„Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“ (Lk 11, 28)

Neretai tenka išgirsti skundą, jog žmogus dalyvauja bažnytiniame gyvenime, tačiau nejaučia, kad jo ar jos gyvenimas keistųsi, įgytų naują gyvybę. Mintis, kad gali pakakti išorinio religingumo, religinių ritualų ar net įpročio skaityti Šventąjį Raštą, idant mumyse pradėtų skleistis Geroji Naujiena, yra vienas iš pavojingiausių nūdienos prietarų. Jėzus labai aiškiai kviečia ne tik klausytis, bet ir laikytis Dievo žodžio.

Nepakanka išgirsti Dievo žodį, jis turi įsismelkti į mūsų gelmes kaip sėkla, krentanti į palankią dirvą. Tik tada jis gali toje dirvoje subręsti, augti ir nešti vaisius – ne gražius žodžius, išgyvenimus, bet naujo gyvenimo, paties Kristaus ir Šventosios Dvasios veikimo mumyse, vaisius.

Dažnai girdime Dievo žodį, kuris mus sujaudina, tačiau nepasiekia mūsų gelmės, nepradeda megzti vaisių. Apie tokius žmones Evangelijoje sakoma, kad jiems trūksta gelmės, nors, regis, daigelis pradeda dygti, bet be tvirtų šaknų jis sunyksta, yra trumpalaikis. Regis, atsirado viltis, kad žmogus atgijo, pradėjo naują gyvenimą, tačiau greitai viskas užgeso, sunyko.

Yra žmonių, į kurių širdis krenta Dievo žodžio sėklos, tačiau jų širdys užpildytos rūpesčiais, mintimis, jausmais, kurie neturi nieko bendro su gyvenimą atkuriančiais Jėzaus žodžiais. Dažnai tai gyvenimiški, kasdieniai rūpesčiai – toli gražu ne visada nuodėmingi, bet tokie, kurie pagrobia visą žmogaus dėmesį ir neleidžia klausytis Viešpaties. Nėra laiko Dievui, nėra jėgų dėl Jo stengtis, mes užsiėmę kitais dalykais. Žodis, kuris galėjo žmogui padėti tapti šventam (juk mes kasdien minime kurį nors šventąjį, kuris sukluso, išgirdo Dievo žodį ir jo laikėsi), lieka bergždžias, sunyksta, kaip kviečio varpa tarp piktžolių.

Mums dera išmokti tapti derlinga dirva, tačiau puikiai žinome, kad net ir derlingą dirvą reikia išarti, išrinkti akmenis, patręšti, išravėti, pašalinti viską, kas galėtų pakenkti būsimam derliui. Šis kelias ir yra dvasinis žygdarbis. Manau, žinote, kaip giliai plūgas turi įsirėžti į žemę. Taip ir mūsų žygdarbis turi giliai įsirėžti į mūsų gyvenimą, sielą. Skauda, kai mūsų širdies dirva ariama, tačiau nesuarta dirva negalės priimti sėklos. Reikia labai daug pastangų, idant ši dirva taptų vis derlingesnė ir galėtų užauginti vaisių. Reikia ją ginti, kad kas nors iš išorės nesutryptų ūglių. Šventieji, kuriuos atsimename kiekvieną dieną, sugebėjo taip suarti savo sielą, taip giliai įberti Dievo žodžio grūdus, išravėti piktžoles, jog jų gyvenimas iš dykros tapo derlingu sodu, naujuoju Rojumi, kur Dievas vėl gali meiliai, džiaugsmingai bendrauti su žmogumi ir gyventi kartu.

Šventasis Jonas Auksaburnis mums primena, kad nepakanka giedoti bažnytinius himnus šventiesiems, reikia jais sekti. Jei mes tikrai tikime, kad jie šventi, tarsi šviesuliai, rodantys mums kelią, turime eiti tuo keliu, išmokti gyventi taip pat drąsiai, su tokia pat meile.

Savo gyvenimu turime pašlovinti Dievą – ne žodžiais, bet visu gyvenimu. Kai šventojo Serafimo Saroviečio paklausė – kaip įmanoma taip padaryti? – jis atsakė, kad vienintelis skirtumas tarp šventojo, kuris išsigelbėja, ir nusidėjėlio, kuris pražūva, glūdi ryžtingume.

Mes netampame šventais, nes mums pritrūksta ryžto pasakyti – tikiu. Pasakyti ne žodžiu, bet gyvenimu. Sutelkime visas savo jėgas, galbūt jų nėra daug, bet sutelkime viską, ką turime, visą sielos polėkį pašvęskime Dievui. Tada įvyksta tai, ką Jėzus kalbėjo apaštalui Pauliui, prašiusiam jėgų ir ištvermės, – mūsų silpnume Viešpats tveria savo galybę. Ne mūsų tingume, apsileidime, sutrikime, bet tame silpnume, kuris pažįsta save ir atiduoda save Dievo valiai, į Dievo rankas, ir tada Viešpats pripildo šį silpnumą nenugalimos dieviškos jėgos.

Tad ženkime ir mes šiandien, kiek sugebame, į tą ryžtingumo kelią, Dievo kelią, priimkime Dievo žodį, kaip tiesiogiai mums skirtą žodį – mylinčio ištarmę mylimajam. Pradėkime gyventi. Aišku, bus nuopuolių, tačiau mes kelsimės ir kiekvieną sykį dėkosime Dievui, kad Jis mūsų, nusidėjėlių, ieško ir visada atranda, kad ir kaip mes būtume pasiklydę.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *