Autobusų stotyje pasitikau sūnėną su aplamdytais A4 formato bilietais striukės kišenėje, apčiupinėtais nuo čipsų riebaluotais pirštais. Sesuo norėjo padaryti man staigmeną – atseit ne vien apnakvindinsiu sūnėną pas save ir būsiu jo palaikymo komanda kitos dienos varžybose, bet ir pasikultūrinsim drauge. Išlankščiau bilietus. „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“. Vėliau atskrieja žinutė: „Varžybos rytoj 13 val. Grįš su komada. O šiandien nueikit į spektaklį, seniai buvot kartu. Čia gal ne visai vaikiškas, Lėlėj, vakarinis. Premjerinis!!!

Kad spektaklis N16 (ar 16+, kaip nurodoma teatro tinklapyje), sesuo, aišku, dėmesio neatkreipė. Domui beveik penkiolika. Taip, kadaise su šiuo jaunuoliu „Lėlėj“ mes žiūrėjom „Bitę Mają“ ir „Tris paršiukus“. Tačiau jo amžius jau pasiekė tą įstabųjų nebevaiko ir darnesuaugusiojo tarpsnį, dabartės plūduriuodamas neaiškioje paauglystės sriuboje. Ką padarysi. Gal geriau tiktų „Teritorija“ Jaunimo teatre. Bet juk ne aš rinkausi.

Prie durų problemų neturėjom. Aišku, buvau sukūrusi gražią prakalbą į bilietus tikrinančiąją tetą, turėjau tokią nokautuojančią frazę, neva įtikinančią, jog šiam išstypusiam garbaniui su Eminemu ant džemperio tikrai šešiolika (ją pasitaupysiu). Tačiau mus pasitiko ne teta, o du – dreduotas ir žavingai ūsuotas – vyrukai, ir ūmios abipusės simpatijos fone apčipsuoti bilietai buvo priimti be jokių klausimų.

– Tai apie ką čia bus? Lėlės vaidins, jo? – neišlįsdamas iš telefono klausia Domas, kai jau įsipatoginam kėdėse.

– Išjunk telefoną. Ne garsą – visai išjunk. Juk permečiau nuorodą, kai buvom picerijoj.

– Tai ten daug prirašyta, – jis kažką palaikina feisbuke.

– Domai, aš rimtai. Išjunk.

– Tuoj, dar pažiūrėsiu, kas yra demiurgas.

Gęsta šviesos. Užgęsta ir telefono ekranas. Prasideda.

– Nu va, viską paaiškina tipo. Matai? Nereikėjo net skaityt.

Sutelkiu visus aktorinius gebėjimus ir itin griežtai pažiūriu į sūnėną. Neapskaičiuoju fakto, kad jis manęs tamsoje nemato. Dideliame apskritime ant galinės scenos sienos skaitome pasaulio sukūrimo istoriją.

Maksimali visos žiūrovų salės koncentracija į demiurgą scenos kampe. Tokie dalykai hipnotizuoja, taip. Vienok svarstau, ar ir kiti pirmiausia stengiasi suvokti, kaip valdoma lėlė.

– Čia tipo tas demiurgas? Ar dievas?

– Domai…

– Bet tai koks jis panašus į Meką! Nu, Joną Meką. Tau ne?

– Domai, žiūrim, gerai?

Bet juk panašus į Meką, iš tiesų. O Domas Meką žino iš feisbuko? Mes juk su Domu feisbuke draugaujam, o aš esu ne kartą kažką palaikinusi su Meku. Nors gal ne, juk mokykloj pagal programą turėtų būti „Semeniškių idilės“, o prie viso to galbūt kalbama ir apie fluxusą? Tikriausiai juk. Bet gal vyresnėse klasėse? Reikės paklausti. Išvis, ką jie skaito pagal programą?

Vienok kas gi čia bus tokio, ko nerekomenduotina matyti iki šešiolikos metų? Kuo galima nustebinti ar šokiruoti penkiolikametį, kas nebestebins ir nebešokiruos sulaukusiojo šešiolikos? Kur gi ta riba? Šitas šešėlių žaltys? Gal pasirodys nuogi Adomas ir Ieva, kad ir šešėliais, bet, o viešpatie, nuogi? Ir tai yra nematytina nesulaukus tų išsvajotojų šešiolikos?

– Žiūrėk, čia kaip mano badžetai.

– Kas?

– Nu kaip šitie… ženkliukai. Beveik visus tokius turiu ant kupriako.

– Mhm. Čia simboliai. Galėtum pasidomėti, ką segiesi.

Išsigąstu, kad skambu kaip tamsta mokytoja, kaip mama, kaip…

– Tai ką, čia tipo blogai, kad simboliai ant kupriako?

– Ne blogai. Kai grįšim, pagūglinsi, ką jie reiškia. Viskas. Ššš.

Kai buvo mažas, Domui niekada nesakydavau šššš teatre. Man išvis atgrasus tas garsas! Spektaklius jis visada žiūrėdavo tylus, susikoncentravęs. Bet teatre su juo jau buvom seniai. Kaip čia taip nutiko? Jaučiuosi kalta, gana karštligiškai perkratinėju mintyse teatrų repertuarus.

– Žiūrėk, čia kaip iš Sia klipo! Rimtai, net juda panašiai. Tau ne?

– Domai…

–  Ne, rimtai, tos merginos net šita… figūra toki pat!

Taip, tiedu šokėjai scenoje… Aš prisimenu tą klipą. Aš imu girdėti tą dainą. Prisimenu, kad klipe toji pora buvo juodais veidais. Prisimenu kitą Sia klipą, tada dar kitą, kuris sukurtas bendrai jos ir Eminemo dainai. Kažkaip net pasipiktinu visu tuo, pasižiūriu į Domą, lyg jis būtų kaltas, bet ryškiau už jo veidą tamsoje matosi Eminemas ant jo džemperio.

– O čia atseit tango, taip? Geras noiras toks.

– Kas?

– Nu noiras. Tamsus reiškia. Tikriausiai… Nu, prancūziškai. Beveik kaip gotanprodžektai, tik labai tamsiai taip. Ne?

– Iš kur tu juos žinai?

– Pffff.

Ką aš žinau, gal ir taip, gal tikrai panašu į Gotan Project. Bandau prisiminti. Ir vos susilaikau nepasilenkusi prie Domo ir nepaklaususi, o ar jis žino, kaip ten būna su kabančiu šautuvu scenoje. Nes nuo pradžių galvojau, kada gi pasireikš tas priešingoje demiurgui pusėje sėdįs akordeonistas. Ir štai jis groja, anot Domo, gotanprodžektiškai.

–  O šita tai tikriausiai dainuos… Iš veido aišku.

Ir mergina scenoje uždainuoja. Karštligiškai bandau prisiminti, ar sakoma „dainuoja“, kai tai opera, ar „atlieka ariją“. Sutelkiu visas pastangas prisiminti vien tam, kad galėčiau pasakyti Domui. Atseit, „Ji ne dainuoja, Domai, ji atlieka ariją.“ Bet nesu tikra. Ir nesilankau operoje. Matyt, čia nėra kuo didžiuotis. Lankydavausi Vienos Staatsoper ir Volksoper, kai ten metus gyvenau. Stovimi bilietai palubiuose buvo žaviai pigūs – vos po pusantro ar du eurus, tad mačiau bene visą abiejų operų to meto repertuarą. O paskui?.. A, taip, Nekrošiaus „Valkirija“. Ir viskas. Prisimenu apie ką tik įvykusią „Penkių Merės stebuklų“ premjerą, pasižadu sau susikaupti ir nueiti tų stebuklų pažiūrėti. Žvilgteriu į Domą. Aišku, be jo, jis jau per didelis. O gal ne?.. Vargšas žmogus, koks netinkamas jo amžius.

– Ten kiaušinis? Jo rankose. Tipo tas, iš kurio atsirado pasaulis?

– O kaip tau atrodo? – neįžiūriu, išsisukinėju.

– Nu tikriausiai. Nors… Ar čia šiaip, kiaušinienę Mekas kepa?… Bet gera lėlė, ane? Ta prasme, tokia faina.

Jau aišku, kad nuogybių čia nebus, niekas čia nesikeiks. Bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei prie spektaklio būtų parašyta 12+. Reikėtų rodyti ankstesniu laiku, ne 18.30 val.? Užgriūtų penktokų septintokų klasės, traškinančios saldainių popierėlius, atidarinėjančios šnypščiančius kokakolos buteliukus ir kikenančios iš demiurgo papokštavimų su visata?

– Va, laikas. Smėlis yra laikas – čia suprantu, taip?

– Čia ne testas, Domai. Kiekvienas supranta savaip.

– Čia tu taip sakai. Kodėl tada, kai rašau interpretacijas, sako, kad ne taip supratau?

– Ne dabar, Domai. Viską tu gerai supranti.

– Rimtai?

– Ššššš.

Tikriausiai sėdintieji šalia mano, kad esu mama, atėjusi į spektaklį su savo sunūmi. Ši mintis man taip baisiai nepatinka. Ne, Domas man patinka, jis šiaip šaunus jaunuolis, net labai šaunus. Bet gal aš senstu? Ko aš čia ššššnypšššščiu? Žmogus galbūt iš tiesų gliaudo spektaklio klodus.

– Bet rimtai. Čia, žiūrėk, viską stebinti akis. Suprantu!

– Mhm.

– Ir didysis sprogimas, taip?

– Taip, taip, be abejo.

O gal teatro kritikai žiūri spektaklius kaip Domas? Na, tik tyliai. Sėdi tylūs, ir pas juos ta lempelė vis sušviečia – štai čia tas simbolis, štai čia va ana aliuzija, o čia tiesioginė nuoroda į tą pastatymą, be abejo, čia gi netiesioginė sąsaja su to kito režisieriaus kitu spektakliu. Gal visgi reikia su Domu eiti į spektaklius dažniau? Na, jei nebus rankininkas, gal bus koks kritikas?

– O, čia tai geras. Kietai.

Demiurgas pagaliau išsiropštė iš už stalo ir plaukia laivu, irkluodamas keptuve. Plaukia pas akordeonistą. Ir štai, taip plaukdamas, kitame apšvietime, jis man toks panašus ne tiek, ar ne tik, į Meką, kiek į Nekrošių, ir dar į Mamontovą, o gal taip, į visus tris. Prisimenu, kad taip ir pamiršau pažiūrėti mediatekoje laidos „Stambiu planu“ įrašą, kur pokalbis buvo su Nekrošium. Pasižadu sau, kad vos grįšiu namo – iškart susirasiu ir pasižiūrėsiu, kartu su Domu. Svarstau, kaip to nepamiršti. (Pamiršau)

– Tu supranti?

– Ką?

– Nu ką ten rašo. Vokiškai. Ten buvo parašyta „Du trinkst zu viel“.

– Mhm.

– Nu jie čia tipo pykstasi, ane? Ji jam sako – tu per daug geri.

– Mhm.

– Bliamba, ne viską spėju perskaityt.

– Tai skaityk, o ne komentuok.

– Ne, bet šitas demiurgas geras, ane? Žiauriai geras. Bet tu matai, kad jį valdo du žmonės? Vienas rankas ir visa kita, o kitas galvą.

– Mhm.

– Ir ta, kur operą dainuoja. Koks balsas, ane? Ir kažkaip nenervina. Nes man šiaip opera, žinok…

– Domai…

– Bet su tais šortais tai kaip Piteris Penas kažkaip, nežinau.

– Do. Mai.

– Muzika, žinok, gera čia. Ir tas rokelis toks, kur buvo.

Baiminuosi, kad tuoj kažkas iš šalia sėdinčiųjų neapsikęs ir pasiūlys mums patylėti. Kalbam negarsiai, ne, pašnibždomis taip, bet vis tiek. Nors šalia sėdi lyg kokie italai ar ispanai, keista, neatskiriu, nors kalbos lyg ne tokios jau panašios, tai šie taip pat vis pasišnabžda. Pagalvoju, kad visgi, jei būtų 12+, tai štai, galėtų atvažiuoti spektaklio pažiūrėti ir lenkų, rusų mokyklų mokiniai, vertimo čia kaip ir nereikia juk.

– Žiūrėk, aš teisingai suprantu: visas pasaulis jo bliūde telpa, šito demiurgo? Jis va, supyksta ir pakrato tą bliūdą ir kartu visą pasaulį, taip?

– Domai…

– Bet tau bliūdas nepanašus į tą, kur močiutė kugelį kepa, nu tas, sunkus toks?

– Šiaip jo, atrodo visiškai toks pats.

– Jie čia ne taip rodo, bet man patiktų, metafora tokia atseit, nu, kad mūsų gyvenimas kaip kugelis. Žiauriai patiktų.

– Mhm.

***

O visą kelią autobusu namo važiavom tylėdami.

Pas mane prisižiūrėjom klipų per jutūbą – ir Sia, ir Gotan Project,  ir, aišku, Eminemo.

Valgėm daug čipsų.

Susitarėm kitą kartą vėl eiti į „suaugusiųjų“ spektaklį.

(Rankinį jie kitą dieną pralaimėjo.)

Nuotraukų šaltinis http://www.teatraslele.lt/

One Comment

  1. Lilos fanas

    labai geros įžvalgos… šiaip būtinai reikia keist į 12+ ar bent jau 14+. manau, kad spektaklis pakankamai įtraukiantis ir gali „užkabint“ ir paaugliukus, o nuo simbolikos pertekliaus (aišku jei jie bandys ją suprast) nebūtų laiko nei čipsus traškint, nei kolos atsidarinėt.

Komentuoti: Lilos fanas Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *