Trumpa kelionė į senovinį miestelį buvo gilių pokyčių Pablo Picasso darbuose katalizatorius, tačiau dažnai šis momentas yra nuvertinamas, teigia meno tyrinėtojas Alastairas Sooke’as.

Vieną 1906-ųjų liepos dieną Pablo Picasso atvyko į aukštai Pirėnuose esantį senovės katalonų miestelį Gosolą. Apie šį „nuostabų“ kontrabandininkais pagarsėjusį kalnų prieglobstį jam buvo papasakojęs vienas draugas. Suintriguotas šios vietovės, kartu į įtemptą kelionę leistis jis įtikino savo mylimąją Fernande Olivier.

Sunerimti atvykstant į Gosolą turėjo mulai, kurie užtvėrė netoli gąsdinančių skardžių besidriekiantį kalnų keliuką. Prieš pat atvykimą į miestelį, Picasso ir Olivier užsisakė kambarį artimiausiame priemiestyje žemutinėje Hostal cal Tampanada. Jis tuo metu svajojo apie jo laukiančią vasaros tapybą ir tenorėjo pasimėgauti paprasto gyvenimo malonumais.

Laikui, kurį Picasso praleido Gosoloje, meno istorikai priskiria ypatingą reikšmę, nes čia, savo paties pasirinktoje tremtyje, atsitolinęs nuo apkalbų pilno Paryžiaus meno pasaulio, į savo kūrinius jis įnešė neįtikėtinai gilių pokyčių. Iki 1906-ųjų Picasso jau spėjo pasimėgauti sėkmės skoniu tuometinio avangardo epicentre Paryžiuje. 1901-aisiais vienoje Paryžiaus galerijų įvykęs jo debiutas sulaukė teigiamų atsiliepimų. Darbai buvo puikiai įvertinti žymių Amerikos kolekcionierių Leo ir Getrudos Steinų. Tačiau jo melancholiškieji Mėlynojo ir Rausvojo periodo paveikslai  vis dar daug ką skolinosi iš XIX-ojo amžiaus judėjimų, tokių kaip simbolizmas.

Kai atvyko į Gosolą, jo kūriniai jau buvo pradėję judėti nauja, originalesne kryptimi. Jie pamažu tapo tuo pačiu vis sunkesni ir paprastesni, vis keistesni ir vis labiau antlaikiški. Picasso jautė šį savo pokytį ir išskleidė jį įkvėpimo ekstazėje. Per buvimo Gosoloje laiką, kuris truko apie dešimt savaičių, jis buvo nepaprastai produktyvus. Anot biografo Johno RIchardsono, sukūrė septynis didžiulius paveikslus, keliolika vidutinių, begalę piešinių, akvarelių ir raižinių.

Kaukolės ir kontrabandininkai

Kas buvo jo transformacijos ir pakylėtumo katalizatorius? Yra keletas galimų variantų. Dauguma Gosoloje sukurtų 24-erių metų menininko darbų siejasi su Olivier, tuo metu jo jausmai šiai mylimajai buvo patys intensyviausi. Taip pat ten užsimezgė nauja draugystė su vietiniu smuklininku Josepu Fontdevila, turėjusiu itin baltus dantis, kuriais menininkas labai žavėjosi. Žinoma, sunki, asketiška Fontdevilos išvaizda tiesiog įsiskverbė į Picasso meną ir šis grubus prisilietimas jo kūriniuose atsispindėjo iki pat menininko mirties. Tai liudija vėlyvasis į kaukolę panašus autoportretas, kurį menininkas nutapė 1972-aisiais.

Tačiau Gosoloje Picasso susidūrė ir su kažkuo kitu, kas iš esmės pakeitė jo santykį su tapyba. XIX a. polichrominė medinė išraiškingo balto veido Madona, raiškiai ištapytomis akimis, žvelgė į jį kaimelio bažnyčioje. Šiandien ši 77 cm aukščio skulptūra, laikoma puikiu katalonų romaninio meno pavyzdžiu, yra Barselonos Nacionalinio Katalonijos meno muziejaus kolekcijos dalis. Šio kūrinio vaidmenį galima įžvelgti maždaug 40-yje ispanų modernisto darbų. Pavyzdžiui, vos pažvelgus į Gosolos Madoną, galima suprasti, kad ji buvo paveikslo „Moteris su duonos kepalais“ (1906) įkvėpimo šaltinis.

Dalykas tas, kad nors meno istorikai suvokia, jog Picasso su susidomėjimu žvelgė į romaninį meną, tais metais, kai pradėjo krypti į kubizmą, šis vystymosi momentas pro jų akis tarsi praslysta ir jie labiau susikoncentruoja į geriau visiems žinomas įtakas, tokias kaip Afrikos genčių menas, archainė Iberijos skulptūra ir Cezannas.

„Nors Picasso „primityvizmas“ visada buvo žinomas, – sako muziejaus direktorius Pepe Serra, – pamačius sugretinimus, galima suvokti, kad romaninis menas buvo taip pat vienas iš svarbių jo kūrybos įkvėpimo šaltinių. Tarp romaninio meno ir Picasso yra labai stiprus ryšys.“

Kūrybiškumo šerdis

Tikėtina, kad Picasso rimtai žvelgti į romaninį meną pradėjo dar ketveri metai iki jo kelionės į Gosolą. Tuomet Barselonoje buvo atidaryta didžiulė romaninio ir gotikinio meno paroda, kuri sutapo su katalonų nacionalizmo atgimimu. Šiek tiek daugiau nei po trijų dešimtmečių, 1934-aisiais, kada Picasso jau buvo tapęs tarptautine įžymybe ir nuolatos gyveno Prancūzijoje, menininkas sugrįžo į Barseloną aplankyti Nacionalinio muziejaus (tuo metu vadinto Katalonijos meno muziejumi) netrukus po oficialaus jo atidarymo.

Laikraščiai rašė, jog tai buvo paskutinis kartas, kai menininkas aplankė savo tėvynę. Kai iškilo Frankas, menininkas niekada nebesilankė Ispanijoje. „Eidamas iš vienos salės į kitą, – kaip rašė tuometinis reporteris, – Picasso žavėjosi šių su niekuo nepalyginamų ankstyvojo Katalonijos meno fragmentų galia, intensyvumu ir atlikimo meistryste. Jis patvirtino, kad šis Romanų muziejus pasaulio mastu visada liks unikalus, tai bus nepakeičiamas šaltinis tiems, kas nori suvokti moderniojo Vakarų meno kilmę.“

Per savo gyvenimą Picasso sukaupė labai daug knygų, atvirukų ir fotografijų romaninio meno tematika. Tai atskleidžia, kad šios meno krypties svarba kūrybos raidoje – ilgalaikė. Ir Picasso nebuvo toks vienintelis. Pavyzdžiui, kitas didis ispanų modernistas Joanas Miro irgi buvo formuojamas romaninio meno, kurį studijavo Barselonoje. Kai buvo paklaustas, kiek jam tai reiškė, Miro tiesiog bakstelėjo savo dilbio venas. Tai buvo jo kūrybos šerdis.

Kas buvo toji neįkainojama pamoka, kurios romaninis menas išmokė tiek Picasso, tiek Miro? Pasak muziejaus direktoriaus, Katalonų romaninis menas Picasso nukreipė į „paprastumą“: „Tai yra naivus, labai „primityvus“ menas, – aiškina Serra. – Pavyzdžiui, jame nenaudojama perspektyva, taip pat ir Picasso būdinga veidų kompozicija yra itin schematiška. Taip pat ten gausu kitus dalykus reprezentuojančių simbolių, tokių kaip akys, ugnis, žuvys.“

Picasso darbuose taip pat yra labai svarbus tematinis ryšys su romaniniu menu, pasireiškiantis per išnarstytus kūnus, kaukoles, krusifiksus, atspindint mirties vaizdavimą. Meno tyrinėtojų teigimu, greta stilistinių linijų egzistuoja ir tematinės.

Edinburgo universiteto meno kritikos profesorė emeritė Elizabeth Cowling sutinka, kad labiausiai Picasso paveikę romaninio meno aspektai yra stilizacija, intensyvumas ir galingumas, taip pat, jog tai nebuvo kuriama pagal natūralistinę estetiką. Kaip ir Serra, ji yra įsitikinusi, jog Picasso apsistojimas Gosoloje 1906-aisiais buvo labai svarbus, nes tai buvo tarsi sustojimo momentas, kurio metu buvo galima sugerti į save galbūt prieš tai atrastus šaltinius, labiau išvystyti idėjas ir temas, atsitolinus nuo konkurencingos didelio miesto aplinkos. Modernizacijos nepaliestas miestelis, savotiška kultūrinė pelkė, turėjo tik sustiprinti jame ir taip gyvą polinkį į primityvizmą.

Toks platus Picasso susidomėjimas primityvizmu padeda geriau suvokti jo aistrą romaniniam menui. „Primityvizmas yra didžiulis subjektas, – sako Cowling. – Tačiau apskritai primityvistai jautė, kad tai, kas „primityvu“, yra labiau autentiška, švariau negu sudėtingas Vakarų Renesanso ar po to sekusių periodų menas. Pačiame branduolyje glūdi labai stiprus antinatūralizmo ir antiakademizmo elementas. Primityvistai tuo metu atmetė bet kokį kanoniškumą.“

Kitais žodžiais tariant, romaninis menas pasiūlė Picasso neįtikėtiną modelį tam, ko jis siekė – išardyti ir iš naujo surinkti didžiąją Vakarų meno tradiciją. Anot Cowling, Picasso niekada nebuvo pasyvus ties tuo, kas siejosi su jo įkvėpimo šaltiniais. Jis tapdavo pakylėtas nuo naujų atradimų, tačiau, jos manymu, prie naujo šaltinio jis buvo patrauktas to, kas jau natūraliai jį domino, kas jau tarsi savaime siejosi su jo kūryba.

Pagal BBC parengė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *