Kovo 20–ąją amerikiečių autorei Lois Lowry sukaks aštuoniasdešimt metų. Virš trisdešimties knygų vaikams ir paaugliams parašiusi L. Lowry jaunųjų skaitytojų mėgiama visame pasaulyje jau ne vieną dešimtmetį, tad  džiugu, kad turime ir dvi į lietuvių kalbą išverstas autorės knygas – „Siuntėjas“ (vertė Viltaras Alksnėnas, Alma littera, 2013) ir „Suskaičiuotos žvaigždės“ (vertė Sigitas Parulskis, Alma littera, 2015); abi šios knygos autorei pelnė po Niuberio medalį.

Tikėdamiesi sulaukti ir daugiau L. Lowry knygų vertimų į lietuvių kalbą, siūlome pokalbį su autore, kuriame ji pasakoja apie tai, kas ją įkvepia rašyti, kokia yra žinomumo kaina, apie teisingai sukrintančių žodžių svarbą ir apie bene daugiausiai atgarsio pasaulyje sulaukusią autorės knygą „Siuntėjas“.

Kokie yra jūsų įkvėpimo šaltiniai?

Sapnai ir svajonės, fantazijos, atsiminimai ir vaizduotė. Jie visada šalia. Tuomet jie susijungia su tuo, ką skaitau, ką skaičiau praeityje, su tuo, ką matau ir ką stebiu, ir ką išgirstu kiekvieną dieną. Net sėdėdama savo namų darbo kambaryje… Žiūriu pro langą virš savo stalo į parką. Visą dieną stebiu (nors negaliu girdėti) įvairius įvykius – susitinkančius žmones, žaidžiančius su savo šunimis, besiginčijančius ar bediskutuojančius apie nežinia ką. Aš pastebiu, kaip jie apsirengę ir kaip stovi, kaip kalba ir šypsosi. Viešesnėse vietose klausausi pokalbių nuotrupų. Nėra nieko įdomesnio už niūrų paauglį oro uoste, kartu su susierzinusiais tėvais! Arba matyti kelis paauglius ir stebėti, kaip kinta jų laikysena, elgesys ir kalbėjimo maniera, priklausomai nuo to, ar jie su bendraamžiais, ar su suaugusiais.

Kas jūsų asmeniniame gyvenime jus skatina kurti istorijas ir dalintis jomis su kitais?

Manau, kad rimčiausi rašytojai naudojasi prisiminimais apie lūžio taškus savo pačių praeityje tam, kad su grožinio kūrinio pagalba patyrinėtų tai, ką šie pokyčiai sukėlė. Rašau jauniems žmonėms, tad aš vėl ir vėl atsigręžiu į savo pačios jaunystę, kai jausmai buvo itin stiprūs, kai priimdavau gerus arba blogus sprendimus. Tuomet, per išgalvotus veikėjus (ir dažniausiai jie turi tokias pat savistabos savybes, kokias turėjau ir pati), aš iš naujo tyrinėju tuos jausmus ir sprendimus. Vėliau, kai tai jau tampa kūriniu, lieka labai mažai panašumų su tikrais įvykiais ar laikais. Visgi, kaip rašytojai mes teturime prisiminimus apie savo pačių praeitį, sujungtus su stebėjimu.

Ar turite kokią rutiną, kurios laikotės kaskart, kai rašote knygą?

Būtų nuostabu, jei galėčiau nupasakoti kokį nors ritualinį santykį su grožinės literatūros rašymu. Norėčiau jums pasakyti: „Nusiprausiu po dušu, naudodama lelijų kvapo muilą. Tuomet apsirengiu mėlyną džinsinę suknelę, klausausi Ninos Simone, dainuojančios „Baltimorę“, kompaktinės plokštelės ir suvalgau 14 bulvių traškučių bei pusę Red Delicious veislės obuolio. Ir tuomet, lyg įvykus stebuklui, užgimsta pasakojimas…“

Tačiau tiesa daug žemiškesnė. Kasdien sėdžiu prie savo stalo. Sprendžiu „The New York Times“ kryžiažodį. Pro langą stebiu parką. Mano grotuvas groja muziką, dažniausiai klasikinę. Aš siurbčioju kavą. Kompiuteriu spausdinu žodžius. Aš juos keičiu kitais žodžiais, keičiu žodžius vietomis, naikinu juos, ir vėl ir vėl keičiu kitais. Skamba telefonas. Šuo loja, prašydamasis į lauką. Aš pakylu ir įsipilu dar kavos. Tuomet pasižiūriu į savo parašytus žodžius ir vėl keičiu juos vietomis. Galiausiai istorija kažkaip susidėlioja į vienį. Tame nėra nieko stebuklingo. Tai daug sunkaus darbo, daug smagumo ir daugybė reikiamų žodžių laukimo.

Nuo jūsų pirmosios knygos „Vasara mirti“ (angl. „A Summer to Die“, 1977 m.) pasirodymo praėjo jau keli dešimtmečiai. Kaip pasikeitė jūsų rašytojos gyvenimas? Ką per tuos metus supratote?

Nebeturiu to anonimiškumo ir atsiskyrimo galimybės, kuriuos turėjau tuomet. Tai netektis. Tačiau tokia jau ironija, kad bet kokia rašytojo sėkmė su savimi atsineša ir šalutinių įsipareigojimų, kurie pasiglemžia dalykus, labiausiai padėjusius rašyti. Aš praradau vienatvę ir neapibrėžtumą, ir jau niekada jų nebesusigrąžinsiu. Nors vis dar patiriu susijaudinimą, kai žodžiai sukrenta reikiama tvarka. Tačiau to, ką per šį laiką išmokau, kaina buvo minėtieji praradimai. Ir aš niurzgu, dažniausiai sau pačiai, kad reikia atsakyti į visus tuos laiškus, išeiti iš namų ir sakyti visas tas kalbas ir duoti interviu.

Supratau atsakomąją rašytojystės prigimtį – kad kitoje mane atskiriančios sienos pusėje yra tas stebuklingas kažkas, žinomas kaip skaitytojas, ir kad aš kuriu santykį su skaitytoju ir esu jam įsipareigojusi, nes aš veikiu to žmogaus gyvenimą ir mąstymą, o tai visai nemenka atsakomybė.

Ar prisimenate kokių įdomių akimirkų iš susitikimų su skaitytojais, kuriomis norėtumėte pasidalinti?

Dažniausiai ir mieliausiai prisimenu susitikimų smulkmenas. Pavyzdžiui, kartą kalbėjau bibliotekos rūsio patalpose Pitsburge su ketvirtos klasės mokiniais. Niekuo neypatingas susitikimas – keletas mano žodžių apie rašymą ir apie mano knygas. Klausimai ir atsakymai. Tačiau tada, kai jiems jau buvo laikas eiti, jie visi po vieną, visiškai spontaniškai, berniukai ir mergaitės… vaikai prieidavo prie manęs ir apkabindavo mane. Aš prisimenu kiekvieną jų – plaukų kvapą, jų švarkelių audinius, o labiausiai – gyvą ir nuoširdžią tų apkabinimų šilumą.

Kaip pradėjote galvoti apie „Siuntėją“? Kaip jį rašėte?

Tuo metu mano tėvas buvo jau labai senas, jis ėmė prarasti atmintį. Taigi daug galvojau apie atmintį ir kas būtų, jei galėtume kontroliuoti kitų žmonių prisiminimus. Pradėjau galvoti apie du dalykus, kurie visuomet mane domino: vienas buvo žmogaus atminties sąvoka, o kitas – sapnų sąvoka. Sapnai mane žavi, jie tokie individualūs ir kartu tokie paslaptingi – juk niekad jų iki galo nesupranti.

Pradėjau nuo atminties sąvokos. Kas, jeigu būtų grupė žmonių, kurie galėtų kontroliuoti žmonijos atmintį ir ja manipuliuoti? Supratau, kad veiksmas turi vykti kažkur ateityje, kadangi taip dar nėra (tačiau netrukus bus). Manęs niekada nedomino futuristinė ar distopinė grožinė literatūra, tačiau savo istoriją turėjau perkelti į ateitį, tad sukūriau tam tikrą vietą tam tikrame neįvardintame ateities laike, kur dalykai gali būti kontroliuojami, – ne tik atmintis, bet ir kiti dalykai. Tas pasaulis man buvo įdomus ir daugeliu atžvilgių patrauklus. Tačiau savaime suprantama, kad nebūtų jokio siužeto ir knygos reikšmės, jei teparašyčiau „o, tai puikus pasaulis, štai kaip jis veikia.“ Taigi man reikėjo įvesti tam tikrą iš paviršiaus nematomą istorijos klodą, ir staiga tai tapo distopija.

Knygoje vaizduojama visuomenė laikosi daugybės taisyklių.

Taisyklės šioje knygoje turi keletą priežasčių. Pirmoji – užtikrinimas, kad visuomenė sklandžiai veiktų, kad žmonės būtų saugūs, jaustųsi patogiai ir būtų laimingi. Tačiau taisyklės taip pat užtikrina visuomenės narių nesuvokimą, ko jie netenka.

Skaitytojai dažnai ginčijasi dėl „Siuntėjo“ pabaigos. Kaip iš tiesų baigiasi ši knyga?

Ji baigiasi Jonui su Gabrieliu leidžiantis nuo kalno rogutėmis link namo su šilta šviesa. Ho ho ho. Argi aš ne piktavalė autorė, nepatikslinanti pabaigos? Man patinka, kad dėl pabaigos ginčijamasi. Tai verčia skaitytoją galvoti. Taip ir būna su geromis knygomis – viena vertus, jos suteikia pasitenkinimą, atsako į daugelį klausimų, tačiau kartu ragina jus kelti naujus klausimus.

Ar turite mėgstamiausią skaitytą knygą?

Neturiu mėgstamiausios skaitytos knygos, nemanau. Mano mėgstamiausios ateina ir praeina.

O kokią savo pačios parašytąją mėgstate labiausiai?

Mėgstamiausia pačios parašytoji yra knyga iš senų laikų – „Rudens gatvė“ (angl. „Autumn Street“, išleista 1980 m. – vert. past.). Ją prisimena labai nedaugelis žmonių, tačiau tie nedaugelis prisimena ją su malonumu, o tai džiugina.

Ar kelionės po pasaulį, kai buvote maža, įtakojo tai, kaip jūs suvokėte visuomenę?

Keliavimas po pasaulį ir gyvenimas įvairiausiose jo vietose vaikystėje padarė mane pastabia. Visuomet buvau labai drovi, tad kartais būdavo sunku būti nauju vaiku mokykloje ar svečioje šalyje. Tačiau tai išmokė mane matyti dalykus, pastebėti juos ir atkreipti į juos dėmesį, o tai rašytojui labai svarbu.

Ką mėgstate veikti laisvu nuo rašymo metu?

Aš daug keliauju ir mėgstu leisti laiką su savo anūkais. Turiu šunį ir katę. Turiu sodą. O labiausiai mėgstu eiti į kiną. To man labai trūksta vasarą. Turiu nuostabų vasarnamį, tačiau artimiausias kino teatras yra labai toli nuo jo.

Parengė Diana Gancevskaitė (timeforkids.com, goodreads.com, theatlantic.com)

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *