Rašiau, kad gavėnia, Jėzaus dykumoje praleisto laiko sudabartinimas, skirta ne mus nuskurdinti, bet apvalyti. Kiekvienas esame vedamas per savą išbandymų dykumą. Didelė pagunda per šį laikotarpį prikaupti kuo daugiau dvasinių dovanų, įkvėpti stiprybės. Tačiau gavėnios kelionės kulminacija ir vėl sujaukia visas kortas, tarsi šaiposi iš mūsų, jog mes ir vėl susipainiojome. Kai mes jau tariamės, kad atsitiesėme, apsivalėme ir dabar jau galime gyvenimą imti į sustiprėjusias rankas, prasideda keisčiausia ir dramatiškiausia per visą žmonijos istoriją savaitė.

Gavėnia – be Kančios savaitės – tebūtų dvasinė gimnastika, sielos raumenų auginimas, pagunda manyti, kad prie dangaus vartų galima ateiti savo kojomis. Tačiau vietoj sutartinų aplodismentų, kokie mes uolūs ir kaip dvasiškai augame, mus pasitinka trys kraupios dienos be dekoracijų ir grimo…

Verbų sekmadienis – Kančios savaitė – Prisikėlimas. Kraštutinumai keičia vienas kitą ir primena, kad Viešpats ne tik Kūrėjas, bet ir genialus dramaturgas, griaunantis mūsų susikurtus tikrumo stabus.

Kai tik pradedame manyti, jog valdome situaciją, pažįstame savo stipriąsias savybes ir silpnybes, staiga viskas apvirsta aukštyn kojomis – saugiausias buveines praryja tvanai ir ugnis, o išsigelbėja ne stipriausieji ir drąsiausieji, bet tie, kurių širdys pritvinkusios meilės. Taip pat, kai jau atrodo galima atsipūsti po didžių darbų, kai baigiame statyti galingos šventyklos mūrus, apsigyvename teologiškai nudailintos doktrinos rūmuose, viskas staiga susiūbuoja. Į mūsų šventyklos duris pasibeldžia varganas klajoklis ir tyliu balsu praneša, kad viskas sugrius, jog privalome nuogai išrengti širdis prieš Kūrėją, nes net Šventąjį Raštą išmokome paversti pasiteisinimu. Nenorime patikėti, meldžiamės, stipriname savosios šventyklos sienas gerais darbais, Biblijos citatomis, ir tik vėliau, kai nustėrę stovime ties šventyklos griuvėsiais, kai jaučiamės sugriauti ir pražuvę, pradedame atpažinti vargingame klajoklyje Kristaus veidą.

Kam mums reikėjo gavėnios pamokų, visos dieviškosios pedagogikos, jei vis vien negalime likti ramūs ir pasitikintys, kai visą mūsų gyvenimą griauna kuris nors aplinkybių uraganas. Viskas, į ką buvome įsitvėrę, sunyksta ir teliekame su keistu Prisikėlimo pažadu. Telieka trumpai palaukti, telieka pragyventi tas tris dienas, kurios skiria Jėzaus kančią ir Prisikėlimą.

Tos trys dienos, atrodo, niekada nesibaigs. Sunkiausia patikėti, kad dar liko, kas gali būti prikelta, patikėti, jog trys dienos nėra vien tik simbolis, bet už jų – tikras Dievo pažadas.

Teologas Frederickas Buechneris taikliai yra pasakęs, kad Evangeliją galime skaityti ir kaip tragediją, ir kaip komediją. Iš tiesų pasaulyje, apsėtame nuodėmės ir malonės sėklomis, tragedija ir komedija neatsiejamai susipynusios.

Norisi tikrumo. Tačiau gyvenimas ir tikrumas – tai dvi tiesės, kurios susikerta tik Jame, kuris nutiesė gyvenimo kelią net per mirties vartus.

Šv. Augustinas rašė: „Nesisielokite – vienas iš jų, nukryžiuotų kartu su Kristumi, buvo išganytas. Nepasiduokite džiugesiui – kitas buvo prakeiktas.“ Tai kvapą gniaužianti tiesa, jog mes dalyvaujame komedijoje arba tragedijoje, ir tarp jų nėra erdvės, o visa kita – tik dekoracijos ir grimas.

Norisi tikrumo. Vietoj jo Evangelija mums siūlo viltį, tikėjimą ir meilę. Šiuos tris Dievo Karalystės ristūnus, kuriuos turime prisijaukinti, suvaldyti. Trys dienos atstatyti Šventyklai, trys dieviškosios dorybės, įauginančios mus į Dievo Karalystę, ir tik vienas gyvenimas. Vienintelis ir unikalus bandymas nueiti savo kelią. Vienintelė galimybė įkūnyti Kūrėjo svajonę.

Tikrovė be grimo degina. Dievo tragedija nesuvokiamu būdu virsta žmonių komedija. Vienatinis Dievo Sūnus, nukankintas ant kryžiaus, atperka savo budelius. Tai Dievo logika, kurios žmogus nepasieks, kad ir kokį aukštą Babelio bokštą sugebėtų pastatyti.

Kai Abraomo aukojimo peilį sustabdė Viešpaties siųstas angelas, tragedija taip pat virto komedija. Juoda naktis išsisklaidė tarsi dūmų uždanga. Tačiau Kristus, nepaisant panašumo, – ne Abraomas. Kai Jis meldžia atimti iš Jo šią taurę, viltis dar gyva. Atrodo, kad vėl kartojasi tikėjimo išbandymas.

Net ir tada, kai Jis jau kabo ant medinio gėdos stulpo, vis dar galima tikėtis, jog prasivers dangus, ir įvyks teisingas teismas. Dieviškoji tragedija pasiekia apogėjų, kai pagrindinis personažas sušunka: „Viešpatie, kodėl mane apleidai?“ Visiškas pralaimėjimas?

Juk Abraomas nesuabejojo. O juk sūnus jam buvo brangesnis už jo paties gyvybę. Dievo Sūnaus kančioje dvi Jo prigimtys pasiekia tarpusavio įtampos apogėjų. Dar žingsnis – ir Kristus galėjo virsti naujuoju Prometėjumi. Dar žingsnis – ir teokratinės judaizmo viltys pradėtų įsikūnyti. Bet vietoj jo – aimana ir susitaikymas: Į Tavo rankas atiduodu savo gyvybę.

Jei kūriniai sugeba nugalėti Kūrėją, tai tarsi reiškia galutinį išsilaisvinimą, Ar ne to per visą istoriją siekė žmogus? Juk nebebus jokių uždraustų vaisių, jokių sandorų, jokių aukų. Tačiau vietoj laisvės atėjo trys didžiausio apleistumo dienos. Trys dienos su nužudytu Dievu, dienos be vilties, tikėjimo ir meilės. Tragedijos dienos. Abraomas nuo Morijos kalno leidžiasi paguostas ir nugalėjęs. Žmonės nuo Golgotos kalno skirstosi sutrypti ir tapę našlaičiais. Netiesa, kad istorija paprasčiausiai kartojasi. Tai mes ją bandome uždaryti į schemų labirintą. Kiekviena diena iškyla su naujais iššūkiais ir galimybėmis. Kiekviena diena gali virsti tragedija arba komedija.

Norisi tikrumo. Norisi stebėti viską nuo pabaigos. Kai kasmet apmąstome Jėzaus kančią, paprastai herojiški motyvai užgožia abejones ir skausmą. Mes jau žinome, kad ši tragedija virs triumfu, kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija, ji kvies giedoti apie tai, jog net žmogaus nuopuolį Viešpats pavertė nuostabiu Dievo ir žmogaus suartėjimu. Kai žinome pabaigą, tada ir išbandymai nebeatrodo neįveikiami.

Tačiau kai visa tai kartojasi mūsų gyvenimuose, tikrumo visada per mažai. Skausmo paprastai daugiau nei vilties. Tikėjimas mus mylinčiu gyvenimo dramaturgu skausmingai grumiasi su gundymu paskęsti neviltyje. O gal šįsyk viskas bus kitaip ir Prisikėlimo nebus? Kelias nuo „Viešpatie, kodėl mane apleidai“ iki „Į Tavo rankas atiduodu.,.“ skausmingai ilgas. Ak, jei turėtume garantiją, tuomet iš anksto būtume pasiruošę ašaroms ir juokui. Mums nereikėtų tų trijų kraupių apleistumo dienų.

Kita vertus, tikrumas tegali sudygti tų trijų išbandymo dienų dirvoje, subręsti ant kryžiaus, kai nubyra dekoracijos ir grimas, kai imame mums ištiestą ranką ir žengiame į Prisikėlimo erdvę. Kai dar kartą įsitikiname, kad Jis yra Gyvybės Viešpats, ir Jo stiprybė gimsta per mūsų silpnumą, kai kvapą užima suvokimas, jog visa tai, kas atrodė sunkūs išbandymai ir nesėkmės, buvo nuostabios Jo meilės dovanos, kurios kiekvieną gyvenimą siekia paversti brangakmeniu.

Iš Andrius Navicko knygos LAIŠKAI PLAUKIANTIEMS PRIEŠ SROVĘ.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *