Rytai kartais būna pasiutusiai keisti. Tokie pilni ilgesio ir neaiškumo, kad įkvėpus didesnį gurkšnį oro, atrodo, tuoj imsi ir susprogsi it balionas. Todėl kvėpuoji lygiai ir ramiai. Kad nesutrikdytum tylos. Rytai su akyse dar tik besisklaidančia tamsa ir pro vokų plyšelius slapčia besiropščiančiais, kikenančiais bei po pagalve susislepiančiais sapnais. Užuolaidos dar saugo namuose pusei paros apsistojusią naktį. Už jų dar tik mirksi pirmosios šviesos. Gali jaukiai susisupti į tylą ir daugiau apie nieką negalvoti.
Tačiau nelauktai prasimerki ir stebi, kas dedasi aplink. Banguojančiose užuolaidose besisupančios kaimyninių namų šviesos atrodo kaip mažyčiai judantys laiveliai. O gal kaip auksaspalvės žuvytės, baigiantis nakčiai įplaukusios į tavo kambarį ir nardančios čia pat priešais akis. Sakysit, negali būti? O ar ne Rene Descartes žodžiai buvo, jog gyvenimas – tai sapnas? Kaip tuomet atskirti, kas tikra, o kas – ne? Juolab tokiais keistais rytais.
Norėdamas tuo įsitikinti tyliai tylutėliai atsikeliu, prisėlinu arčiau ir staigiu judesiu pačiumpu vieną iš atspindžių rankomis. Delnuose kažkas suspurda. Aha, vis dėl to pakliuvai!
Bėda tik, jei tai iš tiesų auksinė žuvelė – neužtektų trijų jos norų. Gyvenime esu pridaręs tiek klaidų, kad privalėčiau tokių stebukladarių prisigaudyti visą baseiną. O gal net ir du.
Tokiais rytais kartais pasijuntu be galo senas. Toks sukriošęs ir paliegęs lyg prie lovos prikaustytas seneliukas. Ne dėl to, jog gyvenime būčiau nuėjęs siaubingai ilgą kelią, nuveikęs krūvą svarbių darbų ar surinkęs daug neįkainojamos patirties, o todėl, jog dauguma prisiminimų jau pernelyg toli. Taip toli, kad jau sunku juos aiškiai prisiminti. Jie galvoje plaukioja tik kaip atspindžiai tais pasiutusiai keistais rytais.
O kartais atvirkščiai – jaučiuosi gyvesnis nei įprastai, lyg sugrįžęs į nerūpestingą vaikystės pasaulį. Tada galvoje viskas susimaišo. Tai, kas buvo su tuo, ko niekada nebus ir su tuo, kas dar tik laukia. Praeities vaizdai su ateities vizijomis. Pasakos su tikrove. Šaltu protu čia nieko nebesuprasi. Antraip nestovėčiau prie lango ir negaudyčiau auksinių žuvelių, plaukiojančių kambaryje.
O tada pagalvoju, kad gal užtektų ir trijų norų. Trijų pasakų, kurios prabiltų į mane taip, kaip vaikystėje. Trijų kuklių, bet man brangių prisiminimų.
Pirmiausiai norėčiau sugrįžti į vieną iš tų, kaulus laužančiu šalčiu besismelkusių, rytų, kai iš senojo buto kraustėmės į naująjį. Tuomet dar ėjau į darželį. Naujajame bute buvo labai mažai daiktų – tik patys būtiniausi, be kurių sunkiai apsieisi. Pažadintas mamos dar kurį laiką mieguistai stebėdavau ilgą siaurą šviesos ruoželį po durimis ir jaukindavausi mintį, kad tuoj reikės keltis.
Pusryčiaudavau prie taburetės. Gerdavau kvepiančią kakavą ir valgydavau skanius mamos teptus sumuštinius. Mama sukinėdavosi aplink ir rūpindavosi, kad nieko netrūktų. O po to, per žvarbų vėją, traukdavome į darželį. Šaltukas braudavosi už apykaklės, kandžiodavo žandus lyg įpykęs šunpalaikis. Ir tik pilve teliūskuojanti kakava primindavo, kaip vos prieš kelias akimirkas namuose buvo šilta ir jauku. Jauku, nors aplink nebuvo jokių tą jaukumą sukuriančių mūsų daiktų.
Antras prisiminimas – kaip su seserimis vieną žiemą traukėme pasivažinėti rogutėmis nuo kalno. Giedra nuotaika lydėjo visą kelionę. Tačiau kol iki jo nusigavome – prasidėjo velniška pūga. Taip ir prisimenu. Stovime ant kalno, rankose virvelė nuo rogučių, skruostai dega neprasčiau už Užgavėnių laužus, o apačioje dangus maišosi su žeme. Tąkart pasijutau toks mažas mažas. Lyg būčiau ne didesnis nei pūgoje nešamos snaigės. Tada paskubomis patraukėme atgal. Tiksliau, vyriausioji sesuo partempė seserį ir mane, suvirtusius į rogutes. O grįžus – namuose buvo gera ir ramu. Ir jokios sumaišties ar baimės, kausčiusios matant taip įsišėlusią gamtos stichiją.
O trečiasis – kaip paskutinį kartą mačiau savo tėvą. Regėti nors ir trumpam sužibusią gyvą ugnelę jo apatiškose, su viskuo jau susitaikiusiose akyse buvo nepaprasta. Iki šiol negaliu to išmesti iš galvos. Po kelių dienų jis užgeso.
Tai, žinoma, ne viskas. Gyvenime atsitiko daug šaunių ir nuostabių dalykų, kuriuos norėčiau vėl ir vėl išgyventi, sukti be perstojo lyg kino juostą, be pradžios ir pabaigos, tiesiog tam, kad vėl pajusčiau, kaip dreba širdis, išgyvendama tas ypatingas akimirkas – kaip pirmą kartą į rankas paėmiau gitarą, kaip sutikau antrąją pusę, kaip gimė dukra. Tačiau visi šie prisiminimai dar gyvi. O tie kiti – nesulaikomai blunka. Kaip lėtai, bet nenumaldomai nyksta kelias į senuosius namus, kuriuose visa tai buvo išgyventa.
Ir netiesą kalba tie, kurie mano, jog namų jaukumą sukuria išskirtinis interjeras, puikiai suderintos ir parinktos spalvos, efektingas apšvietimas ir stilingi baldai. Netiesa. Jo nesukuria net į kambarį rytais įplaukiančios, mažas auksines žuveles primenančios, iš gretimų namų sklindančios šviesos. Visa tai sukuria tik žmonės. Ir jei jų nebūtų – nebūtų ir tų gražių prisiminimų apie jaukius namus. Namai be žmonių – tai tik besielės pašiūrės su stogais, apsaugančiais nuo lietaus. Ne daugiau. O namai – kiekvieno iš mūsų stiprybės šaltinis. Juk kaip sakė Gendrutis Morkūnas: „Žmogaus žodyne žodis namai turi būtinai būti. Bent jau skambėti.“
Šis tekstas buvo parašytas G. Morkūno vardo esė konkursui. Publikuojama autoriui leidus.
