Labai daug pasakų prasideda žodžiais „seniai seniai gyveno močiutė ir senelis…“ Seneliai pasakose – labai svarbūs: saugo, padeda, išsiunčia į svarbiausią gyvenimo nuotykį, išbando, pataria… Panašiai ir realiame gyvenime – vos jauna šeima praneša besilaukianti kūdikio, būsimi seneliai jau pradeda mąstyti, kaip taps geriausiais padėjėjais auginant anūką, kaip jam bus draugais ir patarėjais, ir auklės gal net dar geriau nei savo vaikus… Ir dažnai ypatingą vietą šiame santykyje užima būtent močiutės – tai tarsi proga darkart, tik jau be skubos ir klaidų, prisidėti prie didelio žmogaus užauginimo. Su visais privalomais prieskoniais – lepinimo, dėmesio, perdėto rūpesčio ir prieglobsčio. O tėvai, šiais laikais nebeskubantys anūko globos patikėti „senamadiškai“ senelių auklėjimo sistemai, net nenutuokia, kokias patirtis ir dovanas atima iš savo vaikelio. Neatmetu, kad po senelių vaikai grįžta šiek tiek išsiblaškę ir „išderinti“, tačiau pasaulis juos dar ne taip bandys išderinti, todėl netikiu, kad seneliai gali padaryti didesnę žalą nei ateity laukiantys išbandymai ir ribų tikrinimas.
Daug mano pažįstamų turi šiltų vaikystės prisiminimų, ir nemaža jų dalis paprastai būna susijusi su seneliais. Bet dažniau vis dėlto su močiutėmis. Seneliai paprastai būna ramesni ir linkę mažiau rodyti savo jausmus. Kas vaikystėje kepdavo pačius skaniausius čirvinius blynus? Kur prabėgdavo pačios geriausios vasaros? Kas leisdavo uogų daigiau suvalgyti nei pririnkti arba nepykdavo, kad suvalgyti bene visi dar pusžaliai salduoliai obuoliukai? Kas visada turėdavo pasislėpusi bent keletą saldainių? Žinoma, močiutė… Beje, pasaulyje yra atlikta tyrimų, kurie rodo, jog beveik 68 proc. vaikų daugiau klauso močiučių ir senelių patarimo nei savo tėvų. Ir beveik 75 proc. jų mano, kad ateities planus geriausia aptarti būtent su seneliais. O du trečdaliai jų patiki seneliams ir savo didžiausias paslaptis. Galbūt tai šiek tiek etimologiška – senais laikais būtent pas vyriausius kaimo/bendruomenės žmones buvo einama svarbaus patarimo. Vyresniaisiais pasitikėta be jokių išlygų. Žinoma, šiais laikais viskas šiek tiek kitaip, o ir pačios močiutės bei jų ryšys su vaikaičiais visiškai kitoks. Pagal tai, kaip dažnai močiutės mato savo anūkus, jas galima suskirstyti į keletą kategorijų: skype‘inės, savaitgalio, šventinės, močiutės-auklės ir t.t. Nors apskritai žiūrinti, kiekvienos močiutės ryšys ir santykis su anūkais yra individualus ir kiekvienos iš jų rankose ir valioje, kaip tą santykį kurti ir palaikyti.
Kartu su tėvais ir seneliais gyvenantys vaikai paprastai močiutę mato dažniau nei mamą. Ir natūralu, kad su močiute bendraujama daugiau nei su tėvais. Dar būna močiutė nuo aštuonių iki penkių. Pas mus tai irgi gana paplitę – vos vaikui suėjo dveji (o dabar – netgi vienų metų vaiką mama neretai priversta palikti), nusprendžiama, kad į darželį jam dar per anksti ir pagalbon pasikviečiama močiutė. Paprastai tokia močiutė visą dieną būna su anūkėliu, jį maitina, auklėja, o vakarais važiuoja namo. Kita rytą – vėl tas pats maratonas. Būtent močiutės vardą tokie vaikai taria, kai jų klausiama, kas išmokė tarti vieną ar kitą žodį, eilėraštį, užsirišti batus ir pan. Dar būna išeiginės močiutės, su kuriomis susitinkama tik ypatingomis progomis – per šventes, savaitgaliais, ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Šios močiutės nepaprastai ilgisi savo anūkų, todėl vien susitikimas su jomis tampa (ir vieniems, ir kitiems) didžiausia švente. O dar jos dovanoja dovanų – tiesiog dėl to, kad susitiko. Jos beveik kaip stebuklingos fėjos. Niekada nebūna pavargusios, visada linksmos ir budrios. Šiais laikais dar esama ir telefoninių/skype’inių močiučių. Jos priverstos išmokti naudotis skype’u ir pasilikti laidinį telefoną, nes iš jo skambinti į Angliją, Airiją, Ispaniją šiek tiek pigiau nei iš mobiliojo. Kiekvieną kartą kalbėdamas su močiute anūkėlis netikėtai prisimena – jis turi močiutę. Labai sunku išlaikyti artimą ryšį per atstumą, tačiau tokie vaikai žino, jog su močiute visada būna įdomu. Kiekvieną kartą vaikas močiutę pažįsta iš naujo, mokosi bendrauti, bet prisimena ją nedažnai. Daugiausia tada – kai ji pasirodo horizonte. Matyt, būtų galima išskirti ir daugiau bendravimo formų. Tačiau jos tik išorinės. Ir toks skirstymas tik labai sąlyginis. Kiekviena močiutė skirtinga, o jos meilė anūkams neįspraudžiama į jokius rėmus ir nematuojama jokiomis kategorijomis.
