Amerikiečių vaikų bei paauglių knygų autorė ir iliustratorė Natalie Babbitt (1932–2016) Lietuvoje žinoma vieninteliu į lietuvių kalbą išverstu kūriniu – romanu „Amžinieji Takiai“ (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, Alma littera, 2002; Nieko rimto, 2015), pelniusiu jai ir pasaulinį pripažinimą bei tapusiu šiuolaikine klasika. Tačiau net ši viena autorės knyga pelnė mūsų skaitytojų simpatijas, jaudina jau kelias jaunųjų skaitytojų kartas, o susidomėjimas kūriniu nemąžta – sulaukėme jau dviejų šios knygos leidimų.
Rašytojos mirtis pernai spalį buvo didelė netektis vaikų literatūros pasaulyje – N. Babbit mielai bendraudavo su jaunaisiais skaitytojais ir pedagogais, lankydavosi mokyklose, labai vertino jai rašomus skaitytojų laiškus.
Pati sau netikėtai tapusi rašytoja, N. Babbitt 1971 m. gavo Niuberio Garbės medalį, 1982 m. buvo nominuota H. K. Anderseno medaliui, 2013 m. gavo E. B. White apdovanojimą už pasiekimus vaikų literatūros srityje, o „Amžinieji Takiai“ autorei pelnė daugybę įvairiausių įvertinimų, skiriamų mokytojų ir literatų bendruomenių visame pasaulyje. Beveik per keturis kūrybos dešimtmečius autorė parašė bei iliustravo apie dvidešimt knygų, taip pat iliustravo kitų autorių knygas.
Siūlome pokalbį su rašytoja apie kelią į rašytojystę, „Amžinuosius Takius“ ir amžiaus tarpsnį, kai baigiasi vaikystė.
Ar vaikystėje norėjote būti rašytoja?
Karts nuo karto parašydavau eilėraštį. Tačiau niekada nenorėjau tapti rašytoja. Norėjau būti knygų iliustratore. Skubėdavau namo iš mokyklos ir piešdavau.
Man buvo maždaug trisdešimt penkeri, kai pasirodė pirmoji mano iliustruota knyga, „Keturiasdešimt devintasis burtininkas“ (angl. „The Forty-ninth Magician“, 1966). Tekstą jai parašė mano vyras, bet daugiau neketino to daryti. Tad norėdama būti iliustratore, turėjau pradėti rašyti pati.
Kai pradėjote rašyti, ar turėjote abejonių dėl sugebėjimo tai daryti?
Taip. Pirmosios dvi mano pačios parašytos ir iliustruotos knygos buvo ilgos istorijos eilėmis. Žinojau, kad galiu taip rašyti, nes anksčiau daug eiliavau. Tačiau eiliuotos istorijos sunkiai parduodamos, tad redaktorius man pasiūlė pabandyti rašyti prozą. Aš pagalvojau – gerai.
Esate menininkė, iliustratorė, ar tai įtakojo, kaip jūs rašėte?
Nežinau, ar įtakojo. Manau, kad mano rašymo stilius ir mano piešiniai kyla iš ten pat – jie abipusiai veikiami vaizdinių mano galvoje. Kai rašai istoriją, tai lyg žiūrėtum filmą – aprašai tai, ką matai savo galvoje. O iliustravimas yra tas pats. Nesu tiek įgudusi, kad nupieščiau tiksliai taip, kaip tai matau savo galvoje, tačiau stengiuosi kaip galiu. Žinau, kad daugeliui vaikų atrodo, jog mano pasakojimai prasideda labai lėtai, ir, matyt, tai yra tiesa. Bet taip skaityti patinka man pačiai, tad kai rašau, galiu elgtis kaip noriu! Sakau taip ir vaikams mokyklose per susitikimus, o vaikai yra labai kilnūs – jie sako: „Tai tiesa. Galite daryti, ką norite. Tai jūsų pasakojimas.“
Jei kas nors rinktųsi skaityti tik vieną iš visų jūsų parašytų knygų, kurią pasiūlytumėte?
„Amžinieji Takiai“. Atrodo, kad žmonėms įdomu mąstyti apie šioje knygoje keliamus klausius. O suaugusiems ji, atrodo, patinka lygiai taip pat, kaip vaikams.
Ši jūsų knyga sukėlė nemažai diskusijų, nes jauniesiems skaitytojams prabilote apie mirtį. Kai kuriems tėvams tai atrodė normalu, kai kuriems – ne. Tačiau vaikams tai patiko. Jūsų nuomone, kodėl taip yra?
Manau, kad mirtis domina visų amžiaus grupių skaitytojus, o ši knyga kelia klausimus apie mirtį, kurie domina jaunuosius skaitytojus. Manau, kad daugelis tėvų apie mirtį su vaikais nesikalba. Daugelis jaunų žmonių nesupažindinami su faktais apie mirtį, kol kas nors, pavyzdžiui, jų senelė, nenumiršta.
Mus supa gyvenimas, tačiau niekam jis netrunka amžinai. Su tuo sunku susitaikyti, tačiau to negalima pakeisti. Kuo daugiau sužinome apie mirtį, tuo labiau galime pritaikyti savo filosofijas, nuoširdžiai kaip tik sugebame, tam, dėl ko galėtumėme džiaugtis. Tai nėra lengva.
Ar pagalvojote apie galimybę, kad istorija galėjo baigtis kitaip – Vinė išgertų stebuklingo šaltinio vandens ir pabėgtų su Džesiu?
Ne, apie tai negalvojau. Savo galvoje buvau viską susidėliojusi: Vinė galiausiai numirė, tačiau prieš tai nugyveno labai laimingą gyvenimą – apie tai galima numanyti iš to, kas parašyta ant jos antkapio. Parašiau būtent taip, nes taip ir yra gyvenime – niekas negyvena amžinai, ir norėjau, kad būtent tai bylotų ši knyga.
Nuo pat pradžių žinojau, kad ji negers šaltinio vandens. Vinė yra pats normaliausias ir natūraliausias istorijos personažas. Ji yra viena – neturi brolių nei seserų, tad turi išsiaiškinti dalykus pati viena. Kai ji su Takių tėvu plaukioja valtimi ežere, priversta stoti akistaton su mirties sąvoka. Iš to, ką mes žinome apie tolimesnį jos gyvenimą, akivaizdu, jog Vinė su tuo susitaikė ir gražiai gyveno.
Esate sakiusi, kad penkta mokyklos klasė yra paskutiniai vaikystės metai. Kas, jūsų nuomone, daro šį pereinamąjį amžių tokį ypatingą?
Savo penktąją klasę prisimenu labai aiškiai, tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai. Jei mokiniams pasiseka, jie turi nuostabų mokytoją, kuris suvokia tai, jog vaikai jau nebe žaisliukai, jie – žmonės. Tai metas, kai keičiasi kūnai ir gyvenimai, ir viskas tampa sudėtingiau. Mane piktina, kai žmonės kalba apie šio amžiaus vaikus taip, lyg šie būtų nesvarbūs arba nebūtų sąmoningi. Jie pakeliui į suaugusiųjų gyvenimą.
„Amžinuosiuose Takiuose“ Vinei – 10 metų. Atrodo, kad tai sąmoningai jūsų apgalvotas amžius personažui, nes suvokiate jį kaip didelių pokyčių metą. Knygoje tai labai svarbus faktas, tačiau filme būtent amžių jie ir pakeitė. (Kalbama apie 2002 m. Walt Disney Pictures filmą „Amžinieji takiai“, kur Vinei – 15 metų. Vert. past.)
Kalbate apie Disney filmą? Taip, amžių jie pakeitė. Tai buvo visiška nesėkmė. Kai pasirodė filmas, daug važinėjau po mokyklas, ir vaikai nuolat norėdavo sužinoti, kodėl Disney taip pasielgė. Jiems istorija patiko tokia, kokia yra knygoje.
Kas yra svarbiausia rašant pasakojimą?
Yra tiek skirtingų būdų rašyti istoriją. Mane kritikuoja todėl, kad vis paaiškėja, jog svarbiausias dalykas mano knygose yra idėja, o ne personažai. Tokia kritika, matyt, yra pagrįsta! Savo personažus renkuosi pagal jų galimybes – žmones, kurie geriausiai kalbės apie mano idėją. Takių šeimoje yra keturi nariai, ir jie buvo pasirinkti konkrečiai tam, kad kalbėtų apie skirtingus amžino gyvenimo aspektus.
Kokias knygas skaitėte, kai buvote vaikas?
Pati skaičiau daugiausiai pasakas ir graikų mitus. Tai aš mėgau labiausiai.
Ar turėjote savo mėgstamiausią knygą?
Manau, kad mėgstamiausios mano knygos buvo „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Alisa Veidrodžių karalystėje“. Man jos labai patiko todėl, kad čia nebuvo jokių moralų. Iliustracijos buvo gražios ir kartu juokingos, – tai gana neįprasta. Jos buvo nespalvotos, tad buvau nusprendusi ir pati taip visuomet piešti (nors dabar jau piešiu ir spalvotas iliustracijas). Man atrodė, kad tai – tobula knyga vaikams, nors vaikai ją arba labai mėgsta, arba nekenčia jos.
Taip laukiau, kada skaitysiu ją savo vaikams, ir nė vienam ji nepatiko!
Kaip manote, kas paruošė jus rašytojystei?
Du dalykai. Kaip jau minėjau, labai daug skaičiau būdama vaikas, o mano mama nuolat man su seserimi skaitydavo vaikų literatūros klasiką. Mano tėvas labai mėgo žodžius ir juokingai su jais elgdavosi. Šie du dalykai buvo nepaprastai naudingi.
Reikia išties mylėti žodžius, jei ketini tapti rašytoju, nes rašytojai neabejotinai daug laiko praleidžia su žodžiais.
Kas jums smagiausia kaip rašytojai?
Kai baigiu knygą. Man patinka užbaigimo jausmas.
Kokį geriausią komplimentą esate gavusi kaip rašytoja?
Geriausi komplimentai yra tie, kuriuos gaunu laiškuose nuo vaikų, rašančių, kad jiems kažkas mano knygose patiko.
Ką patartumėte žmogui, norinčiam pradėti rašyti?
Būkite skaitytojas. Tai vienintelis tikras kelias išmokti pasakoti istorijas. Visi mes esame vienokie ar kitokie istorijų pasakotojai, ir aš linkiu jums didelės sėkmės, jei pasirinksite rašytojo kelią.
Parengė Diana Gancevskaitė
Šaltiniai: scholastic.com, bookish.com
