau…

Po karo ilgai bijojau gimdyti. Pagimdžiau, kai nusiraminau. Po septynerių metų…

Bet iki šiol nieko neatleidau. Ir neatleisiu… Džiaugdavausi, kai matydavau vokiečių belaisvius. Džiaugdavausi, kad į juos gaila buvo žiūrėti: ant kojų autai vietoj batų, ant galvų autai… Veda juos per kaimą, jie prašo: „Motin, duok duonos… Duonos…“ Būdavau priblokšta, kad valstiečiai išeidavo ir trobų ir duodavo jiems – kas duonos žiauberę, kas bulvę… Berniūkščiai bėgdavo paskui koloną ir mėtydavo akmenimis… O moterys verkdavo…

Man atrodo, jog aš nugyvenau du gyvenimus: vieną – vyrišką, antrą – moterišką…“

***

„Po karo… Žmogaus gyvenimas buvo bevertis. Pateiksiu vieną pavyzdį… Važiuoju po darbo autobusu, staiga pasigirdo šūksniai: „Laikykit vagį! Laikykit vagį! Mano rankinė…“ Autobusas sustoja. Iškart – grūstis. Jaunas karininkas išveda į gatvę berniuką, deda jo ranką sau ant kelio ir – trekšt! Perlaužia ją. Įšoka atgal… Ir mes važiuojame… Niekas neužstojo berniuko, nepašaukė milicininko. Neiškvietė gydytojo. O karininko visa krūtinė vienų kovinių apdovanojimų… Suskatau išlipti savo stotelėje, jis nušoko ir padavė man ranką: „Prašom, mergaite…“ Toks galantiškas…

Dabar tai atsiminiau… O tada visi dar buvome karo žmonės, gyvenome pagal karo meto įstatymus. Argi jie žmoniški?“

***

„Grįžo Raudonoji armija…

Mums leido atkasinėti kapus, ieškoti, kur sušaudyti mūsų giminaičiai. Pagal senus papročius greta mirties reikia būti baltai apsirengus – su balta skarute, baltais marškiniais. Iki paskutinės akimirkos tai atsiminsiu! Žmonės ėjo su baltais išsiuvinėtais rankšluosčiais… Apsirengę baltais drabužiais… Iš kur jų ir ėmė?

Kasėme… Kas ką rado – atpažino, tą ir pasiėmė. Kas ranką karutyje veža, kas vežime galvą… Žmogus nepakitęs ilgai žemėje neišlieka, visi jie ten persimaišė vienas su kitu. Su moliu, su smėliu.

Sesers neradau, pasirodė man, jog viena suknelės skiautelė – jos, kažkas pažįstama… Senelis irgi pasakė – paimsim, bus ką laidoti. Tą suknelės skiautelę mes ir įdėjome į karstelį…

Dėl tėvo gavome raštą „dingęs be žinios“. Kiti kažką gaudavo už žuvusius, o mus su mama kaimo taryboje prigąsdino: „Jums jokia pagalba nepriklauso. O gal jis gyvena sau be vargo su vokiečių frau. Liaudies priešas.“

Ėmiau ieškoti tėvo prie Chruščiovo. Po keturiasdešimties metų. Atsakė man prie Gorbačiovo: „Sąrašuose nėra…“ Bet atsiliepė jo pulko draugas, ir aš sužinojau, jog tėvas žuvo didvyriškai. Prie Mogiliovo su granata puolė po tanku…

Gaila, kad mano mama nesulaukė tos žinios. Ji mirė su liaudies priešo žmonos dėme. Išdaviko žmonos. Ir tokių kaip ji buvo daug. Neišgyveno iki tiesos. Nuėjau prie mamos kapelio su laišku. Perskaičiau…“

***

„Daugelis mūsų tikėjo…

Mes galvojome, kad po karo viskas pasikeis… Stalinas patikės savo liaudimi. Bet karas dar nebuvo pasibaigęs, o ešelonai jau dundėjo į Magadaną. Ešelonai su nugalėtojais… Areštavo tuos, kurie buvo nelaisvėje, išgyveno vokiečių lageriuose, kuriuos vokiečiai buvo išvežę darbams – visus, mačiusius Europą. Nes galėjo papasakoti, kaip ten žmonės gyvena. Be komunistų. Kokie ten namai ir kokie keliai. Apie tai, kad niekur nėra kolūkių…

Po Pergalės visi nutilo. Tylėjo ir bijojo, kaip iki karo…“

**

„Aš – istorijos mokytoja… Kiek prisimenu, istorijos vadovėlis buvo perrašytas tris kartus. Mokiau vaikus iš trijų skirtingų vadovėlių…

Klauskite mūsų, kol mes gyvos. Neperrašinėkite paskui be mūsų. Klauskite…

Žinote, kaip sunku užmušti žmogų. Dirbau pogrindyje. Po pusmečio gavau užduotį – įsitaisyti padavėja karininkų valgykloje… Jauna, graži… Mane priėmė. Turėjau pripilti nuodų į sriubos katilą ir tą pačią dieną išeiti pas partizanus. Jau buvau prie jų pripratusi, jie priešai, bet kiekvieną dieną juos matai, jie tau sako: „Danke schöon… Danke schöon…“ Tai – sunku… Žudyti sunku… Žudyti baisiau nei numirti…

Aš visą gyvenimą dėsčiau istoriją… Ir visada nežinojau, kaip apie tai papasakoti. Kokiais žodžiais…“

***

Turėjau savo karą… Nuėjau ilgą kelią kartu su savo didvyrėmis. Kaip ir jos, ilgai netikėjau, jog mūsų Pergalės du veidai – vienas gražus, o kitas baisus, visas randuotas – neįmanoma žiūrėti. „Kirstynėse, užmušdamas žmogų, žiūri jam į akis. Tai ne bombas mėtyti arba šaudyti iš apkaso“, – pasakojo man.

Klausytis žmogaus, kaip jis žudė ir mirė, tas pats – žiūri į akis…

Ištrauka iš Svetlanos Aleksijevič knygos „Karo veidas nemoteriškas“. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2017

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *