Vienas žymiausių XX a. menininkų Paul Klee, nuo 1921 iki 1931-ųjų taip pat buvo produktyvus mokytojas, Bauhaus mokyklos narys. Formuodamas meninės kūrybos teorijas, dailininkas skirtingose disciplinose dėstė labai daug kursų – nuo knygrišystės iki dizaino pagrindų. Paliko daugiau nei 3900 puslapių jo paskaitoms skirtų užrašų. Šie dokumentai, iš dalies atskleisti Klee knygoje „Pedagogikos eskizų sąsiuvinis“, parodo inovatyvius ir neįprastus menininko pamokų planus, kuriuos jis siūlė savo studentams, kaip žingsnis po žingsnio artėti prie savo meninės išraiškos. Pateiksime keletą minčių iš jo meno ir dizaino pamokų. Pradėsime nuo pačių pagrindinių.

Pirmoji pamoka. Pakvieskime liniją pasivaikščioti

„Aktyviai vaikštanti, laisvai, be jokio tikslo judanti linija.“ Šiais žodžiais prasideda Klee pedagogikos knyga, kuri Bauhaus mokyklos studentams buvo viena svarbiausių. Ši mintis po to paaiškinama penkiais puslapiais, išskleidžiami įvairūs linijų tipai – nuo tų, kurios apibrėžia pačios save iki tų, į kurias įeina tam tikri fiksuoti taškai. Kiekvieną pavyzdį lydi aiškinamosios diagramos, kurias Klee savo paskaitų metu piešdavo ant lentos.

Daugumoje Klee pamokų rodoma, kaip taškas virsta linija, linija – plokštuma ir t.t. Pradėdamas nuo pačių pagrindų, Klee savo mokymo metodus modeliavo pagal tai, kaip vaikai išmoksta skaityti. „Iš pradžių dėmesį kreipiame į pačias raides, simbolius, o tik po to koncentruojamės į tai, kaip reikėtų rašyti ar skaityti“, – aiškino jis. Taip, kaip išrikiuojame raidžių serijas, kad gautume skirtingus žodžius, Klee savo studentų prašydavo varijuoti ta pačia forma kiek įmanoma daugiau pozicijų. Šios skausmingos užduotys turėjo sukurti rimtą pamatą ateities meno ir dizaino kūriniams. Tik to išmokus, į paveikslą galima įsileisti tonus ir spalvas.

Antroji pamoka. Žuvų stebėjimas

Kai pamokas vesdavo savo namuose, Klee dažnai mokinių prašydavo, kad šie stebėtų jo didžiuliame akvariume plaukiojančias tropines žuvis. Menininkas išjungdavo ir įjungdavo šviesą, priversdamas žuvis kaskart išplaukti ir pasislėpti, mokinius skatindavo atidžiai stebėti žuvų aktyvumą. Tuos, kurie Klee laiko abstraktaus meno tėvu, ši pamoka turėtų nustebinti. Tačiau Klee savo kompozicijose visada buvo svarbu sukurti judesį. Taip pat jis tvirtino, kad visi meno kūriniai, net ir patys abstrakčiausi, yra įkvėpti natūros. „Stebėkite, kaip viskas kuriasi natūroje, kaip forma tampa savimi ir kaip funkcionuoja, – aiškindavo jis savo mokiniams. – Tada, pradėdami nuo gamtos, galbūt vieną dieną atrasite ir savo individualias formas, galbūt patys sau tapsite ta gamta, iš kurios gali kilti kūryba.“

Trečioji pamoka. Nupieškite kraujotakos sistemą

Klee tarsi apsėstas stebėdavo gamtą, jam labai rūpėjo išsišakojančios augalų formos, organų sistemos ir vandens tekėjimo keliai. Savo paskaitose šiuos pavyzdžius jis aptardavo su moksline specifika, aiškindavo matematinėmis lygtimis, ant lentos brėždavo diagramas, kuriose buvo gausu įvairias kryptis nurodančių rodyklių. Jis tyrinėjo, kaip dygsta sėklos, kaip susiformuoja lapų išsiraizgymai, kaip ežeruose juda povandeninės srovės. Jam nepaprastai rūpėjo gamtos augimo ir vystymosi magija.

Vienoje iš tokių pamokų Klee tyrinėjo kraujotakos sistemą: ant lentos eskizavo, kaip kraujas juda visu žmogaus kūnu. Jis teigė, kad šis kūno procesas geriausiai atspindi, kaip yra kuriamas menas. Po to Klee paprašė, kad jo mokiniai patys nupieštų kraujotakos sistemą. Menininkas reikalavo, kad mokinių eskizai turėtų pavaizduoti kraujo perėjimą iš vieno etapo į kitą, turėtų būti pereinama nuo raudonos į mėlyną, linijomis turėtų būti atvaizduojamas tankis, skirtingų momentų svoris ir jėga. Jis skatino jaunuolius pabandyti.

Ketvirtoji pamoka. Pasverkime spalvas

Tik po to, kai mokiniai būdavo perpratę linijos ir plokštumos gudrybes ir pradėdavo suvokti šias formas natūroje, Klee pradėdavo juos supažindinti su spalva. Kaip ir daugumai Klee mokymų, pamokoms apie spalvas būdavo būdinga mokslinė specifika su giliu misticizmo jausmu.

Jo teorijose pirmiausia buvo kreipiamas dėmesys į J. W. Goethes spalvų ratą, įsitvirtinusį dar prieš šimtmetį, 1809-aisiais. Jame išskleidžiama idėja, kad žalia ir raudona, oranžinė ir mėlyna, geltona ir violetinė – sukuria tobulą kontrastą.

Klee, pridėdamas dar vieną dimensiją, šį apskritimą pavertė į rutulį. Virš visų šių spalvų, anot jo, turėtų būti balta, o apačioje – juoda. Ši sistema, pagal jo mokymą, turėtų apimti visus spalvų aspektus – net atspalvius, sodrumą ir vertę. Klee reikalavo iš savo mokinių, kad šie sukurtų savo pačių spalvines diagramas, į kurias turėtų įeiti ir tai, kaip jie vizualiai pasveria vienos spalvos santykį su kita. Pavyzdžiui, raudona yra sunkesnė spalva negu mėlyna.

Nors visada remdavosi mokslu, tačiau, kai kalbėdavo apie spalvas, Klee tapdavo romantiškas. Jis dažnai pasakodavo apie spalvos ryšį su muzika, aiškindamas, kad spalvų kombinacijos (dažnai – kaip muzikinės natos) gali būti harmoningos arba disonuojančios, priklausomai nuo jų sugrupavimo. Kartais savo studentams jis netgi grodavo smuiku. „Aš ir spalva esame viena, – jis rašė savo dienoraštyje 1914-aisiais. – Aš esu tapytojas“.

Penktoji pamoka. Mokykimės iš Didžiųjų

Diskutuodamas apie menininkų kūrinius, Klee pasitelkdavo metaforą. Jei koks nors naujas produktas, kaip dantų pasta ar skalbimo milteliai, tampa populiarus, konkurentai turėtų įsižiūrėti į šių gaminių cheminius elementus, kad atkartotų sėkmę. Arba, jei koks nors maistas sukelia susirgimą, mokslininkai turėtų stengtis išsiaiškinti, kurie ingredientai buvo nuodingi ir kurie – gerybiniai.

Taip pat menininkai turėtų išanalizuoti tiek savo amžininkų, tiek pirmtakų paveikslus, išnarstyti juos iki pamatinių elementų – linijos, formos ir spalvos. Ir taip apsibrėžti sau, kas kūrinį daro sėkmingą arba problematišką. „Neanalizuojame meno kūrinių dėl to, kad norėtume juos imituoti ar jais nepasitikėtume, – kartą sakė jis. – Mes darome tai tam, kad galėtume pradėti judėti savarankiškai.“

Vėlesniais savo dėstymo Bauhause metais Klee mokinių darbus kabindavo savo namuose. Mokiniai atnešdavo savo šviežius paveikslus ir kabindavo ant tuščių stovų, o neužbaigti Klee darbai kabėdavo jų fone. Klee sėdėdavo, supdavosi savo kėdėje ir tyloje tyrinėdavo vaizdus. Ir tik po to pateikdavo kiekvieno darbo analizę, su jam būdingu didingumu kalbėdavo apie rimtesnes kūrinio problemas arba identifikuodavo darbe išsiskleidžiančią idėją. Po to visi kartu sėdėdavo ratu aplink didžiulę, glazūruotą molio puodynę, rūkydavo cigaretes ir diskutuodavo apie kūrybą. Iš visų Bauhauso meistrų Klee buvo vienintelis, kuris niekada savo mokinių nevertindavo pažymiais.

Parengė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *