Kai nėra noro matyti dalykus tokius, kokie jie yra, tada akivaizdūs dalykai ima atrodyti keisti ir apgaubti paslapties skraiste. Mano įsitikinimu, taip atsitiko su naujuoju radikalizmo protrūkiu, kuris iki pamatų supurtė didžiąją nūdienos Vakarų visuomenės dalį. Šiam reiškiniui paaiškinti prikūrėme krūvas išmoningiausių sociologinių ir psichologinių teorijų – tarp kurių pasitaikė ir keletas nesąžiningai naivių. Tačiau iš tiesų čia nėra jokių paslapčių. Savo jaunuosius maištininkus galime vadinti kaip norime, tik ne stokojančiais rišlaus žodžio; nors jie prišneka labai daug nesąmonių, vis dėlto jų žodžių prasmė yra pakankamai aiški. O jie kalba apie tai, ko nemėgsta: švelniai tariant, – liberalios, individualistinės, kapitalistinės civilizacijos, kuri pasiruošusi priimti juos kaip piliečius. Jie atmeta šį pilietybės siūlymą ir skelbia, kad šios civilizacijos vietoje norėtų matyti kokią nors kitą civilizaciją.

Kad daugumai jų ne visada pavyksta taip aiškiai ir atvirai išdėstyti visą reikalą, – tai jau kita kalba. Aišku, kai kuriems jų tai pavyksta; mes bandome numoti į juos ranka kaip į „ekstremistus“. Tačiau didžiuma kitaip manančio jaunimo nėra taip išsilavinusi, kad suprastų kiekvieno savo žodžio potekstes ir pasekmes. Maža to, ne tokiems drąsiems jų atstovams yra lengviau tvirtinti, kad labiausiai juos piktina dabartinės sistemos defektai ir trūkumai. Tokie trūkumai tikrai egzistuoja ir lengvai tampa polemikos objektu. Tačiau, kita vertus, suaugusiųjų kartoms yra daug lengviau pripažinti tokią polemiką kaip pačios jų nepasitenkinimo esmės išraišką. Paguodžia mintis, kad visa sumaištis aplink juos kyla iš visuomenės nesugebėjimo realizuoti savo idealų. Tačiau niekam ne paslaptis, kad atmetami patys idealai. Jaunieji mūsų radikalai yra ne taip nusivylę Amerikos nesugebėjimu tapti tuo, kuo ji turėtų būti, kaip niekina tai, kuo Amerika manosi turinti būti. Kaip ir Oscarui Wilde`ui, jiems pasibjaurėjimą kelia ne vidutinis amerikietis, bet idealus amerikietis.

Štai kodėl beveik nepavyksta paveikti jų argumentais, kad pažangos būta pastaraisiais dešimtmečiais arba kad jos yra šiandien, siekiant rasių lygybės, skurdo panaikinimo, kovojant su aplinkos užterštumu ir kt., ką įprastai laikome „pažangos“ ženklu. Jų užsispyrimas ir kurtumas tokiems „liberalų“ argumentams anaiptol nėra nenormalus ar iracionalus, kaip kam nors galbūt norėtųsi manyti. Jis veikiau kyla iš visiškai nuoširdaus, tik dažnai nesusiformavusio, priešiškumo pačiai Amerikos sistemai. Šis priešiškumas reiškia įsipareigojimą: kam tas įsipareigojimas, – tuo dar teks įsitikinti, tačiau prieš ką jis nukreiptas – yra daugiau negu akivaizdu.

Trys kapitalizmo pažadai

Nepasitenkinimas liberaliuoju-kapitalistiniu idealu, skirtingai nuo piktinimosi nesugebėjimu realizuoti šį idealą, sutampa su pačia kapitalizmo istorija. Kultūrinė kapitalistinės epochos istorija tėra sąvadas įvairiausių būdų, kuriais galima išreikšti šį nepasitenkinimą: poezijoje, romane, dramoje, tapyboje, o šiandien net ir kino filmuose. Vėlgi, nėra čia paslapties, kodėl nuo pat pirmųjų romantinio sąjūdžio pasireiškimų poetai ir filosofai niekada nebuvo palankiai nusiteikę kapitalistinės civilizacijos, kurioje gyveno ir dirbo, atžvilgiu. Tačiau norint iki galo tai suprasti, būtina atsitraukti nuo „pažangios“ ideologijos, verčiančios mus manyti, esą liberalusis kapitalizmas yra „natūrali“ žmogaus būsena, kurios žmonija visada siekusi. Kapitalistinė civilizacija nėra natūralesnė už daugelį kitų civilizacijų, kurios jau atgyveno ar kurių diena dar tik išauš. Kapitalizmas simbolizuoja žmogiškojo pasirinkimo, susijusio su geru gyvenimu ir gera visuomene, sumą. Šį pasirinkimą neišvengiamai lydi su tuo susijusios sąnaudos, ir, praėjus dviems šimtams metų, vis stiprėja įsitikinimas, kad sąnaudos peržengė ribas.

Ką žadėjo kapitalizmas? Visų pirma, jis žadėjo nuolatinį visų piliečių materialinių sąlygų gerėjimą, – tai precedento istorijoje neturintis pažadas. Antra, jis žadėjo lygiai tokį pat beprecedentį individo laisvės mastą visiems be išimties piliečiams. Ir galų gale, jis žadėjo, kad individas, apsuptas šios laisvės ir klestėjimo, galės patenkinti savęs tobulinimo instinktą – tai yra, stengsis gyventi dorybingą gyvenimą, patenkinantį jo dvasios (arba, kaip anksčiau sakydavo, savo sielos) poreikius – ir kad laisvas tokios individo dorybės praktikavimas kaupsis ir pavirs teisinga visuomene.

 Dabar gi yra svarbu suvokti, kad nors šie tikslai, viena vertus, savo ambicingumu viršijo visus bet kurios politinės ideologijos kada nors iškeltus tikslus, kita vertus, jie buvo žymiai kuklesni. Kaip pažymi Josephas Cropsey`is, Adamas Smithas „apdairumą“ demokratiškai apibrėžė kaip „rūpinimąsi sveikata, laime ir individo padėtimi visuomenėje“, tuo tarpu Aristotelis šį terminą nusakė aristokratine prasme, kuris reiškė „proto savybę, kuriai rūpi teisingi, kilnūs ir žmogui geri dalykai“. Pagal šį pavyzdį visos ikikapitalistinės sistemos daugiau ar mažiau buvo aristotelinės: joms rūpėjo sukurti aukštą ir neužmirštamą civilizaciją, nors šis tikslas buvo svarbus tik negausiai mažumai. Kapitalizmas, atvirkščiai, nuleido tikslų kartelę, bet siūlė savo dalį buržuazinėje visuomenėje visiems piliečiams. Tocqueville`is, kaip visada, nuovokiai įžvelgė šį skirtumą tarp praeities aristokratinės civilizacijos ir naujojo liberalaus kapitalizmo, kurį matė besikuriantį Jungtinėse Valstijose:

 „Aristokratinėse visuomenėje klasė, formuojanti nuomonę ir priimanti sprendimus, paveldėjusi nuolatinę teisę būti virš daugumos, natūraliai suvokia savo pačios ir žmogaus didingumą. Ji mėgaujasi kurdama žmogui garbingus pomėgius, skatindama jo didingas užmačias. Aristokratija dažnai elgiasi tironiškai ir nehumaniškai, tačiau itin retai puoselėja šliužiškas mintis..

Demokratijoje – priešingai, būdo bruožai nėra išskirtiniai, papročiai nuosaikūs, įstatymai humaniški. Jei ir esama keleto egzaltuoto humanizmo ar aukščiausių, šviesiausių, tyriausių vertgybių pavyzdžių, tai visumoje žmonių papročiai yra paprasti, smurtas – retas, o žiaurumas – veik nežinomas.. Genijų retai tesutiksi, informacija išsklaidyta… Mažiau tobulumo, daugiau pertekliaus – visuose meno kūriniuose.

Kadangi „aukštoji kultūra“ neišvengiamai pasižymi aristokratiniu atspalviu, – priešingu atveju ji nebūtų „aukštoji“, – todėl nuo pat kapitalistinės eros pradžios ji jautė panieką buržuaziniam gyvenimo būdui. Tas gyvenimo būdas sąmoningai menkino tuos klausimus, kurie sudarė jo paties buvimo prasmę. Jis padarė tai, ko iki tol nedrįso ar nenorėjo padaryti nė viena visuomenė – pavertė juos asmeninio skonio reikalu, panašiai, kaip siūlė Adamas Smithas savo veikale Moralinių jausmų teorija:

„Nors tu negali pakęsti to paveikslo, eilėraščio ar netgi tos filosofinės sistemos, kuria žaviuosi aš, beveik nėra pavojaus, kad mes dėl to pradėsime vaidytis. Visa tai neturėtų per daug mūsų dominti. Visi šie dalykai turėtų būti mums visiškai nesvarbūs; taip, kad mūsų nuomonės išsiskirtų, mūsų draugiški jausmai vienas kitam išliktų beveik nepakitę“.

Trumpai tariant, bičiuliškas miesčioniškumas buvo įgimtas buržuazinei visuomenei, todėl menininkai ir intelektualai neišvengiamai atsidurdavo jos atžvilgiu priešiškai nusiteikusioje pozicijoje. Šis antagonizmas buvo nesuvaldomas – buržuazinis pasaulis negalėjo jo nuslopinti, nepažeisdamas savo paties liberalių įsitikinimų; menininkai negalėjo susilaikyti nereiškę savo priešiškumo, tuo neišsižadėdami tikrosios savo pačių savasties. Tačiau konfliktą buvo galima suvaldyti, ir jis buvo suvaldytas tol, kol kapitalistinė civilizacija tesėjo tris pamatinius pažadus. Ir tik tada, kai trečiąjį pažadą – doro gyvenimo ir teisingos visuomenės – pakirto paties kapitalizmo varomosios jėgos, šiam stengiantis ištesėti kitus du – turto ir laisvės – pažadus, buržuazinės santvarkos teisėtumas, ypač jaunimo akyse, tapo abejotinas ir įtartinas.

Parengė Rūta Tumėnaitė

Tekstas skelbtas rinktinėje „Moralė ir politika“: neokonservatyvusis požiūris, sud. A. Navickas, Vilnius. DPI – 2005.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *