Auštantis rytas žadina naujai dienai. Dienai, kuri nėra nei bausmė, nei nuopelnų vaisius. Dienai, kuri yra dovanojama kaip galimybė: taisytis, atsiprašyti, atleisti, koreguoti/s, džiaugtis, verkti, ištiesti ar priimti pagalbos ranką, gyventi. Tik norint tas galimybes atpažinti ir jomis pasinaudoti, yra viena sąlyga – turiu pabusti AŠ. Priimti save su pagarba, dėkingumu ir meile (broliška-palaikančia, tėviška-auginančia), o ne kaip broką, kurį reikia įtaigiai maskuoti. Pabusti ir žengti žingsnį į dieną, kad saulei leidžiantis galėčiau ištarti – atlikta.

Viskas praeis pro šalį – dienos, savaitės, mėnesiai, gyvenimas, jei aš nebūsiu Aš, jei vengsiu, slėpsiu save nuo visų – žmonių, Dievo ir savęs paties.

Pamatinė savęs priėmimo sąlyga – santykis su besąlygiškai mane gerbiančiu, priimančiu ir mylinčiu Dievu. Susitikti su Dievu, kad susitikčiau su savimi.

Sunku, veik neįmanoma priimti save netobulą, ribotą, prisidirbusį, išsigandusį, nežinantį, nemokantį, pasiklydusį, sumišusį, be patyrimo, kad esu priimtas, mylimas. Susitikus su Dievu, o ne nuo Jo išmoningai slapstantis, prasideda Gyvenimas. Juk, tenka pripažinti, daug jėgų išeikvojam slėpdami, slėpdamiesi. „Kad nors niekas nesužinotų“, – neretas svečias mūsų lūpose. O Dievas žino… viską… net tai, ko aš apie save nežinau ir bijau pripažinti – ir ne už kažką, o nepaisant visko, iš didžios Meilės kas rytą, kas akimirką stovi prie durų ir beldžia, kad pažadintų, prikeltų. Jam rūpiu aš ir mano gyvenimas, neretai labiau nei man pačiam. Jis myli net tada, kai pats savęs nekenčiu. Aš esu Jo kūno narys, Jam skauda, kai aš pūliuoju…

Nereikia didžių pastangų priimti save ir Gyvenimą paguodos, džiaugsmo laikotarpiais, bet priimti save ne kaip bausmę pasauliui ir pasaulį ne kaip bausmę man, slėniuose, nepaguodos laiku, nesėkmių ruože – tam reikia arba milžiniškų pastangų, arba tikros bejėgystės, kai Dievui ir Jo veikimui nesipriešinu ne iš pasitikėjimo ir Meilės (Jam, sau ir viskam, kas sukurta), o iš neturėjimo ką prarasti, iš jėgų imituoti toliau nebuvimo.

Neretai išsekimo ir aklavietės patirtys tampa tikresnio gyvenimo įsčiomis. Daryti tai, ką sako Dievas, – tikrasis maistas, malšinantis prasmės, gyvenimo, bendrystės alkį. Daryti nepaisant, kad man atrodo kitaip. Jei paguodos, džiaugsmo metu galiu sau leisti atsipalaiduoti ir skonėtis, mėgautis kiekviena akimirka ir gyvenimu, tai suspaudimų metu ištikimai daryti tai, ką reikia, o ne ko norisi, tai, ką sako Dievas, o ne mano nuovargis, baimės, nuoskaudos, nemeilės ar keršto diktatas.

Kartais galvoju, kad tie suspaudimai sudygsta mano dienose ir dėl to, kad atsipalaiduoju – esu kaip tas ligonis, kuris, kai liga suriečia į ragą, daro viską, kad sveiktų, o situacijai pagerėjus, apgijus – atsipalaiduoja ir sugrįžta prie nesveikų gyvenimo įpročių. Taigi pirmasis žingsnis ryte – Marijos pavyzdžiu ištarti: štai aš – teįvyksta tai, ką sumanei, Viešpatie. Nors ir nesuprantu kaip tai įvyks, nors nežinau, kam to reikia – tikiu Tavimi, Tavo meile man. Prašyti, kad Dievas manimi rūpintųsi per bundančios dienos įvykius – mane valytų, genėtų, guostų ir džiugintų, mokytų ir vestų. Ir sveikiausia man šį žingsnį žengti kas rytą – ne tik, kai bloga, o ištikimai – priimti save ir dieną, kurią man dovanoja Meilė. Beje, mylintysis, sakoma, duoda ne tai, ko prašai, o to, ko reikia. Reikia sveikimui, augimui, išgelbėjimui, gyvenimui. Reikia man.

Savęs priėmimas neatsiejamas ir nuo savo ribų ir trapumo, ribotumo pripažinimo. Ne man priklauso paskutinis žodis, ne aš sprendžiu, ne aš neklystantis, ne aš viską žinantis, ne aš teisėjas ar gelbėtojas. Aš klystu, ir tai normalu, aš nežinau, ir tai ne tragedija, aš turiu ne tik Dievo dovanotų talentų, bet ir įsisenėjusių būdo trūkumų – esu netobulas, bet vedamas tobulėjimo takais.

Šiandien buvau pakviestas atlikti, regis, paprastą pratimą – ištiesus rankas į šalis pakelti ir sulenkti vieną koją ir žvelgiant į žmogų – Dievo atvaizdą, į pasaulį – Jo kūriniją, išlaikyti pusiausvyrą. Sunku nebuvo. Bet užsimerkus, susikoncentravus į save, užduotis žymiai pasunkėjo.

Kai pajusiu, kad griūsiu, nebeišsilaikysiu – žvelgsiu į Jį, ir visi nuodai išsisklaidys. Nežūsiu.

Kai nebesusikalbu (su savimi, aplinkiniais) – klausytis Jo. Švis.

Kai savęs gėdinuosi, savęs nepriimu – eiti pas Jį. Apkabinimui.

Kai auštantis rytas žadina naujai dienai – pabusti. Sutikti. Susitikti.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *