Turbūt jau imu senti (o gal tiesiog suaugti – kaip ten būna su 27-tais gyvenimo metais?), nes vis dažniau bandau surasti mintyse savo vaikystės namų prisiminimus. Kažkurią naktį net sapnavau didžiulį raudoną namų kilimą, kurį išnešti, kad „įkvėptų“ gryno oro, būdavo nelengvas prieššventinis uždavinys.
Na, ir kas tas kilimas. Nušliaužiotas, numindžiotas, aplaistytas, daugybę kartų nevalytas, kai to reikėdavo, dar daugiau kartų tapęs žaidimų aikštele, vieta pagulėt, pasėdėt ar nieko neveikt. Maždaug nuo gimimo iki pilnametystės. Vieni sentimentai ir dulkių erkutės.
Bet kilimas – ne vienintelis, iškylantis iš atminties vaikystės namų atributas. Turėjom krosnį. Labai geras daiktas – turi šylančią sieną, kuri du kambarius apšildydavo. Užtat geriausia būdavo užsilipus ant fotelio viršaus priglausti nugarą prie „pečiaus“ ir kalbėtis, skaityti knygą ar žiūrėti televizorių (beje, pultelį tais laikais dažniausiai atstodavo vaikai).
Ypatingas laikas būdavo, kai dėl didžiulių vėjų dingdavo elektra. Didele atrakcija tapdavo trumpas neįprastos atmosferos laikas, kai tekdavo pasišviesti žvake, o „pečius“ sau maloniai šildydavo, skaitant pasakų knygas. Įsivaizduokit – vėjai ūbauja lauke, o namie dega žvakė, smagiai spragsi krosnyje ugnis, šilta, jauku… Kartais net nesitiki, kad taip buvo iš tikrųjų – o gal nebuvo? Kad dabar darbe kokiai dienai dingtų elektra, o gal net dviems!.. Keistų dalykų pamatytume, kai kompiuterių ekranai išsijungtų. Ir interneto nebūtų. Gal pasaulį, save bei kitus išvystume? Gal.
Dar vasaromis turėjau keistą pomėgį – auginau kerpes. Turėjau keletą skirtingų rūšių. Tačiau, kai brolis su draugu prisitempė daugybę vienos rūšies kerpių ir skardinių silkės indelių kerpėms auginti, pajutau didžiulę neteisybę. Nors tada dar nebuvo didžiųjų prekybos tinklų, bet aš jau jaučiausi kaip mažmenininkas, kurį išstumia kinietiškos štampuotos pigios prekės. Gyvenimas tėškė tiesiai į akis.
Vaikystėje prašydavom tėvų papasakoti, kaip ten būdavo „senovėje“ t.y. jų vaikystėje. Kažkodėl jiems toks klausimas atrodydavo juokingas, o mes su broliu nesuprasdavom, kodėl. Dabar imu suvokti, kad aš jau irgi išgyvenau savo „senovę“ ir belieka sulaukti tų, kurie paklaustų, kaip buvo tada… O kai pagalvoji, tai buvo visko – ir stebuklingų kilimų, ir milžinų, ir raganų, ir gerųjų fėjų. Tik dinozaurai gyveno truputį anksčiau. Bet nedaug.
Labanakt!
Tekstas rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui. Publikuojamas autorei leidus.
2 Comments