Didžioji savaitė. Rowan Williams. Tamsi naktis

“Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir apgaubė mano taką tamsybe” (Job 19, 8)

Labai lengva nuolat eiti keliu, sukant tą patį ratą. Gal net neatsiras nieko ypatingo, kas pastotų kelią. Kai kalbame apie dvasingumą, yra tas pat, ar laikytume save “konservatyviais” ar “radikaliais”. Jei aš “konservatyvus”, mano sukamas ratu kelias bus susijęs su įprastų sakramentų laikymusi, o teologinis vaizdas, kad ir koks naivus ar miglotas, laikys Dievą patikimu visa ko centru – Dievas taip sutvarkė Bažnyčią ir jos praktikas, kad jos yra geriausias man prieinamas būdas prie jo priartėti. Jei esu “radikalas”, manasis Dievas bus visuomeninės tvarkos griovėjas, kviečiantis mane laisvei ir kūrybiškam veikimui – ateities Dievas, naujos, išsilaisvinusios žmonijos Dievas.

Jei vertinsime abu šiuos paveikslus tokius, kokie jie čia pateikti, jiedu abu bus klaidingi. Tai religiniai žaidimai, kurių paskirtis pastiprinti ir pateisinti tą religijos gyvenimą, kuris, kaip patys įsitikinome, mums tinka labiausiai. O šiaip tai jie yra projekcijos, norų išsipildymo pavyzdžiai ir visi kiti netikę dalykai, kuriais psichologai nuo seno linkę išvadinti religiją. “Dievas” – tai žodis arba sąvoka, turinti aiškiai apibrėžtą funkciją tvarkant mano gyvenimą, ir paaiškinus tą funkciją mums pavyks paaiškinti Dievą. Ne blogiau tiktų ir kas nors kita.

Vienintelis ginklas, kuriuo religija kada nors galėjo ar kada nors galės apsiginti nuo kaltinimų, neva ji esanti tik jauki išmonė, – tai tie išgyvenimai ar apmąstymai, kuriuos krikščioniškieji rašytojai, bent jau nuo kokio XVI amžiaus, vadina “dvasios naktimi”. Toji “dvasios naktis” arba “sielos naktis” dažnai laikyta kitokio pobūdžio religine patirtimi, labai egzaltuotu, labai skausmingu, labai dramatišku ir mistiniu Kristaus kančių išgyvenimu ar kuo nors panašiu. Bet iš tiesų ji, deja, daug paprastesnė ir daug grėsmingesnė. Tai religinio išgyvenimo pabaiga, visiška misticizmo priešprieša. Tai siena, užtvėrusi kelią, kaip sako Jobas; tai prasmės panaikinimas. Ėjome ir ėjome ratais savo keleliu, ir staiga pamatėme, kad tas kelias sukasi aplink duobę, juodą ir neįžvelgiamą bedugnę. Visų mūsų religinių sąvokų centre, jei tik mums pakaks nuoširdumo geriau pažvelgti, yra tuštuma. Ji paverčia niekais bet kokį maldingumą, bet kokią religiją, konservatyvią ar radikalią.

Žmonės įvairiais būdais suvokia šią tuštumą. Vieniems tai asmenybės formavimosi maldoje rezultatas, neišvengiamai atvedantis į tašką, kai nebepadeda nei žodžiai, nei knygos, nei įvairios technikos; tada aplink tiktai nesąmonė ir tamsa, atsiranda visiško apleistumo pojūtis. Kitiems tai asmeniška krizė, kurioje žmogiškųjų išgyvenimų kančia ir beprasmybė staiga pasirodo tokia neapsakomai teisinga, kad išryškėja, kokios pigios ir melagingos yra banalios religinės formulės. Gal “radikalui” toks patyrimas ateina suvokus, kad žmonės nesuvaldomi, kai žodžiai “išlaisvinimas” bei “teisingumas” ir privačioje, ir socialinėje plotmėje nustoja vertės, susidūrę su vyrų ir moterų neišgydomu destruktyvumu. O gal staiga išsilieja ant Bažnyčios ir liturgijos ilgai kaupęsis apmaudas: kai kuriems modernios liturgijos lėkštumas ir banalumas leido susivokti, kad joje niekada nebuvo jokios prasmės.

Kad iš kaip šis išgyvenimas būtų pasiektas, jis visiems toks pat: sugriūva buvusi tvarka, suyra schemos ir planai. Tamsoje nėra jokių kelrodžių; nėra tiesioginio, aiškaus religinio išgyvenimo, į kurį galėtume atsiremti. Jei išvis dar galime melstis, tai kalbamės su geležiniu dangumi, kuriame nematyti jokių ženklų. “Tikėjimo amžiuje” tai buvo laikoma Dievo pykčio išgyvenimu: Dievas pasitraukė iš sielos, jis ją atstūmė. Šiandien daug labiau esame linkę manyti, jog tai bet kokios, apskritai visos religijos prasmės žlugimas. Jei kalbėjimas apie Dievą negali atlaikyti tokio išbandymo, iš jo nėra jokios naudos; jis negali nieko išreikšti, o tikrovė yra be Dievo, taigi galiu išlikti religingas tik atsukęs nugarą tikrovei.

Į tokį išgyvenimą gali būti tik vienintelė reakcija. “Leisk, kad tave apsuptų tamsa, – rašė Eliotas, – kuri bus Dievo tamsa”. Tą patį, tik ilgesne fraze pasakė ir Kryžiaus Jonas, XVI a. šventasis, neprilygstamai aiškiai ir nuoširdžiai analizavęs “tamsią naktį”. Jonas sako, kad tikrasis klausimas yra toks: ko tu iš tiesų sieki – “dvasingumo”, mistinių išgyvenimų, vidinės ramybės, o gal vis dėlto Dievo? Jei ieškai Dievo, tada privalai būti pasirengęs išsižadėti visų – absoliučiai visų – jį atstojančių intelektinių ir emocinių pasitenkinimo atmainų. Turi pripažinti, kad Dievas toks nepanašus į tai, kas apie jį mąstoma ar kaip jis vaizduojamas, jog atsidūręs už savanaudiško religingumo ribos nebegalėsi būti tikras jokiais jausmais, jokiomis žiniomis. Atsiduri priešais tuštumą, ir kiekvienas mėginimas nuo to pabėgti arba išsisukti – tai grįžimas į patogių religijos žaidimų lygmenį.

Tamsi naktis yra Dievo puolimas prieš religiją. Jei tu iš visos širdies trokšti vienovės su neapsakoma Dievo meile, tada turi būti pasirengęs tam, kad tavo “religijos” pasaulis subyrės į šipulius. Jei manai, kad pamaldumo veiksmai, teologinės įžvalgos ar net labdara padeda tau kaip nors prisiartinti Dievą, vadinasi, vis dar tebežaidi žaidimus. Kita vertus, jei pajėgi priimti tamsos išgyvenimą ir net juo džiaugtis, jei pajėgi susitaikyti su tuo, kad Dievas – tai daugiau negu idėja, su kurios pagalba tu organizuoji savo religines, filosofines ar politines pažiūras – tada galbūt vėl atrasi kelią atgal į religiją, filosofiją ar politiką, tavo santykis su jomis bus daug kūrybiškesnis, nes tu geriau suvoksi keistą, nevaldomą tiesą, glūdinčią visa ko šerdyje. Tai ir yra tikroji žodžio “atsiribojimas” reikšmė – tai ne būsena “virš kovos”, bet dalyvavimas joje tokiu pavidalu, kad darosi įmanoma sąžiningai susikauti su bet kuo, nesibijant nežinomybės. Tai savotiškas pasirengimas netikėtumams, jei tokia frazė ne pernelyg paradoksali.

Bet kodėl reikalinga būtent ši, o ne kitokia reakcija? Kodėl ją reikia aiškinti teigiamai, o ne neigiamai? Aišku, kiekvienas žmogus į šį klausimą turi atsakyti savaip. Bet kažkas tokio pačiame krikščioniškame tikėjime, jo giliausiose šaknyse, gali būti laikoma užuomina – tas kažkas leido rimtiemskrikščionims įvairiais amžiais aiškinti “tamsią naktį” kaip keistos ir nesugaunamos paties Dievo tikrovės išgyvenimą. Aišku, tai tas pats evangelijose pasikartojantis motyvas apie būtinumą atsisakyti savo gyvenimo, prisiimti kryžių, pasikrikštyti Jėzaus krikštu ir taip toliau. Jo viršūnė ir centras – tai paties Jėzaus kančia ir mirtis Getsemanėje bei Kalvarijoje. Jėzus mums rodomas kaip vienintelis žmogus, išgyvenantis nesąlygišką artumą su Dievu, tam tikru atžvilgiu turintis Dievo valdžią; tačiau šis artumas jį verčia eiti savo mirties link – į kankinančią ir beprasmę mirtį: “Kodėl tu mane apleidai?” Būtent artumas Dievui pasiunčia jį į šį kančios pragarą.

Getsemanėje aiškiai matome ir artumą “Aba, Tėve”, ir jo reikalavimus. Artumas Dievui reiškia, kad tenka atsisakyti visų guodžiančių Dievo pakaitalų ir ištverti šito padarinius. Getsemanėje Jėzus iš tikrųjų Tėvui sako štai ką: “Aš iš Tavo rankų priimsiu viską, kad ir kas nutiktų. Niekas negali sunaikinti mūsų bendrystės, net ir tada, kai aš jos beveik nematau ar nejaučiu. Esu pasirengęs visą save atiduoti Tau, ir man nesvarbu, kokia kaina”. Tai ir atsitinka Kalvarijoje – ten Dievas praktiškai išnyksta. Mūsų susikurtas Dievo vaizdinys ir jam keliami lūkesčiai subyra, kai pamatome, kad Dievas bejėgis išgelbėti savo Sūnų. Prisiimti Jėzaus kryžių reiškia prie to prisidėti: įsipareigoti Dievui dėl jo paties, kad ir kas nutiktų, paskelbti, jog esame pasirengę atvirai pažvelgti į tiesos kainą, leisti Dievui būti Dievu, o ne nurodinėti, koks jis turėtų ar neturėtų būti, remiantis savanaudiškais savo poreikiais. Drauge su Jėzumi Getsemanėje pažadame eiti su Jėzumi į apleistumą ir pragarą, kad galėtume atsitraukti nuo savanaudiškų apsigaudinėjimų, nuo religijos žaidimų.

“Atsisakyti savęs” yra radikalus veiksmas – tai ne kūno marinimas ar ko nors atsižadėjimas (vėl religiniai žaidimai), bet sugebėjimas paleisti rankas, kuriomis isteriškai, persigandę kabinamės į tai, ką pažįstame, su kuo mums patogu. “Savęs atsižadėjimas” prilygsta sprendimui, jog aš neketinu stengtis formuoti tiesą pagal savo norus ir poreikius, bet pasiryžtu priimti tiesą tokią, kokia ji yra, ne tokią, kokią norėčiau matyti; tai reiškia susitaikyti su tuo, kad aš esu tikrovės dalis, o ne jos valdovas. Tai rizika pasakyti “ne” religijai, siekiant priartėti prie Dievo tiesos, net jei ji sulaužys ir nužudys viską, su kuo esu pažįstamas, su kuo man jauku ir gera. Krikščionys, kurie skelbia atradę Dievą tiktai Jėzuje, o ypač Jėzaus kryžiuje, iš tikrųjų skelbia, jog jų tikėjimo šaknys galingai, iš esmės, neigia klaidingus Dievo vaizdinius bei religijos teikiamą saugumą. Tai reiškia, kad jie savo gyvenime atrado pagrindą, leidžiantį panašiai aiškinti jame egzistuojančią tamsą ir abejones – kaip pačiam Dievui nušluoti šalin viską, kas skiria juos nuo jo, ir atsiverti jiems tokiam, koks jis yra.

Ir pagaliau būtent dėl to, kad Dievas yra toks, koks jis yra, visa tai nėra vien tik nihilizmas ir gąsdinimai. Dievas Kristuje pasirodo kaip Dievas, kurio gailestingumas nežino ribų, kuris absoliučiai tapatinasi su mūsų kančiomis, kuris stengiasi išvaduoti mus iš mirties ir nelaisvės į gyvenimą. Tik tada, kai sulaužomi netikri Dievo, pasaulio ir manęs paties atvaizdai, aš galiu tapti iš tiesų laisvas. Kol žvelgiu į pasaulį, manydamas, jog jis koncentruojasi į mane, kol laikau Dievą naudinga savosios filosofijos funkcija, tol išlieku įkalintas savyje ir negaliu nei dovanoti, nei priimti tikros, gailestingos meilės. Kai Dievas prasiveržia į šią siaubingą tamsą, jis pradeda šalinti ir griauti tą dominuojančią, manipuliuojančią savastį; tada jis mane išlaisvina, kad galėčiau būti mylimas, atsiduoti jam ir saviesiems broliams bei seserims.

Taigi malda, kuri sutinka pasilikti tamsoje ir ją ištverti, kuri kasdien sugrįžta, kad pažvelgtų į nevaldomą, tuščią Dievo paslaptį, gali ir turi tapti tikruoju meilės bei tarnystės šaltiniu, nes ji be paliovos kvestionuoja savanaudišką savastį ir ją silpnina. Tik išgyvendami dvasios naktį, tik atrasdami, kaip ji gali paveikti mūsų tikėjimą ir meilę, galėsime giliai ją suprasti. Kaip Jėzus, paaukojęs save pragarui, buvo amžiams prikeltas iš numirusiųjų, taip ir mes turime melstis, kad visoje naktyje rastume tikrą, nepraeinantį gyvenimo naujumą, Dievo valia suteikiamą mums. Kaip prisikėlęs Jėzus tebeturi nukryžiavimo žymes, taip ir mes negalime tikėtis pabėgti ar išvengti tos nakties kažin kokiu staigiu atsivertimu, sugrąžinančiu prarastą jaukumą. Šviesa spindi nakties glūdumoje, o aušra nušvinta, kai giliai pasineriame į nakties tamsą.

Kai tokiame išgyvenime atpažįstame savo Dievą, tada galime iš tiesų pasakyti kaip psalmininkas: “Tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena”. O Kryžiaus Jono žodžiais tariant, tai – “naktis, sujungianti įsimylėjusią su mylimuoju, naktis, perkeičianti įsimylėjėlę jos mylimojo gyvenimu”.

Iš anglų k. išvertė Rasa Drazdauskienė

“Mažoji studija”, laida “Dievo žodis. Kasdieniai skaitymai” (2004 m. spalis)