„Manau, kad vaikams svarbu žinoti, jog normalu būti kitokiam, tačiau jiems taip pat svarbu žinoti, kad normalu būti ir tokiam pačiam,“ – teigia David Mckee (g. 1935 m.), parašęs ir iliustravęs daugiau kaip penkiasdešimt paveikslėlių knygų, įskaitant visame pasaulyje itin pamėgtą knygų seriją apie dramblį skiautinuką Elmerį. Dvi šios serijos knygas turime išleistas ir lietuviškai – „Elmeris“ (iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė, Nieko rimto, 2014) ir „Elmerio nuotykiai“ (vertė Agnė Kriščiukaitytė, Nieko rimto, 2016).
Pirmą kartą „Elmeris“ knygos pavidalu pasirodė dar 1968 m., tačiau knygą išleidusi leidykla užsidarė, ir dramblys skiautinukas į knygų lentynas, nežymiai pasikeitęs, grįžo tik 1989 m., kai šią ir kitas serijos apie Elmerį knygas, kaip ir visą rašytojo ir iliustratoriaus kūrybą, ėmėsi leisti Andersen Press. Jau ketvirtį amžiaus įvairių šalių skaitytojai gali mėgautis knygomis apie neįprastą drambliuką, kuriose nagrinėjamos svarbios pritapimo, kitoniškumo, išankstinių prietarų, diskriminacijos, išlikimo savimi, baimės ir viską nugalinčios draugystės temos.
Pasaulinė knygų apie dramblį skiautinuką Elmerį sėkmė – stulbinanti: istorijos apie Elmerį išverstos į penkiasdešimt kalbų, visame pasaulyje parduota virš septynių milijonų skiautinuko serijos knygų, 2014 m. The Guardian netgi paskelbė Elmerį LGBT organizacijos didvyriu už plačių pažiūrų bei buvimo savimi puoselėjimą, o Japonijoje knygos apie dramblį skiautinuką taip mėgiamos visų amžiaus grupių skaitytojų, jog net buvo sukurta Elmerio tematikos drabužių linija suaugusiems.
Siūlome proginį interviu su Davidu McKee, darytu 2014 m., minint Elmerio serijos knygų dvidešimtpenkmetį.
Kai parašėte savo pirmąją knygą apie Elmerį, ar bent numanėte, kad ji taps tokia populiari visame pasaulyje?
Ne. Aš net nemaniau, kad ji apskritai taps žinoma pasaulyje. Autorius tikisi, kad knygą pamėgs kiek įmanoma daugiau žmonių, tačiau kai rašai ar iliustruoji, labiau rūpi tai, ką darai, o ne mintys apie tai, kas su kūriniu nutiks ateityje. Aš net minties neturėjau, kad tai taps knygų serija.
Ar gaunate daug laiškų nuo vaikų?
Dabar gaunu mažiau nei anksčiau, nes nerašau elektroninių laiškų. Vis dar gaunu labai gražius laiškus ir gražius piešinius, tačiau vaikai dabar modernūs, o aš ne. Jiems patinka greitas atsakymas elektroniniu paštu, o man patinka pagalvoti apie atsakymą, ir tai užtrunka ilgiau, nei išsiųsti elektroninį laišką.
Tad jūs atsakote į ranka rašytus gerbėjų laiškus?
O taip! Aš visuomet atsakau rašydamas ranka. Kartais kai kurie laiškai per klaidą gali likti neatsakyti, kadangi kai karts nuo karto gauni šūsnį popierių, vienas kitas gali pasimesti. Tačiau įprastai atsakau į visus laiškus.
Anksčiau aš taip pat lankydavausi mokyklose, ir vaikai nuolat klausdavo manęs įdomių klausimų, pavyzdžiui: „Kaip toli galite nuvažiuoti savo riedlente?“ Tai reiškė: „Ar norite sužinoti, kaip toli galiu nuvažiuoti AŠ su savo riedlente?“ Tačiau geriausią klausimą man uždavė Amsterdame. Mergaitė paklausė: „Ar jūs valgote sausainius vonioje?“ Aš atsakiau: „Na, ne, nevalgau.“ Tuomet supratau, kad ji nenorėjo, jog taip atsakyčiau, tad paklausiau: „O tu ar valgai sausainius vonioje?“ Ir ji atsakė: „Ne, nevalgau.“ O aš paklausiau: „Ar norėtum valgyti sausainius vonioje?“ Ir ji atsakė: „Taip, norėčiau!“ Ji norėjo grįžusi namo savo mamai pasakyti, kad Davidas McKee valgo sausainius vonioje, tai kodėl negalėtų valgyti ir ji?!
Pirmoji knyga apie Elmerį pasakoja apie tai, kad normalu būti kitokiam. Kas įkvėpė tokiai temai?
Viskas prasidėjo nuo Elmerio piešinio. Tuomet mano piešiniai buvo smarkiai paveikti Paulo Klee ir jo kvadratiškų darbų. Taip pat piešiau daug karikatūrų laikraščiams, ir dažnai piešiau dramblius, nes jie tokie malonūs piešti.
Vieną dieną kvadratėliais nupiešiau dramblį, ir kai piešinys buvo baigtas, aliteracijos būdu atsirado ir vardas – dramblys Elmeris. Tuomet pagalvojau: „Na, jis kitoks, bet ar jam patinka būti kitokiam? Žmonėms patinka, kad jis kitoks, bet galbūt jam pačiam tai nepatinka?“ Ir maždaug taip išsivystė istorija.
Manau, kad vaikams svarbu žinoti, jog normalu būti kitokiam, tačiau jiems taip pat svarbu žinoti, kad normalu būti ir tokiam pačiam. Todėl parašiau „Elmeris ir pamestas meškiukas“. Šia istorija norėjau parodyti, kad nebūtina būti kitokiam, kad būtum ypatingas. Aš manau, kad mes visi ypatingi. Kartais žmonės pernelyg stengiasi būti kitokie, kai tam nėra jokio reikalo, nes mes visi ir taip jau esame skirtingi. Tad tebūna visi savimi – štai apie tai ir yra Elmerio serija.
(Kitame interviu Davidas McKee, paklaustas apie Elmerio atsiradimo istoriją, atsakė pasakojimu: kartą jis ėjo gatve su dabar jau mirusia žmona Violet ir dukra Chantel. „Kita gatvės puse ėjo kita šeima, ir jų berniukas pasakė: ‚Žiūrėkit, juočkė!‘ Mano dukra labai nusiminė. Negalėjau patikėti, kad tas vaikas kalbėjo apie mano dukrą. Jos oda tamsesnė, nes jos mama buvo indų kilmės anglė, tačiau mano dukra labai graži, kaip ir graži buvo mano žmona.“)
Pirmoji knyga baigiasi Elmerio diena, kai vieną dieną metuose drambliai pasipuošia, o Elmeris puošiasi „dramblio spalva“. Ar turėjote omenyje konkrečią dieną, kurią galėtų būti minima Elmerio diena?
Ne, aš sąmoningai to vengiau, nes jeigu kas nors nori švęsti Elmerio dieną, jie gali švęsti ją kada tik užsimano.
Kartais mokyklose rengiamos Elmerio dienos, ir todėl aš parašiau istoriją „Ypatinga Elmerio diena“ (angl. „Elmer‘s Special Day“) – apie dieną, kai gali ateiti ir kiti gyvūnai, jei jie dėvi kaukes, kadangi pagalvojau, kad tada vaikai gali eiti į savo mokyklų Elmerio dieną su kaukėmis.
Kas įkvėpė jus naujajai knygai „Elmeris ir pabaisa“ (angl. „Elmer and the Monster“)?
Nepagrįstos žmonių baimės. Žmonės dažnai bijo dalykų, kurie iš tiesų nėra tokie bauginantys, kaip kad apie juos manoma.
Ar manote, kad svarbu vaikams skaityti nuo pat mažų dienų?
O taip. Manau, kad būtina augti su knygomis. O kai išmoksti skaityti pats, tau atviras visas informacijos pasaulis. Jau nekalbant apie nuostabias viso pasaulio knygas, tik ir laukiančias, kai bus perskaitytos.
Įdomu tai, kad paveikslėlių knygos vaikams yra būtent tos knygos, kurias tėvai skaito su vaikais. Tai labai svarbus knygų tipas, nes būtent nuo jų prasideda vaikų pomėgis knygoms, kuris vėliau išauga į viso gyvenimo pomėgį skaityti.
Kaip patartumėte sudominti nenorinčiuosius skaityti?
Tik tėvai gali atrasti tokias paveikslėlių knygas, kurios patiktų jiems patiems, ir skaityti jas savo vaikams. Tuomet ir vieni, ir kiti ims knygas į rankas su džiaugsmu. Paveikslėlių knygose dažniausiai būna nedaug teksto, tad paveikslėliai yra itin svarbūs įtraukiant vaikus į istoriją.
Svarbu skirti laiko vaikams. Dabar vyrauja tendencija viską daryti ekranuose. Manau, kad ekranai daugeliu atvejų pakeičia spausdintą knygą, tačiau knyga turi kažką žavaus. Fizinis jos pajautimas, kvapas, puslapių vertimas, tai, jog jeigu paimi knygą į rankas aukštyn kojomis, turi ją apversti, ir panašūs maži žavūs dalykai. Esi tam tikra prasme susijęs su knyga. Manau, kad knygose vis dar yra žavesio, ir apmaudu nebebūti to dalimi.
Paveikslėlių knygos taip pat gali įkvėpti vaikus patiems rašyti ir piešti. Kai vaikai manęs klausia: „Kada pradėjote rašyti?“, aš atsakau: „O kada jūs pradėjote rašyti?“ Noriu, kad jie suprastų, jog patys jau yra autoriai ir menininkai.
Ar pats daug skaitėte vaikystėje?
Tai buvo karo metai, tad daug knygų neturėjome, bet visi mėgome istorijas. Mano mama labai gerai jas pasakodavo. Kai mano tėvas pasakodavo apie įvairius dalykus, tai irgi būdavo lyg istorijos. Tačiau labiausiai aš mėgau Ezopo pasakėčias ir originaliąsias „Mikės Pūkuotuko“ istorijas. Tai buvo ir tebėra mano mėgstamiausi skaitiniai.
O kas gi laukia Elmerio ateityje?
Neįsivaizduoju. Neįsivaizduoju netgi, kas laukia manęs paties!
Parengė Diana Gancevskaitė
Šaltiniai: huffingtonpost.co.uk, theguardian.com, booktrust.org
Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
