Būdama mergaitė, Katherine Paterson (g. 1932 m.) svajojo tapti kino žvaigžde. Jau kelios kartos jaunųjų skaitytojų gali džiaugtis, kad ši svajonė neišsipildė – K. Paterson tapo pasaulinio garso vaikų ir paauglių rašytoja, ne tik mylima skaitytojų, bet ir pelniusi daugybę apdovanojimų už savo kūrybą, įskaitant ir du Niuberio medalius, Astridos Lindgren atminimo premiją bei Hanso Christiano Anderseno medalį.

Lietuviškai turime tris šios autorės knygas: „Kaip ir žvaigždės“ (iš anglų k. vertė Renata Valotkienė, 2005, Alma littera), „Tiltas į Terabitiją“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, 2010, Obuolys), „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (vertė Romualda Zagorskienė, 2015, Alma littera).

Kinijoje gimusi, vaikystėje daug keliavusi ir visą gyvenimą aistringai mėgstanti skaityti autorė ne tik rašo knygas, bet ir viešai pasisako raštingumo, skaitybos, bibliotekų reikšmės vaikų ugdymui klausimais; K. Paterson teigimu, knygos, įvairios jose pasakojamos istorijos išplečia jauno žmogaus pasaulį, suvokimo visatą, leisdamos suprasti ir patirti tai, ko tikrame gyvenime pats žmogus galbūt niekad nepatirtų; knygos padeda jaunam žmogui pajusti, kad jis šiame pasaulyje ne vienas, kad jis visuomet gali rinktis, ir kad pasirinkimai lemia tai, kas jis yra dabar ir kuo taps ateityje.

Siūlome pokalbį su autore apie rašytojystę, aistrą skaityti ir tai, kas įkvepia kūrybai.

Kas jus paskatino tapti rašytoja?

Labai mėgstu skaityti. Tačiau skaityti mėgau daug seniau, nei pradėjau mėgti rašyti. Iš tiesų pirmąją knygą parašiau todėl, kad buvau to paprašyta Presbiterionų bažnyčios, kai man buvo trisdešimt vieneri.

Ar niekas jūsų neskatino rašyti, kai buvote dar vaikas?

Ne, ir jei pamatytumėte mano ankstyvuosius darbus, suprastumėte, kodėl.

Ar visuomet norėjote tapti rašytoja?

Ne, aš visuomet norėjau būti skaitytoja. Tačiau kai man buvo dešimt ar vienuolika metų, tas amžius, kai dauguma žmonių jau žino, kad nori būti rašytojais, aš negalėjau apsispręsti, ar noriu būti kino žvaigžde, ar misioniere.

Ar idėjų knygų siužetams semiatės iš misionieriavimo patirties?

Gimiau Kinijoje, mano tėvai buvo misionieriai. Kai atvykome į Jungtines valstijas, aš buvau svetimšalė ir žmonės elgėsi su manimi kaip su atvykėle, jiems nerūpėjo, kad aš daug keliavau po pasaulį. Jiems atrodė, kad esu kvaila, nes nežinojau dalykų, kuriuos žinojo jie. Manau, kad tai padėjo man tapti rašytoja, nes man teko daugiau stebėti žmones, kadangi nebuvau įprastai įtraukta į įvairias grupes mokykloje. Tai padėjo man ugdyti vaizduotę, nes turėjau susigalvoti draugus pati. Labai daug skaičiau, kadangi knygose niekas iš manęs nesišaipė ir aš žinojau, ką reiškia būti nuošalyje. Mano personažai taip pat dažnai yra tie, kurie žvelgia iš nuošalės.

Ar jums patiko gyventi Kinijoje?

Tai buvo mano namai, aš juos mylėjau. Tačiau prasidėjus karui tai tapo bauginančia vieta gyventi. Mes labai daug kraustėmės. Mano tėvai buvo mano gyvenimo konstanta. Ėmiau pavyzdį iš jų, jie buvo geri žmonės ir turėjo nuostabų humoro jausmą. Jie mane labai mylėjo.

Kokie rašytojai padarė jums didžiausią įtaką?

Įtaką man daro viskas, ką skaitau.

Ar turite mėgstamiausią knygą?

Tikriausiai tai yra mano mėgstamiausias klausimas. Jis užduodamas man dažniau, nei bet kuris kitas. Tad apgailestaudama turiu pasakyti, kad nežinau. Tai panašu į klausimą, kuris iš mano vaikų yra mėgstamiausias. (K. Paterson užaugino keturis vaikus, du iš jų buvo įsivaikinti. Vert. past.)

Kaip kilo mintis parašyti „Tiltą į Terabitiją“?

Mano sūnaus Davido geriausia draugė, vardu Lisa Hill, buvo mirtinai nutrenkta žaibo. Stengiausi suteikti šiai tragedijai prasmę ir tai paskatino parašyti knygą.

Kaip sugalvojote pavadinimą Terabitija? Ką reiškia šis pavadinimas?

Man atrodė, kad tai aš sugalvojau šį pavadinimą. Paskui iš naujo skaičiau C. S. Lewiso „Aušros užkariautojo kelionę“ ir suvokiau, kad ten yra sala, pavadinimu Terebintija. Išsigandau ir pirmiausia pagalvojau, kad turiu pakeisti savo išgalvotos šalies pavadinimą, tačiau tai būtų pareikalavę labai daug darbo, tad nusprendžiau, kad knygos herojei Leslei būtų nutikę taip pat – jis skaitė visas tas knygas ir sugalvojo šalies pavadinimą, panašų į tokį, apie kurį jau skaitė. Žinoma, C. S. Lewisas Terebintijos pavadinimą sugalvojo pagal terebinto medį iš Biblijos. Tad aš nusprendžiau, kad jeigu jis galėjo pasiskolinti tai iš Biblijos, aš galiu tai pasiskolinti iš jo – net jei iš tiesų to visai neketinau daryti.

Kaip kuriate savo personažus?

Kartais jie tiesiog ateina pas mane ir yra tokie, kokie yra. Aš aprašau žmogų, įsivaizduojamą žmogų, atėjusį į mano gyvenimą. Taip buvo su Meime Troter iš „Smarkuolės Gilės Hopkins“. O kartais man prireikia daug laiko, kol susipažįstu su personažu.

Turiu žinoti, kur jie gimė, kas vyko jų šeimoje iki jiems gimstant. Net jau pradėjusi rašyti knygą, aš dar nelabai gerai pažįstu personažus. Tad baigusi pirmąjį juodraštį, jau daugiau žinau apie juos. Kai perrašinėju, pamatu dalykus, kurių jie niekaip negalėtų pasakyti ar padaryti, nes jau daug geriau juos pažįstu. Tad kas kartą perrašydama aš juos pažįstu vis geriau.

Ar turite rašytojišką užrašų knygelę?

Neturiu. Žinau, kad visi tikri rašytojai tokias turi, bet aš neturiu.

Kas jus įkvepia rašyti?

Man labai patinka rašyti. Dailininkai mėgsta piešti, bėgikai mėgsta bėgti. Tai yra tai, kuo aš užsiimu, ką darau. Jei kurį laiką nerašau, jaučiuosi pasimetusi.

Ar sunku rašyti paaugliams, jaunimui?

Sunku rašyti bet kokiai auditorijai, tačiau kartu tai teikia gilų pasitenkinimą. Man labai patinka rašyti paaugliams, nes jie yra tokia puiki skaitytojų auditorija, ir jiems rūpi jų skaitomos knygos.

Ar jums patinka skaityti savo knygas, kai jos jau būna išleistos?

Dažniausiai nepuolu skaityti knygos, vos ją išleidusi, nebent kartais paskaitau kokią ištraukėlę. Dažniausiai visą išleistą savo knygą perskaitau po kelerių metų. Tuomet tai kone tas pats, kas skaityti kito autoriaus parašytą knygą. Tuomet man jos suteikia daug malonumo.

Ką labiausiai mėgstate, išskyrus skaitymą ir rašymą?

Labai mėgstu valgyti. Mėgstamiausi man – kinų virtuvės patiekalai.

Kurią savo knygą rekomenduotumėte nemėgstantiems skaityti?

Tai priklauso nuo skaitytojo. Niekad nežinai, kokia knyga gali įkvėpti žmogų skaityti. Vienok man dažnai sako, kad „Smarkuolė Gilė Hopkins“ yra būtent ta knyga, kurią nemėgstantieji knygų mielai skaito.

Ar tėvai gali ką nors padaryti, kad paruoštų ir įkvėptų savo vaikus skaityti?

Taip, žinoma. Jie gali skaityti savo vaikams. Ir jie gali pasirūpinti, kad jų vaikai matytų juos pačius skaitant knygas, žurnalus ar laikraščius, matytų juos mėgaujantis kalbant apie rai, ką jie perskaitė. Kartu skaitomos knygos yra lygiai toks pat smagus dalykas, kaip ir kartu žiūrėti filmą ar televizijos laidas. Kai kurie iš mūsų galvojame, kad skaityti yra netgi dar smagiau, tačiau mes tikriausiai šališki šiuo klausimu.

Ką patartumėte jaunam, pradedančiam autoriui?

Skaityti.

Parengė Diana Gancevskaitė

Šaltiniai: scholastic.com, thencbla.org

 

One Comment

  1. Pingback: Katherine Paterson: Visuomet norėjau būti skaitytoja | Lituanistų sambūris

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *