„Kai kurių šių žmonių jau nėra tarp gyvųjų. Kai kurių namų jau taip pat nėra – vieni supleškėjo, kiti tapo negyvenamais… Bet aš atsimenu kiekvieną susitikimą, kiekvieną pokalbį ir džiaugiuosi gavęs galimybę prisiliesti prie šių gyvenimų…“ – sako fotomenininkas Arūnas Baltėnas, išleidęs fotografijų albumą „Namų tyloj“. Šiame darbe menininkas tęsia lietuviško kaimo temą, kurią jau įgyvendino etnografiniuose savo darbuose „Šilų dzūkai“, „Žemaičiai. Gyvenimai ir šventės“, „Gervėčių Lietuva“.

Naujausiame albume didžiausias dėmesys skiriamas namams bei senajam kaimiškam interjerui. Per namus, buities detales čia skleidžiasi žmogus, o per žmogų – namai ir paprastas jo gyvenimas… Pasak fotografo A. Baltėno, sodybų šeimininkų „aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, jo išmintimi duoda jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa“.

Fotomenininką Arūną Baltėną kalbina Gediminas Kajėnas.

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Ankstesniuose darbuose – miestų cikluose – kūrėte miestų portretus neretai visiškai be žmonių. Dabar, maždaug dešimtmetį, nuosekliai dirbate su Lietuvos kaimo tema ir fotografijose žmogus jau yra tapęs pačiu centru. Įdomu, kaip nutiko šis pokytis?

Viskas įvyko labai paprastai. Daug metų fotografavau viską, išskyrus žmones, nes paprasčiausiai nemokėjau prie jų prieiti. Bet atėjo toks laikas – gal subrendau, daugiau patirties įgavau – ir staiga pasirodė, kad galiu daryti tai, kas anksčiau rodėsi neįmanoma – fotografuoti žmones.

Tik pradėjęs dirbti šia kryptimi supratau, kad žmonių fotografija – svarbiausia fotografijos sritis. Mane domina paprasto žmogaus kasdienybė, buitinės situacijos, kuriose skleidžiasi jo gyvenimas. Viskas, prie ko prisiliečia ir kur dalyvauja žmogus, šiandien man yra aktualiausia.

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Žmogaus fotografija Lietuvos fotografijoje užima ypatingą vietą. O ir kaimas, rodos, jau seniausiai visas išfotografuotas. Bet Jūs vis dar turite ką atrasti?

Tai priklauso nuo paties fotografo. Kalbant su žmogumi ar jį fotografuojant, visada yra ką atrasti. Žmogus yra begalinis… Net ir tokiame žanre kaip portretas, kuris, atrodo, jau visaip išfotografuotas, kaskart pasaulio fotografijoje vis išnyra naujų vardų ir veidų, kurie tiesiog pribloškia ir stebiesi – kaip taip galima pamatyti, negi iki šiol niekas taip nedarė?.. Tai tik patvirtina, kad žmogaus vaizdavimas yra neišsemiamas. Kaip, beje, ir kitų dalykų. Viskas priklauso nuo žmogaus, kuris tai daro, nuo jo meistrystės, įsitikinimų ir užsidegimo.

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Yra įvairių požiūrių į žmogų, bet Jūs renkatės labai tradicinį jo vaizdavimą.

Aš visada fotografavau labai paprastai. Be jokių triukų ir pagražinimų. Taip, kaip yra.

Tik vienas dalykas – visuomet stengiuosi žmogų rodyti iš gražiosios jo pusės. Kad ir kokia būtų sunki ar net tragiška situacija, visuomet stengiuosi suteikti vilties. Tokia yra mano intencija. Vengiu fotografuoti per daug skausmo. Juk jis ir taip matyti. Man nesinori užaštrinti žmogaus nesėkmių. Yra fotografų, kurie į tai žiūri visiškai kitaip. Pavyzdžiui, žurnalistinė fotografija siekia kito efekto, ir tikslai jos kitokie. O mano tikslas labai paprastas…

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

O ar šiandien vis dar egzistuoja riba tarp meninės, dokumentinės, spaudos fotografijos?

Žinoma, šios ribos yra išsitrynusios. Tai, ką aš fotografuoju, galima pavadinti ir spaudos, ir dokumentine fotografija, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Tik tiek, kad mano darbai nėra tokie skubūs, kaip spaudos fotografija, jie gerokai ištįsę laike ir tai suteikia tam tikrą atspalvį.

Nevadinčiau savo darbų menine fotografija. Aš juk nekuriu specifinės savo kalbos fotografinėmis priemonėmis. Tai, ką aš darau – tai žmonių gyvenimo fiksavimas, ir tiek…

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Kas Jums pačiam įdomiausia dirbant su šiuo ciklu? Nors gal tiksliau būtų sakyti – su šiais žmonėmis ar apskritai Žmogaus tema?

Įdomiausia yra pačios situacijos, jų nenuspėjamumas. Kaip fotografas aš matau kadrą, o kadrą sudaro šviesos, spalvų kompozicija, faktūra, aplinka, kurioje ši situacija vyksta. Ir jei pavyksta pamatyti dėkingą fotografinį vaizdą, jis iškart įtraukia ir pagauna.

Ir, žinoma, patys žmonės, jų tipažai, charakteriai. Kokia yra jų įvairovė: vieni labai išraiškingi ir fotogeniški, juos reikia filmuoti, nes kas akimirką jų mimika keičiasi, o kiti – užsisklendę, uždari, kartais prie jų labai sunku prieiti.

Tai ir yra įdomiausia, kad niekada nežinai, kokia situacija tavęs laukia. Tai labiausiai ir užburia…

Na, o svarbiausia – šviesa. Jos gali laukti, bet taip ir nesulaukti. O gali staiga taip švystelėti, kad net ir pati proziškiausia tikrovė tampa tapybos darbu…

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

O ar lengvai žmonės leidžiasi fotografuojami?

Visaip būna. Tačiau man retai nutinka taip, kad tektų atsisveikinti nenufotografavus.

Fotografija man, tai visų pirma – santykis, be kurio negali būti ir kalbos apie fotografiją. Atėjęs pas žmogų niekada nepuolu iškart jo fotografuoti. Tik po kurio laiko, po santykio užmezgimo, po pokalbių galiu pasiteirauti, ar nieko, jei ir pafotografuosiu. Arba tiesiog matau, kad galima fotografuoti ir tuomet bandau kažką fiksuoti. Aš stengiuosi su žmonėms būti sąžiningas ir jiems nemeluoti…

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Šiame Jūsų cikle susiduria du skirtingi ir vienas kitą papildantys pjūviai – etnografinis-buitinis ir egzistencinis-būtinis. Ar sąmoningai tai darote?

Fotografuojant tose vietose, kurias pasirenku, to tiesiog neįmanoma išvengti. Čia žmonės gyvena labai paprastai. Jų buitis yra kaimiška ir itin paprasta. Visas jų gyvenimas yra labai paprastas, o kartu ir labai tikras. Štai taip ta būtis ir priartėja prie buities. Ir nėra nieko, kas galėtų tai atskirti. Čia gali justi žmogaus ir jo pasaulio vienovę.

Neretai nutinka, kad turtingesniame interjere, išpuoselėtoje buityje nebelieka žmogaus – grožis jį „suvalgo“ ir žmogus tampa anonimiškas. O paprastoje buityje žmogus yra regimas visur: mažiausios detalės, buities fragmentai ir pati aplinka byloja apie jo gyvastį.

Žmogus čia susilieja su savo aplinka, susikuria savo pasaulį labai paprastomis priemonėmis. Tokiu būdu, mano galva, priartėjama prie Šventojo Rašto įkūnijimo… Tokį pasaulį labai paprasta ir fotografuoti.

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Apie kaimą šiandien girdime daug negatyvaus pasakojimo: prasigėręs, išsivažinėjęs, nuskurdęs. O Jūsų kaimas šviesus, taurus, net sakyčiau šventas.

Man teko dirbti ir tuose namuose, kur daugiau skausmo bei tragizmo, mačiau nuskurdusias ir liūdnas šeimas. Tačiau pasakyti, kad mūsų kaimas yra prasigėręs, tai tas pats, kas pasakyti, jog tas žmogus yra blogas. Juk mes puikiai žinome, kad yra blogi poelgiai, bet ne pats žmogus. Ir net jei žmogus nusikalto, padarė kažką labai blogo, mes privalome konstatuoti jo blogą elgesį, bet neturime teisės sakyti, kad šis žmogus yra blogas visa savo esme.

Tas pats yra ir su tuo „prasigėrusiu kaimu“. Iš tokių kalbų bei žiniasklaidos antraščių atrodytų, kad kaimuose žmonės visą laiką voliojasi girti patvoriuose ar grioviuose. Bet taip nėra. Ir jei atsirastų daugiau galimybių jiems ištrūkti iš liūdno savo gyvenimo rato, mūsų kaimas keistųsi. Dabar mes iš anksto konstatuojame, kad kaimas yra prasigėręs ir jį tartum nurašome, nesuteikdami jokių vilčių. Bet juk į mėnulį jų neišskraidinsime, nepastatysime didžiulės spygliuotos tvoros apie kiekvieną „įtartiną“ kaimą… Galų gale, sunkiau gyvenantys žmonės yra tarp mūsų, jie mūsų pačių kaimynai. Todėl mes turėtume galvoti, kaip galima pakeisti tokį gyvenimo būdą, bet ne kritikuoti ir nesistengti nuo jo atsiriboti.

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Tačiau Jūsų darbuose nėra nė ženklo tokio kaimo. Ar tai yra sąmoningas Jūsų apsisprendimas dirbti šviesoje?

Žinoma, kartais ir man tenka matyti gulintį girtą žmogų, bet tokių situacijų aš nefotografuoju. Juk ateis laikas, žmogus atsikels ir jau bus kitoks. Aš paprasčiausiai bandau įžiūrėti daugiau gėrio, daugiau meilės. Ir matau, kaip kartais patys žmonės ima keistis, pamatę save kitoje šviesoje.

Nesu socialinis darbuotojas, kuris dažnai pas tokius žmones važiuotų, bet iš kuklios savo patirties galiu paliudyti, kad ištikus sudėtingoms situacijoms, pagrindinė priemonė žmogui keistis yra jam rodomas dėmesys. Kuo daugiau žmonių tai supras, tuo greičiau galėsime tikėtis pozityvių pokyčių. Kito kelio tiesiog nėra.

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Kalbėdamas apie Vilniaus fotografijų seriją, esate sakęs, kad fotografuojate praėjusį laiką. Bet lygiai tas pats, man rodos, tinka ir kalbant apie albumą „Namų tyloj“ ar ankstesnius Jūsų etnografinius darbus.

Taip, fotografuodamas aš dažniausiai renkuosi tuos siužetus, interjerus bei žmones, kurie liudija praėjusį laiką. Jie yra tartum iš kito gyvenimo. Jų laikas, atrodo, yra sustojęs, kartais net ne dešimtis, bet šimtą metų.

Lygiai tas pats yra ir su žmonėmis: galime tik įsivaizduoti, kad XIX a. žmonės galėjo atrodyti lygiai taip pat ir net kalbėti, bendrauti panašiai. Tokia iliuzija išties yra, ir aš, labai nesipriešindamas, jai pasiduodu.

Tam tikra prasme esu apgavikas – šiandien fotografuoju seną gyvenimą…

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

O ar pavyksta prisiliesti prie vidinio šių žmonių laiko, kasdienio jų gyvenimo ritmo?

Kasdienis ritmas yra suiręs, nes vienkiemių kultūra, kuri prieš daug metų buvo valstietiško gyvenimo pagrindas, yra stipriai pakitusi. Anuomet žmonės laikė daug gyvulių, patys augino didžiąją dalį jiems reikalingo maisto, todėl jų ritmas buvo labai intensyvus. Aš iki šiol fotografuoju vieną jauną šeimą Žemaitijoje, kurie gyvena gan moderniai, tačiau, kita vertus, turi natūrinį ūkį, todėl jų kasdienybė yra labai konkreti ir tiesiogiai priklauso nuo kitų gyventojų – karvių, vištų, kiaulių… Jie yra suaugę su tokiu ritmu, tai jau jų kraujuje. Dažnai pagalvoju, ką gi jie šią akimirką veikia ir tikrai nesunkiai galėčiau atsakyti, nes tas gyvenimas yra labai nuspėjamas. O tuo pačiu, jis labai intensyvus, įtemptas, įpareigojantis, jis veikia kaip laikrodis.

Tačiau tokio gyvenimo šiandien yra likę nebe daug, nes orientuojamasi į didelius ūkius, kuriuose dirba samdomi žmonės. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės nebelaiko gyvulių, nebent tik keletą vištų, šunį bei katę, todėl jų gyvenimas jau yra visiškai kitoks.

Beje, esu pastebėjęs, kad kaimo gyvenimą labai stipriai pakeitė televizorius. Žmonės užsidaro namuose ir mažiau bendrauja tarpusavyje. Televizija juos įtraukia į paralelinį pasaulį, kuris mažai ką bendro turi su jų asmeniniu gyvenimu. Žinoma, tai neišvengiama, bet tame nėra nieko gero. Informacija bei naujienos reikalingos, tačiau žmonės dažniausiai žiūri visai ne tai, o kažkokius niekus. Ir vietoj to, kad bendrautų su kaimynais, savo aplinka ir gamta, jie dažniau renkasi ekrano tikrovę…

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Tačiau „Namų tyloj“, rodos, tokių problemų Jūs nepastebite, neatkreipiate į jas dėmesio… Ar galima sakyti, kad Jūs rodote sutaurintą, tam tikra prasme, net idealistinę kaimo tikrovę?

Taip, bet ši knyga nėra dokumentika, tai mano požiūris į šį pasaulį. Šviesa, spalvos fotografijoje gyvenimą daro tiesiog gražų. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo pačios knygos koncepcijos. Mano pirminis variantas buvo gerokai kitoks, tačiau albumo dailininkas Izaokas Zibucas pasiūlė asketišką, išgrynintą idėją. Tad mes ir pasirinkome tokią koncepciją – paprastai parodyti paprasto gyvenimo grožį. Tokią žinią per savo fotografijas ir bandau skleisti.

Arūno Baltėno fotografija iš albumo „Namų tyloj“

Laikas yra negailestingas ir šitoks gyvenimas pamažu traukiasi, nyksta. Tai, kad Jūs dar surandate taip gyvenančių žmonių, viena vertus, yra labai netikėta, kita vertus, nuvažiavus toliau už Vilniaus ar kito didmiesčio, pasukus giliau į mišką, nesunkiai gali ir pats tai atrasti. Ir vis dėlto, ar nemanote, kad ši knyga, o ir bendrai Jūsų etnografiniai fotografijų ciklai, – tai ir savotiškas paminklas tokiam gyvenimui?

Nemanau, kad viskas išnyks ir taip drastiškai pasikeis. Atsiranda žmonių, kurie išvažiuoja į kaimą, į provinciją, ir jie taip pat gyvena paprastą, sveiką gyvenimą. Tame pasaulio artume jie mato prasmę. O Lietuvoje tą daryti galima: mūsų peizažas, gamta yra labai palankūs tokiam darniam gyvenimui bei požiūriui. Pati mūsų aplinka yra labai humaniška, tik dažnai mes to paprasčiausiai nematome… O jei pastebėtume, tai suprastume, tuomet tikrai imtume daugiau džiaugtis…

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

18 Comments