Šį tekstą brrolis Julius dar 2004 m. skaitė per vieną iš Mažosios studioso laidų. Neabejojame, kad jis puikiai palydi mus į Didžiąją savaitę ir šiandien.
Iki Velykų likus savaitei, yra tas baisiausiai keistas sekmadienis, vadinamas tai verbų, tai palmių vardu, mat reikia tądien rankoje palaikyti kokią žalią šakelę ar margaspalvę vilnietišką verbą, sakytum, pasveikinti atūžusį pavasarį ar linksmai pamojuoti vieni kitiems. Žinoma, viskas iš tikrųjų rimčiau ir atkeliavę iš Evangelijos puslapių, ten pasakojama, kaip Jeruzalės gyventojai klojo ant žemės savo drabužius ir palmių šakas įjojančiam į jų miestą Viešpačiui. Vos ne iškilmingas rytietiškas karaliaus pasitikimas. Su pergalės šūksniais ir valiavimais. Viskas būtų puikiai suprantama, tik šįsyk karalius – kaip ir ne karalius. Raitas ant asilo lyg eilinis prasčiokas. Prisimenu, kadaise sutikome vieną panašų Maroko kalnuose. Kinkuoja kojas į priekį atkišęs, beveik didesnis už tą vargšą gyvulėlį. Plyšk iš juoko. O dar puolė slėpti veidą, kai išsitraukiau fotoaparatą. Tiesa, Jėzus šventuose paveiksluose labai oriai ir išdidžiai laikosi ant savo asilaičio, bet spėju, jog iš tiesų jis turėjo atrodyti gana nekaip. Asilas visais laikais buvo asilas. Anaiptol ne karaliams, ne dievams jodinėti. Todėl religinis liaudies entuziazmas ir palmių šakos čia išvien su ironiška šypsena.
Kad viskas susidėliotų į savo vietas, Verbų sekmadienio bažnytiniame scenarijuje tuoj po ano komiško vaizdelio Jeruzalės gatvėse mes nuvedami ir pastatomi po kryžiumi. Negalima leisti, kad būtų tyčiojamasi iš tikrų karalių. Savo asilu žmones juokinęs apsišaukėlis galilėjietis bus pakankintas ir prikaltas prie medžio. Sako, ta pati Jeruzalės minia vieningai reikalavo jam tokio bjauraus galo. Likimo ironija?
Šįkart nepulsiu pamokslauti apie amžiną minios aklumą ir nepastovumą. Žmonės čia niekuo dėti. Jie tik atitinkamai reaguoja į tai, ką mato ir girdi. Kone karnavališkas Jėzaus pasirodymas sostinėje palydimas katučių. Smagu. Gal ir pats karalius šypteli. Juk jis savo noru pasirinko tą asilą ir padarė viską, kad būtų kuo mažiau panašu į rinkiminę kampaniją. Kai jį paskui suims ir kaltins, jis vėl vaidins komediją. Tylės, nesigins, bus bejėgis kaip kūdikis. Jo gailėjusioms moterims lieps liautis rypavus. Išprovokuos Petro išdavystę, tarsi reikėtų sunaikinti visa, kas teikia atramą ar bent paguodą. Vietoj pagalbos šauksmo į aukštybes pasiųs absoliučios vienatvės signalą. Ir nė lašelio užuominos, kad šio žmogaus neseniai klausė audros ir vėjai, nepagydamos ligos ir piktųjų dvasių legionai. Toks jo vaidmuo siutins ano liaudies festivalio dalyvius. Kurstys vakarykščių gerbėjų patyčias ir žiaurumą. Jei gelbėtoju save titulavęs asmuo pats nesigelbsti, duokite šen kuo didesnį akmenį jam sutraiškyti. Tiems, kas Dievo artumą ir palaiminimą matavo pergalėmis, buvęs asilo raitelis ant kryžiaus turėjo atrodyti niekingas kirmis, dangaus atmestas ir prakeiktas.
Nuo anos nevykusios procesijos Jeruzalės gatvėse jis klaidins ir klupdys visus, buvusius aplinkui. Griaus jų katekizmo žinias apie Dievo išmintį ir visagalybę. Šimtmečiais puoselėtus religinius ir politinius lūkesčius paleis plėniais. Sąmoningai darys viską, kad pasipiktintum ir jį atmestum.
Jau pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais kažkuris iš Bažnyčios tėvų jam davė skandalo vardą. Tai buvo siejama su jo gimimu, su Dievo nusižeminimu ir pasirinkimu nužengti į mirtingą žmogaus kūną. Tačiau paskutinis Jėzaus gyvenimo puslapis yra kur kas didesnis skandalas. Kalėdų siaubą dar įmanoma kažkaip atskiesti sentimentaliomis melodijomis. Vaikelis ant šiaudų šypsosi ir laimina gyvulėlius bei žmones. Jo kūniškumas dar nežada nieko tamsaus ir gniuždančio. Tačiau Verbų sekmadienio skandalo neįstengia pridengti nei palmių šakos, nei triumfo balsai. Jėzus leidžiasi karališkai pasitinkamas Jeruzalėje jau turėdamas kišenėje mirties nuosprendį. Priverčia minią jam ploti kaip nugalėtojui, o pats skaičiuoja valandas, likusias iki gėdingos kapituliacijos. Minia apgauta ir suvedžiota, klykianti iš laimės ir niekaip nesupratusi, ką kalba karaliaus asilas. Kryžiaus papėdėje bus klastingai paspęsti spąstai kiekvienam, kas ten prisiartins su kolektyvinėm tiesom ir nuotaikom, kas norės jo vardu paramstyti savo tuštybės ir ambicijų projektus.
Jėzaus skandalas. Kartoju tą graikišką žodį, nes žinau, kad be jo niekaip neperskaitysi, nesuvoksi Evangelijos. Gerosios naujienos paprasčiausiai neturėtume, jeigu jos skelbėjas nebūtų tapęs suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Ir todėl kai mūsų Bažnyčios hierarchai aną savaitę prabilo apie prezidentinio “blūdo” sukeltą moralinę šalies krizę, pagalvojau, kad be viso kito man baisiai gaila ir žodžio “skandalas”, kuris į šią istoriją buvo įveltas pernelyg lengvai ir skubotai. Tam, kas sklido iš Prezidentūros, tiktų kur kas banalesni apibūdinimai. Ir eita prezidento bei jo draugijos visai priešinga kryptimi, tolyn nuo to, ką paliko po savęs didžiausias visų laikų skandalas. Lėktuvėlio viražai danguje, naktiniai fakelai, saldainių lietus – tai anaiptol ne juokdario sutiktuvės Jeruzalėje, ne kruvina atomazga ant kryžiaus ir ne šiurpinančios Velykų ryto fantasmagorijos. Pas mus buvo grojama įprastais karalių instrumentais. Parenkami žodžiai, repetuojamos šypsenos. Užkulisiuose apmokamos sąskaitos. Ir pirmiausia pargriuvo, neatlaikė pats karalius. Vėlgi labai logiškai. Tikrasis skandalas galų gale palieka visus nustėrusius iš nuostabos ir nežinančius, kas yra kas, o dabar Lietuvoje tik naujas persirenginėjimas ir pasigrimavimas prieš būsimąsias žaidimo partijas.
Verbų šakos šį sekmadienį nėra jau toks nekaltas mus aplankiusio pavasario atributas. Pasižiūrėkime į Kanuto Rusecko lietuvaitę, nustūmusią į antrą planą bažnyčios altorių spindėjimą, kuris veltui mėgina auksu ir smilkalais užgožti Dievo Sūnaus skandalą. Arba štai Algimanto Kunčiaus tarybinis berniukas prie Aušros vartų, nežinia ką išvydęs kitiems neprieinamuose toliuose. Prastas kaimiškas paltukas, mokyklinė kepuraitė, ranka, gniaužianti karklo šakas. Viskas pranašauja, kad lauktasis miesto svečias iškris iš dievų ir karalių konteksto. Pasirinks tai, kas jam nenaudingiausia. Juoko ir žiaurumo bangos risis sykiu. Palaiminti tie, kurie jį ištvers tokį ir nepasipiktins. Pils stiklą dvelkiančios vėsa beržų sulos ir taisys lino patalą atvykstančiajam. Atlaikys, neatsižadės jo netgi tada, kai iš laukto tolio niekas nepasirodys.
Neatiduosiu jo skandalo. Tik su juo, pasibalnojusiu asilą, šiandien galiu pereiti Vilniaus gatvėmis ir užčiuopti viltį.
