Trys dabartinės apologijos

Bet ar gali žmonės gyventi laisvoje visuomenėje, neturėdami pagrindo tikėti, kad ši visuomenė yra dar ir teisinga? Aš taip nemanau. Mano istorijos supratimu, lygiai kaip žmonės negali ilgesnį laiką toleruoti dvasinės beprasmybės jausmo savo pačių gyvenime, taip jie negali ilgesnį laiką priimti visuomenės, kurioje galia, privilegijos ir nuosavybė nėra paskirstoma pagal tam tikrus, moraliai prasmingus kriterijus. Taip ir lygybė pati savaime nėra kuo nors priimtinesnė už nelygybę – nė viena jų nėra „natūralesnė“ už kitą – jei lygybė tėra grubus faktas, o ne ideologijos ar socialinės filosofijos pasekmė. Tai paaiškina dalykus, kurie priešingu atveju atrodo paradoksiški: kad mažos nelygybės kapitalistiniuose kraštuose gali tapti didelės kontroversijos šaltiniu, kai tuo tarpu mandagiai užsimerkiama prieš palyginti didelio masto nelygybę socialistiniuose ar komunistiniuose kraštuose. Tokiu būdu tie patys jauni radikalai, siuntantys dėl smulkių nelygybių Amerikos ekonominėje sistemoje, yra beveik akli didesnio masto nelygybėms Kubos sistemoje. Tai dažniausiai laikoma veidmainiavimo ar saviapgaulės įrodymu. Sakyčiau, jog tai veikiau parodo, kad žmonių supratimas apie lygybę ar nelygybę beveik neturi nieko bendra su aritmetika, o labiausiai priklauso nuo politinės filosofijos.

Esu įsitikinęs, kad tai, kas galioja lygybei, galioja ir laisvei. Žmonės jaučiasi laisvi tada, kai pritaria vyraujančiai socialinei filosofijai; jie jaučiasi nelaisvi, kai vyraujanti socialinė filosofija nėra įtikinanti; o konstitucijų, įstatymų ar teismo organų sistemų egzistavimas beveik neturi nieko bendra su šiais pamatiniais jausmais. Vidutinis XIX a. Amerikos dirbantysis turėjo kur kas mažiau „teisių“ negu jo kolega šiandien; bet jis, ko gero, buvo kur kas labiau linkęs pasigirti esąs laisvas žmogus.

Taigi, nepaisydamas išradingos profesoriaus Hayeko analizės, aš darau išvadą, kad žmogus negali priimti istorinių rinkos atsitiktinumų, – suvokiamų tik kaip atsitiktinumai, – kaip pagrindo ilgalaikei ir teisėtai teisei į galią, privilegijas ir nuosavybę. Ir iš tikrųjų, profesoriaus Hayeko logiškas moderniojo kapitalizmo išaiškinimas niekada nevartojamas už nedidelės ir uždaros akademinio pasaulio grupės ribų; man netgi kyla įtarimas, kad juo tegali patikėti tik tie protai, kurie buvo ilgą laiką veikiami scholastikos. Vietoj to argumentai, skirti pateisinti socialinei kapitalizmo struktūrai, skirstomi į tris pagrindines kategorijas:

 1) Protestantiškoji etika. Vis dėlto, ši kategorija yra skirta žemesniam socialiniam-ekonominiam lygmeniui. Iki šiol visai pagrįstai tikima, kad gyvenimo sėkmė dirbančiųjų klasėje, žemesniuosiuose viduriniosios klasės sluoksniuose ir netgi viduriniojoje klasėje turi aiškiai apibrėžtą ryšį su tokiomis asmeninėmis dorybėmis kaip darbštumas, sąžiningumas, nuosaikumas, doros ambicijos ir t.t. Ir, kaip suprantu, šis ryšys yra ne tik įtikimas, bet ir įrodomas. Tikrai atrodo, kad tradicinės buržuazinės vertybės tarp šių klasių atstovų yra veiksmingos – bent jau tarp klestinčių šios klasės atstovų beveik nesutiksi tokių, kurie didžia dalimi neįkūnytų šių dorybių. Tačiau niekas rimtai neteigia, kad šios tradicinės vertybės kam nors atveria korporacinės galios koridorius arba kad žmonės, užimantys administratorių kabinetus, yra – ar net siekia būti – buržuazinių dorybių pavyzdžiais.

 2) Darviniškoji etika. Ją daugiausia sutiksime tarp smulkių verslininkų, mėgstančių galvoti, kad jų „pasisekimą“ reikia aiškinti kaip „stipriausiųjų išlikimą“. Žinoma, dažnai jie būna teisūs tikėdami, kad ši metafora tinka jų padėčiai ir būdams, kuriais jie jos pasiekė, nusakyti. Tačiau absurdiška manyti, kad dauguma žmonių kada nors pripažins teisėta visuomeninę santvarką, suformuotą pagal džiunglių įstatymus. Gal žmonės ir yra gyvūnai, bet jie yra politiniai gyvūnai, o kartu, kaip paaiškėja, ir moraliniai gyvūnai. Faktas, kad keletą dešimtmečių po Pilietinio karo darviniškoji etika, išpopuliarinta Herberto Spencerio, buvo socialinių teoretikų taip rimtai traktuojama, yra vienas keisčiausių ir nykiausių epizodų Amerikos intelektualinėje istorijoje. Tas laikotarpis negalėjo ilgai truktis ir netruko.

 3) Technokratiškoji etika. Tai yra labiausiai šiandien paplitęs korporatyvinio kapitalizmo pateisinimas, pasireiškiantis primygtinai akcentuojamu „funkcijų atlikimu“ (performance). Manoma, kad tie, kurie užima korporacinės valdžios kėdes ir dėl to turi išimtinių teisių bei privilegijų, įgyja legitimumą dėl to, jog geriau sugeba pasiekti aukštesnio lygio „funkcijų atlikimo“ – ekonomikos augimo, vadybos našumo, technologinių inovacijų srityse. Tam tikra prasme tuo norima pasakyti, kad šie žmonės vykdo socialinius uždavinius ir atlieka socialines pareigas ypač efektyviai.

Tačiau šiame argumente glūdi dvi lemtingos klaidos. Pirma, jeigu „funkcijų atlikimas“ apibrėžiamas griežtai ribota ir išmatuojama prasme, tai reiškia, kad yra taikomas toks testas, kurio jokiai valdančiajai klasei dažniausiai nebus lemta išlaikyti. Gyvenimas turi savo pakilimų ir nuosmūkių, turi jų istorija ir ekonomika, o žmonės, kurie gali pretenduoti į legitimumą tik per funkcijų atlikimą, turės išeikvoti nežmoniškai daug laiko ir jėgų besiaiškindami, kodėl reikalai nejuda taip gerai, kaip turėtų. Tokios pakartotinės, gynybinės apologijos galų gale bus lėkštos ir neįtikinamos. Pati „legitimumo“ sąvoka taip, kaip ji būdavo vartojama istorijoje, manoma, turėtų reikšti ir kreipti dėmesį į visus tuos duobėtus kelius, kuriais turės išvairuoti visuomenė. Jeigu Britanijos dvarininkai savo viešpatavimo laikotarpiu arba Jungtinių Valstijų verslininkų klasė per pirmuosius pusantro šimto mūsų nacionalinės istorijos metų būtų primygtinai reikalavę juos vertini tiktai pagal funkcijų atlikimą, jie būtų apskritai išmesti už istorijos ribų. Tas pats būtų nutikę ir visoms kitoms kada nors egzistavusioms valdančiosioms klasėms.

Antra, jei kas nors mėgintų išvengti šios dilemos, suteikdamas „funkcijų atlikimo“ terminui platesnę ir didesnę reikšmę, tas neišvengiamai išeitų už buržuazinės nuosavybės ribų. Vienas dalykas yra pritarti Samueliui Johnsonui ir sakyti, kad žmonės, sąžiningai užsiimantys verslu, daro mažiausią iš žmogui prieinamų blogybių; visai kitas dalykas yra tvirtinti, kad jie daro didžiausią gėrį – tai tik būtų aiški netiesa. Norint pasiekti didžiausią gėrį, reikalingas ne vien sėkmingas funkcijų atlikimas. Tik pasižiūrėkite, kaip skausmingai mūsų korporacijų vadybininkai reaguoja į kaltinimus, jog jie teršia aplinką. O iš tikrųjų šie kaltinimai reiškia, kad Jungtinių Valstijų verslo sistema nekuria gražios, rafinuotos, turtingos ir ramios civilizacijos. Į tai mūsų korporacijų vadovai atsako: „Ak, mes galime įvykdyti ir šią misiją – tik duokite mums laiko“. Tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad jie gali atlikti šią nekapitalistinę misiją, kaip nėra nė pagrindo tikėti, kad jie apskritai turi kažkokią tikrą teisę tai mėginti.

„Dalyvavimas“ ar vadovavimas?

Mano manymu, būtent dėl buržuazinės etikos sunykimo, o kartu ir legitimumo pasitraukimo iš verslo sistemos pastaraisiais metais toks aktualus tapo „dalyvavimo“ klausimas. Dažnai pasitaikanti klaida yra priimti šį žodį už gryną pinigą – manyti, kad mūsų organizuotoje ir biurokratizuotoje visuomenėje vidutinis asmuo yra labiau izoliuotas, susvetimėjęs ar bejėgis negu kada nors anksčiau, ir kad dėl to tikrasis vaistas būtų atverti jam naujas „dalyvavimo“ galimybes. O tada pasijuntame išmušti iš vėžių, kai, atvėrus tas galimybes, pamatome, kad jomis beveik niekas nesinaudoja. Koledžų studentams suteikiame atstovavimo teisę pačiuose įvairiausiuose komitetuose – o tada pamatome, kad jie nesiteikia net ateiti į susirinkimus. Getuose prikuriame naujų visų gyventojų renkamų „bendruomenės“ organizacijų – o paskui pamatome, kad geto gyventojai nesusirenka balsuoti. Decentralizuojame Niujorko miesto mokyklų sistemą – vien tam, kad pamatytume, jog žmonėms nė kiek nerūpi vietinių mokyklų tarybų rinkimai.

Labai abejoju, ar šiandien vidutinis amerikietis iš tiesų yra labiau izoliuotas ar bejėgis negu praeityje. Keletas rimtų šia tema atliktų tyrimų rodo, kad mūsų praeities samprata yra gerokai romantizuota – tai liečia mūsų supratimą apie paprastų žmonių įsitraukimą į bendruomenės veiklą, o mūsų supratimas apie šiandieną yra smarkiai apokaliptiškas. Jei kriterijumi laikysime narystę pilietinės atsakomybės jausmą turinčiose organizacijose, tada aišku, kad šiandien žmonės yra daug labiau į jas „įsitraukę“, negu kada nors anksčiau. Galbūt tai nėra pats geriausias kriterijus; tačiau visa ši problema turi labai daug paaiškinantį aspektą, kad tie, kurie gausiai svaidosi teiginiais šiuo klausimu, retai sugeba pateikti kokių nors veiksmingų ar patikrinamų kriterijų.

Tačiau neneigčiau ir to, kad daugiau žmonių, nors ir labai konkrečiai „įsitraukusių į veiklą“, kartu jaučiasi ir daug labiau „susvetimėję“ apskritai. Ir, mano įsitikinimu, taip yra dėl to, kad mūsų visuomenės institucijos prarado gyvą ryšį su vertybėmis, kuriomis piliečiai turėtų vadovautis savo asmeniniame gyvenime. Jie daugiau nebeįkūnija šių vertybių; jie daugiau jų nebegarbina; jie daugiau jų nebepalaiko ir dėl to mums neramu. Kai sakoma, kad mūsų visuomenės institucijos tapo pasibaisėtinai „beasmenės“, aš tai suprantu kaip pasakymą, kad jos prarado bet kokį pavidalą, kuris sutampa su privačiais moralės kodeksais, galimas daiktas, valdančiais individo gyvenimą. (Tas spėjimas, aišku, gali faktiškai būti silpnas; bet vis dėlto jis yra veiksmingas tol, kol žmonės jo laikosi.) Mūsų visuomeninio gyvenimo „išorė“ jau nebesiderina su „vidumi“ – galios, privilegijų ir nuosavybės paskirstymo būdas, o kartu ir pats valdžios principas pasimetusiam piliečiui „nebeturi prasmės“. O kai institucijos „nebeturi prasmės“ tokiu būdu, visi žinomi sėkmės ar nesėkmės kriterijai pasidaro absoliučiai nebesvarbūs.

Tad, kaip suprantu, geriausiai įvertinti „dalyvavimo“ reikalavimą galima kaip reikalavimą valdžios: tokio vadovavimo, kuris ištesėtų pažadą sutaikyti piliečio vidinį ir išorinį pasaulį. Užuot buvęs viltingu demokratinės dvasios budintoju, jis išreiškia alkį tokios valdžios, kuri geriausiu atveju veda tam tikros plebiscitinės demokratijos link, ir, kaip ten bebūtų, nėra lengvai sutaikoma su tradiciškai mums pažįstama liberaliąja demokratija. Mano manymu, pamokantis dalykas, kad tokie senamadiški populistai kaip Hubertas Humphrey`is ir Edmundas Muskie`is, kurių „dalyvavimo“ sampratos yra ir liberalios, ir tradiciškos, nesugeba patraukti mūsų kitaminčių vaizduotės taip, kaip tai pavyko Robertui Kennedy. Velionis senatorius Kennedy`is buvo tikras vadovas – jei Humphrey`į ar Muskie`į galima įsivaizduoti dalyvaujančius senoviškame miestelio susirinkime, tai Kennedy`į galima įsivaizduoti vadovaujantį masiniam miestelio mitingui. Galima tik įsivaizduoti, kad tie, kurie „dalyvavo“ tokiame mitinge, jaučiasi pasiekę „atstovavimo“, kokio anksčiau jiems niekas nėra suteikęs.

Parengė Rūta Tumėnaitė

Tekstas skelbtas rinktinėje Moralė ir politika: neokonservatyvusis požiūris, sud. A. Navickas, Vilnius. DPI – 2005.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *