Mano vyras šiandien išleido knygą. O aš sėdžiu ir stebiuosi, kaip greitai auga mažasis mūsų pipiras. Lyg tiestum į raudonuojančią saulę šąlančias rankas ankstyvo rudens vakarą – šitaip mes gyvename, sudėję kardus. Sudėję namus, vaikus, darbus, džiaugsmus, ligas, kasdienybės bedugnes ir save į vieną bendrą gyvenimą. Kad jį turėtum, tiesi rankas per pyktį, nerimą, laiko būti kartu stoką, trūkumus ir perteklius, kompromisais tapusias mintis lyg per šaltį į besileidžiančią saulę, kad tik parodytum ir leistum esančiam šalia pamatyti tai, kas gražu širdžiai, kad tik gyventum gražų ir prasmingą gyvenimą kartu – ne po vieną.

Kardas yra skubėjimas, beatodairiškas alkis siekti to, kas visai nebūtina, kardas yra nematyti ne tik savęs, bet ir savo artimo, paskęsti skubėjimo kupinoje kasdienybėje. Kardai yra šių dienų Dievo rykštės XXI amžiaus žmogui: apsigyventi nuolatinės skubos kupinoje kasdienybėje, bėgant į nuolat augančius ir didėjančius tikslus, bet nesugebant nuoširdžiai atsisukti į tai, kas jau pasiekta, kas turėtų džiuginti, bet nedžiugina. Kardai priglunda visai nekaltai su siekiais, ambicijomis, tikslais ir dažnai netgi labai gražiais norais: turėti daugiau, gyventi gražiau, leisti daugiau. Niekada nepatikėtum, bet nekaltai prigludę kerta labai skaudžiai: kerta iš pasalų ir supranti, kad turi tik tai, ką gali išmatuoti, bet nebeturi laiko, kurio reikia labiausiai:

kaip vieno vienintelio
paprasto – pagavau ir turiu –
tikėjimo žmogaus žmogumi.

Nebeturi laiko, kurio reikia buvimui žmogui su žmogumi ir sau su pačiu savimi.

Kardai šių laikų žmogaus gyvenime reiškia kovą su pačiu savimi ir su laiku. O, patirtis rodo, kad su abiem – savimi ir laiku – nepakovosi, net kovodamas po vieną. Tu turi viską, bet negali sustoti, nes neturi, kur ir pas ką sugrįžti. Kardai nutyla, kai pamatai save ir žmogų esantį šalia, kai supranti, kad prasminga judėti ne tik pirmyn, bet ir sustoti: sustoti vietoje, o kartais net ir pasižiūrėti atgal.

Iš tiesų daug padarėme per visą žmonijos istoriją. Pradėjome nuo rato Mesopotamijoje, Johanneso Gutenbergo vedini ėmėme spausdinti knygas, kartu su Tomu Edisonu išradome lemputę, o šiandien jau didžiuojamės galimybe gyventi laisvai kartu su chemiko Russelo Markerio išrastomis kontraceptinėmis priemonėmis bei bendrauti be sienų su Lawrenco Robertso atvertomis interneto galimybėmis. Šiandien nereikia būti Vasko de Gama, Fernandu Magelanu ar Kristupu Kolumbu, kad apkeliautum pasaulį arba atrastum kelią į Indiją. Užtenka keliais mygtuko paspaudimais nusipirkti lėktuvo bilietą, užsakyti  prašmatniausius apartamentus ant jūros kranto ir gali mėgautis tuo, už ką mokama nuolatiniu skubėjimu ir augančiais tikslais siekti to, kas visai nebūtina. Bet nesame laimingi ir nesame ramūs. Esame pasimetę laike ir savyje. Net jei ir skubame į nuolatinį progresą ir pažangą, ateina laikas, kai kažko stipriai pristingame:

nes viskas gyvenime pasiskirsto

tolygiai: rytas į vakarą, žmogus

į žmogų, tikslas į rezultatą.

Šiandienos pasaulyje mes visada balansuojame ant labai plonos ribos: siekti gyvenimo gerovės ir kasdienybės viršukalnių, neprasti vilties eiti pirmyn, matyti šviesą kvailumo ir savanaudiškumo karuselėje, tikėti, kad viskas visada baigsis gerai. Ko nuolatine pažanga, progresu ir patogumu persunktame gyvenime pristingame yra tai, kas leidžia nebijoti susvyruoti ar net nukristi nuo plonos balanso linijos. Tai yra nebijoti sustoti, nebijoti atsisakyti tikslų, kurių visai nereikia, nebijoti nebėgti su minia. Tai yra tai, kas pasimetime, paklydime tarp augančių tikslų ir bėgančio laiko, leidžia sustoti ir jaustis ramiai, saugiai. Tai yra tai, kas vadinasi namais – kas vadinasi laime, džiaugtis ir mėgautis tuo, ką turi, ramybe ir gebėjimu matyti ne tik save, bet ir esantį šalia.

Namai žmogaus gyvenime atsiranda pačiais įvairiausiais pavidalais. Namai gali būti knyga. Namai gali būti namas, butas arba kitas žmogus. Kad turėtum, kur sugrįžti pametęs kryptį, nesvarbu, kūnu ar mintimis. Kad turėtum vietą, į kurią nebijotum nukristi nuo plonos skubėjimo, siekimo ir nuolatinio tikslų auginimo linijos, iš kurios:

pažiūri atgal –

Ir giliausiai duburiai

Išbristi

Namai visada glaudžiasi šalia, net kai kardai žvanga visu garsu. Bet kad ir ką darytume, kad ir kaip toli eitume, visada sugrįžtame ar bent jau sugrįžti norime ten pat –  į namus.  Ten, kur nėra paklydimo. Ten, kur mūsų vertė matuojama ne vis didėjančiais tikslais ir alkiu pasiekti vis daugiau, bet žmogiškumu ir dėmesiu sau bei esančiam šalia. Namai yra laimėta XXI amžiaus Don Kichoto kova su vėjo malūnais: čia visi kasdieniai darbai, rūpesčiai, skubėjimas teisėtai nublanksta, čia svarbu tai, kaip jautiesi Tu ir Tau artimas žmogus be skubėjimo, bėgimo ir išskaičiavimo.

Kardai ilsisi, pasislėpę atmintyje. Tik kartais netyčia kur ne kur, beveik iš pasalų dzvangteli kardas, kad įvertintum tai, kur visada gali sugrįžti, tai, kur nublanksta troškimai siekti to, kas visai nebūtina, kur nebaisu paleisti laiką veltui, ten, kur gimsta didžiausia ramybė ir buvimas žmogaus su žmogumi, savęs su savimi.

Už namus be kardų.

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui, publikuojamas autorei leidus.

Comments are closed.