Nesugalvoju geresnio būdo parodyti, kaip toli kapitalizmas nuėjo nuo savo pirmykščių ideologinių ištakų, priešpastatydamas paties protingiausio nūdienos kapitalizmo gynėjo ir jo pirmtakų idėjas. Turiu omenyje Friederichą von Hayeką, kurio protas yra kaip reta aštrus ir galingas ir kurio knyga Laisvės sąranga (Constitution of Liberty) yra vienas turiningiausių pastarųjų dešimtmečių veikalų. Toje knygoje jis argumentuoja savo mintį, jog į kapitalizmą negalima žvelgti kaip į sistemą, įkūnijančią kokią nors teisingumo idėją:

Dauguma žmonių priešinsis ne nuogam nelygybės faktui, bet faktui, kad atlygio skirtumai neatitinka jokių aiškiai suprantamų skirtumų tą atlygį gaunančiųjų nuopelnuose. Į tai dažniausiai atsakoma, kad laisva visuomenė, apskritai paėmus, pasiekia tokio teisingumo. Tačiau tai yra nepateisinamas požiūris, jei, sakydami teisingumas, turime omenyje proporcingumą tarp atlygio ir moralinio nuopelno. Bet kokie mėginimai laisvės reikalą pagrįsti tokiu argumentu jam labai kenkia, nes pripažįstama, kad materialiniai atlygiai turėtų atitikti aiškiai suprantamą nuopelną, o paskui neteisingu tvirtinimu prieštarauja išvadai, kurią dauguma žmonių iš to padarytų. Tikrasis atsakymas –  laisvoje visuomenėje nėra nei pageidautina, nei praktiška, kad materialiniai atlygiai atitiktų tai, ką žmonės laiko esant nuopelnu, ir kad esminė laisvos visuomenės savybė yra ta, kad individo vieta joje nebūtinai priklauso nuo kitų žmonių nuomonės apie jo įgytus nuopelnus. … Visuomenėje, kurioje individo vieta atitiktų žmonių supratimą apie moralinius nuopelnus, būtų tikra laisvos visuomenės priešingybė. Tai būtų visuomenė, kurioje žmonės būtų apdovanojami ne už sėkmę, o už atliktą pareigą. … Bet kaip niekas neturi pakankamai žinių, kad galėtų vadovauti visiems žmonių veiksmams, taip nėra žmogaus, kuris būtų kompetentingas atlyginti už visas pastangas pagal nuopelnus.“

Šis argumentas vertas pasigėrėjimo tiek dėl savo visiško atvirumo, tiek dėl tvirto nepritarimo visoms toms modernioms autoritarinėms ideologijoms – racionalistinėms ar iracionalistinėms, kurios suteikia teisę save išrinkusiam elitui formuoti žmonių gyvenimus ir nustatyti jų likimus pagal savo pačių išankstinę nuomonę apie tai, kas yra gėris ir blogis, nuopelnai ir trūkumai. Tačiau įdomu pastebėti, ką daro Hayekas: jis laisvą visuomenę supriešina su teisinga visuomene – nes, sako jis, nors mes žinome, kas yra laisvė, nėra visuotinai sutarta, kas yra teisingumas. Kitoje vietoje jis rašo:

„Kadangi jie [t.y. turto ir pajamų diferencialai] nėra niekieno sumanymų ar ketinimų pasekmė, yra beprasmiška būdą, kuriuo rinka paskirsto šio pasaulio gėrybes konkretiems žmonėms, vadinti teisingu arba neteisingu. … Nebuvo ir nebus išrasta jokių testų ar kriterijų, kurie leistų įvertinti tokias „socialinio teisingumo“ taisykles. … Jas turėtų nuspręsti sutartinė valdančiųjų valia.

Ko gero, tai galima pavadinti geriausia, kokia tik įmanoma, laisvos visuomenės gynyba. Bet jei tai tiesa, tada galima visiškai ramiai sakyti, kad „kapitalizmas“ yra (arba buvo) vienas dalykas, o „laisvoji visuomenė“ – kitas. Mat kapitalizmas, bent jau per pirmą šimtą ar panašiai savo egzistavimo metų, tikrai skelbėsi esąs teisinga visuomeninė santvarka ta prasme, kurią šiai sąvokai vėliau suteikė Paul Elmer More`as: „Toks galios, privilegijų ir nuosavybės, kaip jų simbolio bei instrumento, paskirstymas tuo pat metu atitiks argumentų skirtumus tarp aukštesniųjų klasės ir neįžeis žemesniųjų klasės jausmų“. Tarp kitko, kapitalizmas, pasiekęs apogėjų, suvokė save kaip teisingiausią visuomeninę santvarką, kokią tik pasauliui teko matyti, nes pakeitė visus sutartinius (t.y., paveldėtus) galios, privilegijų ir nuosavybės paskirstymo būdus į skirstymą pagal nuopelnus arba susijusius su nuopelnais – pastarasis terminas apėmė tiek asmens sugebėjimus, tiek jo dorybes.

Rašydamas netrukus po Pilietinio karo, George Fitzhugh, talentingiausias iš Pietų kilęs vergijos apologetas, užsipuolė kapitalistinę Šiaurę tokiais žodžiais:

„Laisvoje visuomenėje jokios dorybės neturi vardo, išskyrus savanaudiškąsias, nes jokios kitos nepadeda žmogui konkurencinėse varžybose. Tokioje visuomenėje dorybė dėl savo savanaudiškų tikslų nebetenka patrauklumo. Todėl tiek gerieji, tiek blogieji žmonės siekia to paties tikslo – savęs išaukštinimo.“

Tuo metu šiame kaltinime buvo dalis tiesos. Šiaurė, Hayeko ar Fitzhugh supratimu, dar nebuvo „laisva visuomenė“. Didele dalimi ji vis dar buvo buržuazinė visuomenė, kurioje kapitalistinis gyvenimo būdas apėmė moralinę savidiscipliną ir skleidė matomą dvasinės malonės aurą. Tai buvo visuomenė, kurioje „sėkmė“ buvo suvokiama kaip turinti to, ko, Hayeko įsitikinimu, ji niekada neturėjo turėti: tvirtą ryšį su „atlikta pareiga“. Tai buvo visuomenė, kurioje Theodore Parkeris galėjo taip aprašyti klestintį pirklį: „Jis neturėjo jokio ypatingo supratimo ar vaizduotės kultūros, jau nekalbant apie aukštesnio lygio argumentus. Bet kalbant apie didesnius sugebėjimus – apie sąžinę, jausmus, religinį elementą – jis buvo tikras iki kaulų smegenų.“ Trumpai tariant, tai buvo visuomenė, vis dar persmelkta puritoniškos etikos, protestantiškos etikos, kapitalistinės etikos – vadinkite tai, kaip norite. Tai buvo visuomenė, pripažinusi, kad egzistuoja tvirtas ryšys tarp tam tikrų asmeninių dorybių: taupumo, darbštumo, patikimumo, pamaldumo – ir tarp galios, privilegijų ir nuosavybės paskirstymo būdo. Ir šis tarpusavio ryšys buvo laikomas ne tik laisvos, bet ir teisingos visuomenės požymiu. Samuelis Smilesas arba Horatio Algeris būtų palaikę profesoriaus Hayeko raštus šmeižiančiais jų draugus krikščionis ir šventvagiškais Dievo atžvilgiu, galų gale, ardančiais visuomeninę santvarką. Nesu tikras dėl pirmų dviejų kaltinimų, tačiau dėl paskutiniojo – neabejoju.

Čia ne vieta prisiminti kapitalistinės etikos Amerikoje istorijos ir jos galutinio išsigimimo. Pakanka pasakyti, kad sulig kiekvienu dešimtmečiu Fitzhugh kaltinimas, jog „dorybė dėl savo savanaudiškų tikslų nebetenka jokio patrauklumo“, darėsi vis svaresnis. Kadaise buvusi kapitalistinė, respublikoniška bendruomenė, turinti bendras vertybes ir gana nedviprasmiškas pretenzijas į teisingos santvarkos titulą, Jungtinės Valstijos pasidarė laisva, demokratiška visuomene, kur noras pasiekti sėkmės ir privilegijų atsiskyrė nuo moralinių stulpų.

Parengė Rūta Tumėnaitė

Tekstas skelbtas rinktinėje Moralė ir politika: neokonservatyvusis požiūris, sud. A. Navickas, Vilnius. DPI- 2005.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *