André Comte-Sponville – prancūzų filosofas, rašytojas, Nacionalinio patariamojo etikos komiteto gyvybės ir sveikatos mokslams narys. Čia pateikiama jo paskaita, skaityta 2016 metų birželio 30 dieną USI (Unexpected Sources of Inspiration) renginyje.

Kapitalizmas išgyvena krizę. Tiksliau – mutaciją. O štai moralė yra madinga. Tačiau jeigu tikimės, kad moralė padės kapitalizmui išsikapstyti iš tos krizės arba išspręsti mutacijos keliamas problemas, visgi turime pasistengti neperžengti tam tikros ribos. Pamenu, pačiame krizės įkarštyje, 2009 metais, Michelis Rocardas, paklaustas apie krizės priežastis, sakė, kad, jo nuomone, pagrindinė šios krizės priežastis buvo bankininkų, finansininkų ir kitų spekuliuotojų moralumo stoka. Ir turbūt visi girdėjote, kad Nicolas Sarkozy, kai dar buvo Prancūzijos prezidentas, kaip sprendimą krizei įveikti siūlė padaryti kapitalizmą moralesnį.

Man atrodo, kad šitaip galvodami mes per daug reikalaujame iš moralės. Turėtume saugotis moralinio bumo. Ypač verslo pasaulyje. Jau prieš keletą metų mus pasiekė mada iš už Atlanto – verslo etikos mada. Dažnai pokalbiuose ir žiniasklaidos priemonėse, įskaitant ir profesinę spaudą, pasirodo štai tokių teiginių: etika pagerina atmosferą įmonėje, o tai reiškia – produktyvumą; etika pagerina įmonės įvaizdį, o tai reiškia – pardavimus; etika pagerina prekių ir paslaugų kokybę, o tai ir vėl reiškia – pardavimus. Vienu žodžiu, etika yra veiksminga, etika padeda parduoti. Etika apsimoka. Netgi buvo išrastas keistas naujadaras – marketika, keistas marketingo ir etikos kūdikis. Netgi mačiau vienos verslo akademijos programoje naują mokymų ciklą – verslo etikos vadyba, kurios pagrindinis moto „Etika yra pelno šaltinis“. Kaina be mokesčių – 15000 eurų. Išties, juk etika turi bent kam nors būti pelno šaltinis.

Mane, kaip filosofą, tokia apsimokanti etika kiek trikdo. Pirmiausia jau vien todėl, kad tai pirmas atvejis istorijoje, kai dorybė pati savaime leidžia uždirbti pinigų. Antra, tais atvejais, kai įmanoma suderinti etinius ir ekonominius reikalavimus – neginčiju, kad taip gali būti ir netgi gan dažnai būna – iš tikrųjų nėra jokios moralinės problemos. Pavyzdys. Tarkime, jums reikia rinktis tarp sprendimo A ir sprendimo B. Jeigu renkatės variantą A, jūs esate nuostabus žmogus ir uždirbate daug pinigų. Jei pasirenkate B, esate tikras padugnė ir prarandate daug pinigų. Tokiais atvejais jums tikrai nereikia nei konsultantų, nei filosofų, kad apsispręstumėte, kaip pasielgti. Jūs rinksitės A, nes tai jus verčia daryti ir moralė, ir ekonomika. Čia nėra jokios problemos ir jokios etinės problemos. Tai, ką jums siūlo įvairūs mokymai bei seminarai, tikrai nėra menas spręsti tokio tipo situacijas. Nes tai problemos, kurios neiškyla. Trečioji mano sutrikimo priežastis. Mano ką tik nusakytu atveju, kai moralė ir interesas eina išvien, kaip žinoti, kas buvo jūsų tikrasis motyvas: moralinė pareiga ar ekonominis interesas? Kuri motyvacija buvo lemiama? Jeigu esame bent kiek nuolankūs ir blaiviai mąstantys, tenka pripažinti, kad vadovavomės interesu. Tuomet mūsų poelgis, kad ir kiek jis atitiktų moralinius reikalavimus, neturi jokios moralinės vertės, kaip sakė E. Kantas. Mat veiksmas buvo atliktas dėl naudos, o moralinio veiksmo vertė kaip tik yra jo nesuinteresuotumas.

Kantas pateikia pavyzdį pirklio, kuris elgiasi sąžiningai tik tam, kad išsaugotų savo klientus. Jam tai atneša didesnį pelną, negu atneštų keli iš klientų nusukti pinigėliai. Jis elgiasi taip, kaip reikalauja moralė, kaip reikalauja pareiga. Jo pareiga yra būti sąžiningam, ir jis yra sąžiningas. Taip, sako Kantas, jis veikia pagal pareigą, bet ne iš pareigos. Pagal pareigą, bet dėl naudos. Todėl Kantas daro išvadą, kad jo elgesys atitinka moralę, tačiau neturi moralinės vertės. Nes moraliai vertinga tai, kas daroma ne dėl naudos. Ir todėl man kyla klausimas, ar tai, kas laikraščiuose ir seminaruose vadinama verslo etika, nėra tiesiog menas atlikti būtent tokio tipo veiksmus. Moralei neprieštaraujančius, bet neturinčius jokios etinės vertės veiksmus. Juk tuose straipsniuose ir seminaruose išsamiai aiškinama, kad etika jums naudinga. Jeigu tai naudinga, kur čia etinis klausimas? Akivaizdu, kad tai – vadyba, tai rinkodaros, o ne moralės sritis.

Žinoma, šita mada, kaip ir visos mados, kada nors praeis. Tačiau man ši mada kelia nerimą, nes, kišdami moralę visur, kur pakliuvo, norėdami, kad ji būtų visur linksniuojama ir dar kad būtų naudinga, mes ją taip praskiesime ir paversime gryna priemone, kad galiausiai jos nebeliks niekur. Nekalbant jau apie tai, kad, jeigu ir toliau kartosime, kokia etika naudinga, rizikuojame prieiti prie išvados, jog tai, kas nėra naudinga, arba – dar baisiau – kas pareikalauja išlaidų, yra neetiška.

Taigi, užuot tenkinęsi gražiais žodžiais bei jausmais, užuot glostę verslininkus bei vadybininkus pagal plauką, pabandykime viską aiškiai apmąstyti. Tai veda prie klausimo: ar kapitalizmas yra moralus? Esu parašęs knygą tokiu pavadinimu. Ir mano atsakymas į šį klausimą: be abejo, ne. Kapitalizmas nėra moralus dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia – jis nėra moralus, nes norint būti moraliam ar amoraliam reikia būti subjektu, asmeniu. Reikia turėti sielą, sakytų tikintieji, arba gyvas žmogiškas smegenis. Beasmenė sistema, kokia ir yra kapitalizmas, procesas be pradžios ir be pabaigos negali nei būti moralus, nei būti amoralus. Jis pačia savo prigimtimi yra nemoralus. Vartoju šį žodį kaip patį paprasčiausią neiginį. Tuo noriu pasakyti, kad moralė paprasčiausiai yra netinkamas terminas apibūdinti kokius nors ekonominius procesus. Pavyzdžiui, visuose ekonominiuose procesuose veikia pasiūlos ir paklausos principas. Jis nėra nei moralus, nei amoralus. Ne daugiau nei gravitacijos dėsnis. Gal sakysite, kad gravitacija yra fizikos dėsnis, o štai paklausos ir pasiūlos principas visgi yra ekonomikos, t. y. žmogiškojo mokslo dėsnis. Taip, bet abiem šiems dėsniams bendra tai, kad ne mes nusprendėme jų egzistavimą. Paklausos ir pasiūlos dėsnis nebuvo paskelbtas balsavimu. Tai objektyvus procesas. Žmogiškas, bet objektyvus.

Žmonėms dažnai būtent tai sunku suprasti. Ar prisimenate Benedikto XVI atsistatydinimą? Kai popiežius paskelbė, kad pasitraukia, ir buvo numatyta konklava, Romoje kaip tik konklavos laikotarpiu ryškiai pakilo viešbučių kainos. Prancūzijoje visi piktinosi: kokie bjaurybės, kaip jie gali naudotis konklava ir šitaip užkelti kainas!? Bet juk tai ir yra paklausos ir pasiūlos dėsnis. Atsižvelgiant į tai, kad viešbučių Romoje per porą savaičių nepadaugės, o kambarių paklausa žymiai padidės, yra visiškai normalu, visiškai racionalu, kad kambarių kainos išaugs. Žinoma, kuris nors atskiras viešbučio savininkas gali nuspręsti nekelti kainų, netgi gali padaryti nuolaidą visiems piligrimams. Bet jeigu tikitės, kad Romos viešbutininkų sąžinė kaip nors pakeis pasiūlos ir paklausos dėsnį, jūs nesuprantate nei moralės, nei ekonomikos.

Taigi, kapitalizmas nėra asmuo, nėra subjektas, jis neturi sielos nei smegenų. Jis nėra žmogus. Jis nėra nei moralus, nei amoralus. Jis yra radikaliai, esmingai, neatšaukiamai nemoralus. Sakysite, bet jūs ir mes – žmonės, kurių dėka egzistuoja kapitalizmas, mes juk esame individai ir mums kyla moralinių klausimų. Taip, bet tai niekaip nekeičia mano atsakymo į klausimą apie paties kapitalizmo moralumą. Jis, žinoma, nemoralus. Pažvelkime į šį klausimą iš individualių motyvacijų pusės. Kapitalizmo tikslas, kiek man žinoma, nėra dorybė, dosnumas ar nesuinteresuotumas. Jo tikslas, kaip tik priešingai, yra asmenų ar šeimų nauda. Pripažinkime atvirai, kapitalizmo variklis yra savanaudiškumas. Tikras savanaudiškumas. Jūs ir aš esame savanaudžiai ne vien galvodami tik apie save. Mes galvojame ir apie savo šeimą. Toks savanaudiškumas galbūt atrodo kiek simpatiškesnis, tačiau dėl to jis nėra mažiau savanaudiškas savo esme. Aš nedvejodamas atiduočiau gyvybę už savo vaikus, už jūsiškius – ne.

Tačiau tai nėra kapitalizmo kritika, priešingai nei naiviai pamano kai kurie. Pirmiausia todėl, kad savanaudiškumas yra viena iš žmogiškųjų teisių. Yra pripažįstama, kad žmogus turi teisę siekti savo laimės. Be to – ir tai svarbiausia – kapitalizmas kaip tik todėl veikia taip sėkmingai, kad vadovaujasi interesu. Nes būtent savanaudiškumas, apimantis šeimą, dažniausiai būna pagrindinė varomoji jėga žmonių gyvenime. Kaip tik tai labai gerai aprašė Adamas Smithas savo knygoje apie tautų turtą. Eidamas į smuklę – šiandien sakytume, į restoraną – gerų pietų tikiuosi ne iš smuklininko geranoriškumo, bet iš jo intereso. Kartais man sako, kad esu pesimistas. Kaip tik priešingai. Jeigu reikėtų laukti geranoriško, dosnaus, nesuinteresuoto smuklininko, kad gautum gerus pietus, tada iš tiesų reikėtų pradėti nerimauti ir tapti pesimistu. O štai jeigu norint gerai pavalgyti restorane tereikia rasti savanaudišką ir kompetentingą žmogų, šansai gerai pavalgyti išauga. Savanaudiškumo paprastai nepristinga, o jeigu pristinga kompetencijos, rinka paprastai tokį restoraną gana greitai eliminuoja.

Taigi, kapitalizmas funkcionuoja remdamasis savanaudiškumu ir kaip tik todėl jis funkcionuoja taip veiksmingai. Komunizmas, kokį jį įsivaizdavo Marksas, turėjo remtis kažkuo kitu ir kaip tik todėl jis nefunkcionavo. Ir kaip tik todėl nuo gražios komunistinės XIX amžiaus utopijos buvo pereita prie totalitarizmo baisybių, kurias matėme XX amžiuje. Mat prireikė jėga priversti žmones savo asmeninį interesą pajungti bendrajam, nes moralė labai greitai pasirodė esanti nepajėgi to padaryti.

Įdomu tai, kad A. Smithas kalbėjo ir apie homo moralis, ir apie homo economicus. Jis parašė dvi knygas: vieną – apie moralinius jausmus, kitą – apie tautų turtus. Komentatoriai stebisi, kodėl pirmojoje knygoje jis žmogaus gyvenimo esme laiko geranoriškus jausmus, simpatiją, o antrojoje teigia, kad ekonomikos esmė yra interesas, asmeninis arba šeiminis savanaudiškumas. Kai kurie sako, kad tai prieštaringa. Juk žmogus yra arba geranoriškas, arba savanaudiškas. Bet tai visiškai neprieštaringa, nes kalbama apie du skirtingus dalykus. Knygoje apie moralinius jausmus jis kalba apie moralę, ogi žmogaus moralinę vertę kaip tik ir sudaro jo gebėjimas būti geranoriškam, dosniam, atjaučiančiam. Tai niekaip neprieštarauja teiginiui, kad ekonominį žmogaus veiksmingumą lemia jo gebėjimas ginti savo interesus.

Grįžkime prie smuklininko pavyzdžio. Puikus smuklininkas gali būti blogas žmogus. Tai nėra prieštaringa. Jis savanaudiškas ir kompetentingas, jo verslas klesti, jis turi daug klientų ir daug uždirba. Ir tuo pat metu jis gali būti niekšas, šunsnukis. Galbūt jis rasistas, galbūt muša žmoną. Niekšas gali būti labai geras smuklininkas, o šventasis gali būti labai blogas virėjas. Kitaip tariant, homo economicus ir homo moralis tėra dvi abstrakcijos. Pačia geriausia prasme. Juk mums reikia abstrakcijų, kad galėtume mąstyti. Norint suprasti ekonomiką, paprasčiausia hipotezė yra teigti, kad žmonės veikia vadovaudamiesi interesu. Geriausią kainos ir kokybės santykį lemia interesas, savanaudiškumas. O norint suprasti, vertinti moralines situacijas, reikia suvokti, kad etinę individo vertę lemia jo gebėjimas būti geranoriškam, jautriam, dosniam. Tai nėra prieštaringa, tai tik du skirtingi būdai suprasti dvi skirtingas plotmes: ekonominę ir moralinę

Visgi dažnai žmonės mano, kad kapitalizmas nėra tiesiog nemoralus, bet iš esmės amoralus. Kaip tik todėl, kad remiasi savanaudiškumu. Ypač turtuoliai, ypač įmonių savininkai. Tačiau kas gali patikėti, kad darbininkas prie konvejerio dirba visiškai nesuinteresuotai vien tam, kad padarytų malonumą šeimininkui? Ne, jis dirba dėl naudos. Lygiai kaip ir tas, kuris jį nusamdė, padarė tai dėl naudos.

Kapitalizmas funkcionuoja remdamasis savanaudiškumu ir kaip tik todėl jis funkcionuoja taip gerai. Ir kaip tik todėl jis yra nepakankamas. Nes savanaudiškumas labai geras daiktas norint praturtėti, tačiau savanaudiškumas ir turtai niekada nebuvo pakankami, norint sukurti civilizaciją. Netgi norint sukurti žmogiškai priimtiną visuomenę. Kaip tik tai ir turėjo mintyje Lionelis Jospinas, kadaise pasakęs: „taip“ rinkos ekonomikai, „ne“ rinkos visuomenei. Rinkos visuomenė būtų tokia visuomenė, kurioje viskas parduodama. Sveikata, laisvė, teisingumas, orumas. Jeigu jūs tikrai manote, kad viskas gali būti perkama ir parduodama, būkite ultraliberalai. Bet jeigu galvojate, kaip ir aš, kad ne viskas yra prekė, kad yra dalykų, kurie negali būti parduodami, paprasčiausiai nereikia jų patikėti rinkai. Kaip tik todėl mums yra reikalinga valstybė, kad rūpintųsi viskuo, kas neparduodama. Rinkai reikia patikėti viską, kas gali būti prekė, ir tai, be abejo, labai svarbu. O valstybei reikia patikėti viską, kas negali būti prekė, ir tai, žinoma, yra esminiai dalykai.

Trumpai tariant, mes neturime rinktis tarp valstybės ir rinkos, nes mums reikia abiejų. Gal visgi negrįšime į seną aštunto ir devinto praėjusio amžiaus dešimtmečių šizofreniją, kur būti dešinėje reiškė būti už rinką ir prieš valstybę, o būti kairėje reiškė būti už valstybę ir prieš rinką. Mums reikalinga rinka ir jos laisvė visam tam, kas parduodama, ir valstybės viskam tam, kas neparduodama. Kitaip sakant, kuo aiškiau suvokiame ekonomiką ir moralę, sakyčiau, kuo aiškiau matome ekonomikos jėgą ir moralės trapumą, tuo reiklesni turime būti politikai.