Ir vis dėlto – kodėl būtent močiutė tampa tokia svarbi jaunajai kartai? Kodėl galime kalbėti ne tik apie savo pažįstamų močiutes atskirai, bet ir apskritai apie močiutę, kaip tam tikrą socialinį fenomeną? Žinoma, ji turi daugiau patirties nei mama – mažų mažiausiai dėl savo amžiaus. Močiutė per savo gyvenimą įsiuvo dešimtimis kartų daugiau sagų nei mama. Ji nemiegojo šimtus valandų daugiau nei mama. Močiutė jau matė, kokių vaisių davė jos auklėjimas, nes ji irgi buvo mama. Mums ji ir lieka mama. Ir mes nesugebėsime jos pamatyti savo vaikų akimis, nes prisimename, kad ir ji klydo. Bet dabar ji neklysta. Ji tiksliai žino, kas galima, o kas ne. Ji tarsi gerasis policininkas, kurio nustatytų elgesio ribų paisoma, tačiau sugebama ir pasilinksminti. Nereiktų pamiršti, kad kiekvienai močiutei anūkas ar anūkė – gabalėlis jos jaunystės. Neretai močiutės, kalbėdamos apie anūkus, prisimena ir savo vaikų nuotykius, pravardes, iškrėstas šunybes. Ir sugeba iš to pasijuokti, sulyginti, atrasti panašumų. Močiutei labai svarbu, kad dabar ji vėl gali kažko naujo išmokyti – juk jūs, jos dukra ar sūnus, jau užaugote ir jūsų nebereikia mokyti, kaip elgtis, kaip žaisti šaškėmis ir iš jūsų ji jau nesulauks degančių iš nekantrumo akių pasakojant apie ką tik matytą pūkuotą kačiuką.
Nemanau, jog egzistuoja koks nors standartas, kas yra ideali močiutė. Juk būna, kad močiutės pernelyg myli savo anūkus ir nepaiso tėvų nuomonės ar prašymų. O būna, kad mamos nesutaria sa vaiko močiutėmis – savo anytomis. Tada jų santykiuose nesusipratimų ir konfliktų būna daugiau nei supratimo ir palaikymo. Būtent pastarieji dalykai – supratimas ir palaikymas – daugeliui tėvų, matyt, yra svarbiausi kokybiško ir gero santykio su vyresniąja karta aspektai. Abiejoms pusėms verta suvokti, jog auginti vaiką nėra lengva, net jei ir padeda artimieji. Tiksliau, kad ir kiek jie padeda, pagrindinė atsakomybė tenka mamai ir tėčiui. Gera močiutė niekada nesistengs varžytis su mama, bet sugebės savo patarimais, buvimu šalia ir geranoriškumu padėti auginti jaunąją kartą. Juo labiau, kad ji jau turi patirties ir dabar jos kantrybė neišsenkama.
Aš neturėjau galimybės daug pažinti savo močiutę. Tačiau prisimenu vasaras prie Šušvės upės, skaniausią pasaulyje ramunėlių arbatą ir neišsemiamus lobynus ant namo aukšto (kur, beje, močiutė ne taip jau dažnai leisdavo užlipti, nes išversdavome visas skrynias) bei kamaroje, kur buvo laikomi dideli kiekiai visokiausių grūdų. Dar buvo didelis, paguldytą akordeoną šiek tiek primenantis radijas, kuriuo norint surasti radijo stotį, reikėdavo spausti į klavišus panašius mygtukus. Močiutės kieme ir sode visada buvo galima žaisti ką nori, kiek nori ir valgyti viską, kas ten auga. Dar buvo gulbių namelis, kuriame kartais leisdavo ir mus pažaisti. Kieme visada stovėdavo vienas ar du arkliai, prisimenu, kaip senelis juos kinkydavo ir važiuodavome karvių melžti. Dabar tai skamba kaip žodžiai iš seno seno filmo… Močiutė labai daug dainuodavo, mokė ir mus senoviškų kaimo dainų bei šiek tiek pajuokiančių romansų. Deja, buvau per maža, kad atsiminčiau juos iki šiol. Liko tik migloti, bet labai šilti prisiminimai. Gera, kai yra ką prisiminti…
Dabar matau, kaip mūsų dukros kuria santykį su močiutėmis. Ne visada mūsų požiūriai su jomis sutampa, į kai ką tenka žvelgti pro primerktas akis, bet močiutės dukroms yra jėga ir šventė. Matau, kad su jomis dukros yra saugios ir prižiūrėtos. O tai turbūt ir yra svarbiausia!
Šis tekstas yra dalis SRTRF remiamo bendro projekto, kurį vykdo „Kėdainių mugė“ ir „Aštuntoji diena“.
