Kur tu gyveni? –  klausimas, kuris dažniausiai užduodamas, kai pradedame vienas kitą jaukintis, kai norime artimiau susipažinti, ir skamba jis kitokia intonacija, ne taip, kaip valdininko lūpose, kai reikia užpildyti anketą arba pasirašyti sutartį. Kur tavo namai? – klausimas, išduodantis, kad tau rūpi erdvė, į kurią ne visada įsileidi, nes namai parodo tavo širdį. Tegu suklysta tie, kurie galvoja apie turtą (šiais laikais jam, deja, vis dar pirmenybė), tegu suklysta ir tie, kuriems rūpi naujai iškilę dvarai dvareliai. Na ir kas, kad jie pastatyti prestižinėse vietose, kur nors prie skaidraus ežero arba arčiau kopų. Dabar ne apie tokius namus. O kokius? – įgelia cinikas.

Su paauglių būreliu dardame per visą Lietuvą į Niūronis pažiūrėti J. Biliūno tėviškės. „Būčiau žinojusi, kad reikės bastytis po muziejus, būčiau nevažiavusi“, – erzinasi viena ilgaplaukė gražuolė, gal būsima podiumų žvaigždė. „Norėjau tik medžių lajų taku pavaikščioti“, – linksi kitas. Ir vis dėlto klasiko troboje susėdusiems ant medinių suolų kažkas atsitinka. Gal paveikia pasakojimas apie rašytojo vaikystę, novelių fragmentai, gal dvasia… Tarsi nukrinta nuo akių šydas. Virpteli širdis. Paskui jau visi nuščiuvę eina prie šulinio su ilga svirtimi, semiasi stebuklingo vandens ir geria iš kibiro. Miesto vaikai, girdintys tik, kaip vanduo teka vamzdžiais, kaip šnypščia čiaupas… Čia viskas kitaip. Tikriau. Ir pats esi kitoks.

Namai turi šaknis. Jie auga kartu su mumis, išmoko vaikščioti, kalbėti, mylėti, suvokti, kas esi, kodėl esi, apraizgo kapiliarais, nematomom gijom ir kūną, ir sielą. Tokių namų neišplėši, jų nesudeginsi, nesugriausi. Jie atgyja sapne, pokalbiuose, kai žiūri į tolį, kai skauda, kai pasiklysti, pasimeti kelyje. Tokius namus savyje išnešiojo tremtiniai. Šalti, vėjo perpučiami barakai buvo tik namų grimasos, parodijos. Sibiro platybės, ledo luitų sukaustyta Laptevų jūros pakrantė negalėjo atstoti Tėvynės – misija neįmanoma, nesuvokiama nei protu, nei širdimi. Anapus Atlanto atsidūrusių lietuvių namai stebuklingu būdu persikėlė per vandenyną – reikėdavo tik užsimerkti, ir jau veriasi girgždėdamos pirkios durys, koja užkliūna už slenksčio. Egzodo literatūra – dramatiškas liudijimas, ką jaučia žmogus, atsidūręs svetur.

Bet dabar kitaip. Dabar savo noru iškeliaujama į svetimus kraštus. Iš mano minėtų paauglių būrelio visi turi išvykusių į užsienį giminaičių: vieni jau įsikabinę, įsitvirtinę visam laikui, kiti dar blaškosi, mokosi, žvalgosi, kala pinigus. Nebegrįšim, – sako kai kurie. Vyresniojo amžiaus – dar prisirišę prie vaikystės namų, dar jiems skauda, jaunesni jau racionalesni. Bet gal dar ir juos prišauktum namo, tačiau ten mokyklas lankantys Lietuvoje jaučiasi esą jau tik svečiai. Mano giminaitės septyniolikmetė dukra rašo pjeses švedų kalba – nori išgarsėti Švedijoje. Pati mano giminaitė vėlų rudenį buvo grįžusi tik todėl, kad reikėjo parduoti  tėvų namus – abu jau mirę, brolis įsikūręs vaizdingesnėje vietoje. Jo sodyba didelė, prašmatni. Susisupusi į antklodę, prisiglaudusi prie elektrinio šildytuvo, prabudėjo visą paskutinę naktį – lyg būtų šermenys. Ką jai kalbėjo tėvų rankas, jų šilumą menantys likę neišdalinti daiktai, ką pasakojo įrėmintos nuotraukos, kokios ją lankė vėlės, lieka tik spėlioti, tik nujausti… Kas saistys, kai į namus ateis kiti, kai dėl turto brolis išgaląs nesantaikos kirvį? Siužetas pjesei švedų kalba… Vyro giminaičiai jau septynerius metus gyvena Anglijoje. Parskrido į artimo žmogaus laidotuves. Turėjo atsiprašyti darbdavio, apgailestavo, kad per tą savaitę praras daug pinigų. Sakė, kad reikia kuo skubiau grįžti į Londoną. Ne namo. Vis dar tik į Londoną…

Statistiniai duomenys seniai kelia nerimą. 2015 metais iš Lietuvos išvyko 2 kartus daugiau žmonių nei atvyko. Tuštėja kaimai, miesteliai. Panašų vaizdą mačiau ir Latvijoje, Estijoje. Bet ir aš pati nebetelpu mažytėje erdvėje, vis dažniau pradedu suprasti, kad Europa – irgi mano namai. Globalūs dalykai užgožia smulkmenas, bet būtent jos juk mums neleidžia nutolti nuo savo pradžių pradžios. Neatmenantys namų, neprisirišantys prie jų gąsdina – jie panašūs į robotus, nes nenori jausti. O jutimai dažnai būna skausmingi, bet jie yra kaip lakmuso popierėlis. Kiekvienas pritartume G. Morkūno mintims: „Žmogaus žodyne žodis namai turi būtinai būti. Bent jau skambėti“. Tik taip gali surasti atspirties tašką savo skrydžiui.

„O kur jūs gyvenate?“ – teiraujasi šalia manęs sėdintis šviesiaplaukis berniukas. Iš Niūronių į uostamiestį grįšime vėlai, visų autobusas neišvežios, tad buriamės į grupeles, kam pakeliui, kas ką paveš. Pasakau. „A, toje gatvėje ir aš esu gyvenęs. Dabar jau kitur išsikraustėme. Bet nepatinka. Ir nuoma brangi. Mama ieško geresnio varianto. Gal bendrabutyje, kuris yra netoli mokyklos. Pažįstami minėjo, kad kiekviename aukšte rakina įėjimus. Neleidžia girtuokliams būriuotis. Tik sesuo priešinasi – jai nusibodo nuolat keisti vietas. O aš pripratau.“ Kokie namai liks jo atmintyje? Norėčiau, kad tie, kuriuose buvo jauku ir saugu. Neseniai lankiausi viename bendrabutyje, kur koridoriuje sienos nudažytos iki pusės žaliai. Mergaitė, pas kurią ėjau, buvo išplovusi, išblizginusi kambario grindis. Ir vis dėlto skurdas badė akis. Motina džiaugėsi, kad bendroje virtuvėje turi atskirą spintelę, kur gali susidėti puodus, keptuvę, indus. Garsiai pasibeldusi į pravirų durų staktą, apygirtė kaimynė prašė degtukų – žiebtuvėlis neveikia, negalinti užsidegti cigaretės. Mačiau, kad dėl jos mergaitei buvo nesmagu. Bendrabutis (arba kaip dabar jaunimas sako – barakas) yra jos vaikystės namai. Nuo realybės nepabėgsi, o ir nereikia bėgti, nereikia užsimerkti ir gražinti tikrovės.

Bet iš patirties žinau, kad gražiausiai apie savo namus rašo tie vaikai, kurie yra neturtingi, kuriems daug ko trūksta. Jie labiau vertina kiekvieną detalę, iš pirmo žvilgsnio, rodos, menkniekius, kurių turintys didelius, išpuoštus namus net nepastebi. Pavyzdžiui, atskiros lovos, atskiro rašomojo stalo, atskiro kambario. „Mes pešamės su broliu dėl erdvės, – prisipažįsta vienas. – Bet vis tiek smagu, kai susirenkame visi krūvon. Tėvas, mama, sesė ir mudu“. Dar nesusvetimėję, neužsidarę savo tvirtovėse, dar kompiuteris nepakeitęs artimo, dar…

O jau tavo namai auksiniai!- vėl kas nors įgels. Ne auksiniai, bet ligi šiol iš vaikystės namų sklinda šviesa. Senieji namai visam gyvenimui man liko atrama. Šimtametis, dar vokiečių statytas namas, menantis du pasaulinius karus, šiandien augina kitus, moko plačiai išskleisti sparnus. Po daugelio metų bandžiau nors trumpam sugrįžti, bet pasigailėjau. Atminimuose viskas gražiau. Išsaugota kiekviena detalė, laiptų girgždesys, turėklų įlinkis, kiemo suoliukas, namiškių ir kaimynų balsai, užsimerkusi matau, koks medis, koks krūmas augo prie pat kelio, kokia prie gyvatvorės žydėjo gėlė. Pasaulis atrodė beribis, platus. Dabar viskas susitraukė: kalnas, kur bėgdavome skinti žibučių, sumažėjęs, virtęs upės šlaitu. Kartais graužiuosi, kad palikau namus, kai jiems buvo sunkiausia, kai lietus ir vėjas negailestingai skaldė raudonas stogo čerpes, pūdė ornamentuotus langų rėmus. Iškeičiau juos į geresnius, patogesnius. Bet dabar restauruoti jie vėl švyti ir, tikiuosi, seniai man atleido už išdavystę, nes mylėjo ir tebemyli visus, kurie ten žengė pirmuosius žingsnius, griuvo, kilo ir vėl ėjo.

Išlipome stotelėje tik keliese, likusieji paprašys vairuotojo stabtelėti kitur. Visi nekantrūs, išsiilgę artimųjų. O juk tik viena diena praleista kitoje Lietuvos pusėje! Ne užsienyje! Geltona šviesa tamsoje nušvitę daugiabučiai skubina grįžti – jau vėlu. Pirmajame aukšte šmėkšteli laukiančiojo veidas. Ir maniškiai turbūt dar nemiega, retkarčiais pasiklauso, ar nesigirdi koridoriuje kaukšinčių batelių, raktų skambtelėjimo. Iš garso atpažins mane, taip, kaip aš juos atpažįstu dar jiems nepravėrus durų. Namai yra ten, kur nesijauti vienišas, svetimas. Su savo kalba, savo tradicijomis, papročiais.

Kur tu gyveni? Kur tavo namai? – klausimas, kurį galime užduoti ir sau, kad pasitikrintume, ar esame ten, kur norime būti. Ir teisingą atsakymą žino tik mūsų širdis. Nepameluosi sau, nepavaidinsi, nepasimaivysi.

Buvau, esu, noriu būti ir būsiu. Savo namuose. Savo Tėvynėje.

Tekstas rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui. Publikuojamas autorei leidus.

 

Comments are closed.