Gal tai ir kelia nuostabą, tačiau įrodyta: kad ir kiek kartų besituoktum, šeimyninės krizės ištinka tuo pačiu metu, skaičiuojant nuo santuokinio gyvenimo pradžios. Maža to, konfliktų priežastys ir ginčų temos praktiškai nesikeičia. Tad galime daryti 2 išvadas. Pirma (paguodžianti): kaltųjų čia nėra ir ieškoti jų neverta. Antra (filosofinė): jei jau konfliktai neišvengiami, reikia būti jiems pasiruošus.

Krizės, kaip ir bet kurie kiti moksliškai aprašyti reiškiniai, turi savo požymius. Pasitikrinkite, galbūt paskutinės savaitės jūsų ir sutuoktinio kivirčas – tai artėjančių problemų ženklas?

Krizės simptomai:

  • Visiškas konfliktų nebuvimas tarp sutuoktinių, arba, priešingai, konfliktų skaičius peržengia leidžiamas ribas.
  • Debatai, aptariant problemas su savo partneriu, visiškai nekonstruktyvūs: kiekvienas laikosi savo ir nesistengia suprasti kito.
  • Bendraujant suveikia gynybinės-agresinės reakcijos; kiekvienas kitame mato konflikto kaltininką; kiekvienas stengiasi partnerį priversti pasielgti pagal save.
  • Vieno iš partnerių nuolatinis seksualinių santykių vengimas.
  • Vyras atriboja žmoną nuo sprendimų priėmimo.
  • Vyras atsiriboja nuo buitinių problemų sprendimo.
  • „Užsiciklinimas“ ties viena tema, arba, priešingai, grubus tylėjimas.
  • Žmona nesistengia galvoti apie save ir visiškai atsideda šeimai, taip iš moters virsdama į „darbinį arklį“.
  • Dažniausiai juo „serga“ tie, kuriems nesiseka savęs atskleisti šeimoje – paprastai, vyrai.

Šeimos krizėms taip pat būdingas tam tikras periodiškumas. Tai nereiškia, kad kiekviena šeima privalo turėti problemų kas tam tikrą laiko tarpą. Tačiau, jeigu staiga sutuoktinio elgesys tampa keistas, verta pagalvoti, ar tai nėra susiję su tuo, kad atėjo krizės metas?

Pirmieji metai ir pirmoji šeimyninė krizė. Ją sukelia taip vadinamoji tarpusavio trintis, kai reikia priprasti vienam prie kito įpročių, pomėgių ir būdo. Tarkim, vyras gali būti „vyturys“, o žmona – „pelėda“. Jis išmėto daiktus, ji – nepakelia netvarkos. Ir taip toliau ir pan. Jei žmonės išties myli vienas kitą, tai ši krizė išgyvenama lengvai.

Treti-ketvirti metai. Pirmagimio krizė. Moteris susitelkia ties nėštumu, paskui visas jos dėmesys – kūdikiui. Vyrui natūraliai trūksta žmonos dėmesio. Vyras seksualiai nepatenkintas, savo žmonoje pradeda matyti vis daugiau trūkumų, lengvai susierzina, gali ryžtis neištikimybei. Žmona nervinasi ir išgyvena įtarimus, gali kilti šeimyninių skandalų. Jei moteris atras jėgų daugiau dėmesio skirti vyrui arba bent jau paaiškins, kad mažiau dėmesio nereiškia mažiau meilės, tai krizė taip pat išsispręs.

Penkeri metai. Sugrįžimo krizė. Priežasčių rastis šiai krizei dažniausiai atsiranda dėl moters, kuri paprastai šiuo metu, po vaiko gimimo, grįžta į aktyvų socialinį ir profesinį gyvenimą. Ir pradeda suprasti, kad daug ko nespėja. Jai iškyla beveik neįgyvendinama užduotis: išlaikyti namų jaukumą, skirti dėmesio vyrui ir vaikui, atlikti savo įsipareigojimus darbe ir atrodyti taip, kaip norisi. Stiprus moters poreikis naujiems emociniams išgyvenimams, dažnai būtent penktaisiais santuokos metais pastūmėja moteris į neištikimybę. Svarbiausia šio krizinio laikotarpio užduotis vyrui – būti dėmesingam savo žmonai ir jai pagelbėti.

Septyneri metai. Monotoniškumo krizė. Šiuo metu šeimoje, dažniausiai, viskas sustyguota: buitis, intymūs santykiai, bendravimas, darbas. Statistika rodo, jog šiame etape skyrybų iniciatorėmis dažniausiai tampa moterys. Vyras ir žmona jau apsipratę vienas su kitu. Dauguma vyrų skundžiasi, kad moterys nebeskiria laiko pramogoms, ignoruoja vyro rodomus romantiškus gestus. Taip sukuriami ryšiai iš šalies: meilužė vyrui vėl leidžia pasijusti medžiotoju. Beje, „neištikimuolis“ dažniausiai visai negalvoja apie išsiskyrimą su žmona ir iškilus grėsmei, lengvai išsiskiria su meiluže. Vyras negali taip lengvai palikti namus, šeimą, įprastą gyvenimo būdą, jis pernelyg vertina pastangas, kurias įdėjo, kad tai sukurtų.

Vadinasi, abiems labai svarbu vertinti vienas kitą ir tai, ko pasiekėte. Kovoti su monotonija ir vienodumu. Ne veltui sakoma: „geriau nesąmonė, nei monotonija“.

Keturiolika metų. Keturiasdešimtmečių krizė. Net jei sutuoktiniai ilgus metus gyveno širdis į širdį, artėjant keturiasdešimtmečiui, dažniausiai iškyla didžiausia krizė. Moterims tai gali būti susiję su artėjančiu klimaksu, charakterio pablogėjimu, padidintu nervingumu. Praktiškai, kiekvienoje poroje, su amžiumi pastebima seksualinė ir emocinė stagnacija, sąstingis. Vidutiniškai kas penktas 40-50 metų vyras žengia į naują santuoką.

Daugiau nei pusė jų tuokiasi su moterimis, kurios jaunesnės už vyrą 15-20 metų, arba ima vieną partnerę keitinėti kita. Yra manančių, kad 40-mečių „maištas“ – tai vyriškasis klimakso variantas, reakcija į hormoninius pokyčius, tačiau dauguma mokslininkų visgi teigia, jog dėl vis to kalta baimė. Vyras pradeda įsisąmoninti, kad gyvenimas praeina, jau neatsitinka nieko naujo ir neįprasto, ateityje – tik senatvė. Tokios mintys sukelia užslėptas neurozes.

Tačiau paprasčiausias ir efektyviausias būdas kovoti su baime – susikurti jaunystės iliuziją. Gaila, kad daug čia nepatarsime. Kaip sako šiuolaikiniai gydytojai, vidurio amžiaus krizė – tai ir moterų, ir vyrų lemtis. Todėl, jei po to, kai vaikai užauga, atrasite jėgų ir noro domėtis vienas kitu, tai vadinasi garbingai atlaikysite šią krizę. Tačiau tai įmanoma tik esant abipusiam norui ir bendroms pastangoms.

Šeimyninio gyvenimo krizės – objektyvios. Kaip objektyvus ir įmanomas jų įveikimas. Ir jei tuo užsiimsite laiku, sąmoningai ir kartu, tai jums turėtų pavykti. O kai kurie mūsų patarimai jums tame padės.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Šis tekstas yra dalis SRTRF remiamo bendro projekto, kurį vykdo „Kėdainių mugė“ ir „Aštuntoji diena“.

 

Comments are closed.