Tačiau tai, kad kapitalizmas kaip toks nėra moralus, nereiškia, kad versle nėra vietos moralei. Moralė turi savo vietą versle. Netgi galiu jums labai tiksliai pasakyti, kokia yra moralės vieta jūsų versle – tai būtent jūsų vieta. Asmeniškai jūsų. Nes moralė egzistuoja tik individams ir tik per individus. Nesitikėkite nei iš ekonomikos, nei iš savo įmonės, kad jos bus etiškos už jus. Tai ir vadinasi atsakomybė.

Noriu tarti keletą žodžių apie verslo vertybes. Juk tai, kad kapitalizmas nėra moralus, neatleidžia jūsų nuo būtinybės būti moraliems. Ir tai neatleidžia vadovų ar vadybininkų nuo pareigos apmąstyti savo įmonių vertybes. Mat norint vadovauti žmonių grupei reikia turėti tam tikrą sąrašą bendrų vertybių, kurios galėtų tą grupę vienyti. Tačiau dažniausiai tokios įmonių vertybės nėra moralinės. Jeigu įmonės savininkas vieną dieną praneštų, kad nuo šiol jūsų įmonės vertybės bus meilė, dosnumas, teisingumas, jūs turbūt pagalvotumėte, kad jam kažkas negerai. Tai jau ne verslininkas, bet guru. Jis laiko save dvasios mokytoju. Meilė, dosnumas ir teisingumas yra pačios aukščiausios moralinės vertybės. Bet būtent – moralinės, o ne komercinės.

Šių dienų pasaulyje pačios populiariausios vertybės verslo pasaulyje yra inovacija, kokybė, klientų pasitenkinimas. O tai jau nėra moralinės vertybės. Niekur Evangelijoje nerasite parašyta: „Inovuokite vieni kitus, kaip jūsų dangiškasis Tėvas inovuoja.“ Tačiau viskas susikomplikuoja, kai atsiduriame ties sandūra tarp profesinės etikos ir moralės reikalavimų. Pavyzdžiui, pagarba klientams. Ar tai moralinė vertybė? Aš niekur nesu matęs tokios moralinės vertybės. Perskaičiau keletą kartų Evangelijas ir neradau nė vienos eilutės apie pagarbą klientams. Perskaičiau daugybę budizmo, taoizmo, islamo tekstų, bet ir ten neradau nė vienos eilutės apie pagarbą klientams. Skaičiau Montenį, Spinozą, Kantą, ir jų raštuose neradau nė eilutės apie pagarbą klientams. Belieka stebėtis, kad komersantai šitaip pranoko visus mąstydami apie pamatines žmonijos vertybes. Matot, pamatiniuose žmonijos tekstuose aš randu parašyta ne apie pagarbą klientams, bet apie pagarbą artimui. Gal sakysit: bet juk tai tas pats! Klientas yra mano artimas, mano artimas yra klientas, argi ne? Žinoma, kad ne. Na taip, klientas yra artimas, bet ne bet koks artimas. Klientas – tai toks artimas, kuris turi kuo sumokėti. Ogi nė viename iš pamatinių žmonijos tekstų nėra parašyta, kad pagarba artumui turėtų būti proporcinga jo mokumui. Todėl, jeigu vieną dieną jūs parodote daugiau pagarbos – arba dar blogiau, pajuntate daugiau pagarbos – vienam iš savo stambiausių klientų negu valytojai, kuri kas rytą tvarko jūsų kabinetą, arba benamiui, kuris prašo išmaldos prie jūsų parduotuvės durų, jūs ne tik negyvenate pagal bendrąsias žmonijos vertybes, bet galutinai jas sulaužote. Kantas sakė, kad orumas yra vertė to, kas neįkainojama. Ir jeigu tai, kas neįkainojama, padarote priklausomą nuo mokumo laipsnio, jūs sulaužote vertybes. Taigi pagarba klientui yra profesinė vertybė, pagarba artimui – moralinė vertybė. Nepainiokite jų!

Tad ar reikia moralizuoti kapitalizmą? Žiūrint, ką tuo norima pasakyti. Jeigu norite kapitalizmą kaip tokį padaryti moralų, dorybingą savo esme, kad jo variklis jau būtų ne savanaudiškumas, ne interesas, bet dosnumas, dorybė, nesuinteresuotumas, tai bus tik maldinga svajonė, gryna iliuzija. Jeigu ją priimtume rimtai, būtume pasmerkti bejėgiškumui. Bet jeigu kapitalizmo moralizavimą suprantame kaip pastangas nustatyti jam tam tikrus išorinius apribojimus, būtent ne prekinius principus, tada taip. Mes ne tik galime tai daryti, ne tik turime tai daryti, bet visą laiką tą ir darome. Kai įstatymu uždraudžiame vaikų darbą gamyklose, mes moralizuojame kapitalizmą. Kai garantuojame profesinių sąjungų laisvę, mes moralizuojame kapitalizmą. Kai įvedame pensijas, mokamas atostogas, socialinį draudimą, mes moralizuojame kapitalizmą. Kai baudžiame už piktnaudžiavimą padėtimi, mes moralizuojame kapitalizmą. Nė viena išsivysčiusi kapitalistinė valstybė negali gyvuoti be tokių ne prekinių apribojimų, kurie nubrėžia ribą nemoraliniam rinkos funkcionavimui.

Na gerai, bet vis dėlto, kokiomis vertybės turi būti pagrįsti tie apribojimai? Pasirinkimas labai paprastas. Arba tai bus vertybės, kurias jūs gavote, arba vertybės, kurias jūs išradote. Kas iš jūsų esate išradę bent vieną vertybę? Jeigu ne, tai jūs neturite pasirinkimo. Be jokių abejonių, tai bus vertybės, kurias mes esame gavę. Reikia ne išradinėti vertybes – kai kurie žurnalistai mėgsta tokius absurdus – bet išrasti naujų būdų būti ištikimiems toms vertybėms, kurias esame gavę ir kurias turime pareigą perduoti ateinančioms kartoms. Ir jeigu manęs paklausite, kurgi mes einame, atsakysiu – mat nesu nei pranašas, nei netgi prognozuotojas – filosofiškai: mes einame į ateitį. Sakysit, anokia čia naujiena. Tai, be abejo, ne naujiena. Bet tai ir nėra garantija. Nei atskiram individui, nei tautoms ar civilizacijoms. Kaip sakė poetas Paulis Valéry po Pirmojo pasaulinio karo, nuo šiol mūsų civilizacija žino, kad mes mirtingi. Tad pagrindinis klausimas yra ne „Kur mes einame?“, bet „Kur mes norime nueiti?“ Nes tai nėra pranašysčių ar prognozių klausimas, tai yra valios klausimas. Ir jeigu ateitis bus sėkmingesnė kvailiams, tai nebūtinai reikš, kad jie buvo teisūs, tai reikš, kad pasukome blogu keliu. Todėl turime ne spėlioti ateitį, bet savęs paklausti, o ko mes norime. Viena afrikietiška patarlė sako, kad, kai nebežinai, kur eini, reikia prisiminti, iš kur esi atėjęs. Tai ypač teisinga tokiais laikotarpiais, kai ateitis atrodo neaiški, atvira, neapibrėžta daugeliu požiūrių. Tuomet geriausias būdas suvokti, kur nori eiti, yra prisiminti, iš kur esi atėjęs. Čia kaip Alzheimerio ligos atveju, kai žmogus išeina į parduotuvę ir pasiklysta vos už poros šimtų žingsnių nuo namų. Atrodo, kad atminties praradimas nutraukia ryšį su praeitimi. Bet kaip tik dėl to žmogus nebežino, kur jam reikia eiti. Praradus atmintį, sąmoningas ryšys su ateitimi tampa nebeįmanomas. Todėl ištikimybė vertybėms yra vienintelis socialiai prieinamas priešnuodis civilizacijų Alzheimerio ligai, kuri vadinama barbariškumu. Istorija nėra tabula rasa. XXI arba bus ištikimas, arba jo nebus.

Vertė Edita Janulevičiūtė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *