Senatvės link…

Daugumai mūsų nelengva priimti senatvę: nei gyvenimą, nei mirtį. Mes priešinamės tam, kas neišvengiama ir dėl to kenčiame…

Ram Dass

Daugelyje pasaulio šalių nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pamažu nyko draudimas kalbėti tokiomis temomis kaip seksualumas, lytis, dvasingumas. Gimdymo namų ir hospisų dėka net gimimas ir mirtis buvo „ištraukti“ į dienos šviesą. Paskutiniu tabu mūsų kultūroje liko senatvė. Atsižvelgiant į tai, kaip senatvė pristatoma (tiksliau, nepristatoma) masinėse informacijos priemonėse, galime daryti išvadą, jog gyvename visuomenėje, kuri apsimeta, jog seni žmonės neegzistuoja. Senatvė vis dar yra tai, apie ką dauguma visiškai nenori nei kalbėti, nei girdėti, nei galvoti. Ar dėl to kalta tik baimė, nenorėjimas pripažinti, jog pasikeitei ir nebespėji su vis greitėjančiu pasaulio tempu? Ar pastebėjote, kad šiandien vengiama vartoti patį žodį „senatvė“ – tarsi gėda, nepatogu… Sugalvojame visokių apėjimų ir pradedame tai vadinti „pusamžiu“, pagyvenusiu amžiumi… Tačiau, tai nieko nekeičia, apie 40-50 žmogaus gyvenimo metus, senatvė vis tiek pasibels į kiekvieno mūsų namus, ir tada teks rinktis: vaidinti, kad negirdime skambučio arba mūsų nėra namuose, apsimesti kažkuo kitu, užbarikaduoti duris, šokti pro langą ar tiesiog – pasiruošti susitikimui.

Pats gajausias stereotipas – gerai atrodai ir jautiesi – vadinasi, esi jaunas. Taip nėra. Gerai jaustis ir save priimti – tai turėti harmoningą santykį su savimi tokiu, koks esi š prigimties, pažinti savo psichiką ir priimti aplinkinį pasaulį.

Jaunystė juk – tai tik tam tikras laiko gabaliukas viso žmogaus gyvenimo tėkmėje, taip pat, kaip ir vaikystė. Taip pat, kaip ir senatvė. Kai sakome „Senatvė“ – tai juk viso labo tiesiog amžius, o ne sukriošimas, ne pagarba ir patirtis, o tiesiog faktas, kad žmogus žemėje nugyveno 50-60 metų ar daugiau – tai viso labo daugiau nei 20 000 dienų. Gerai, jei tas dienas jis nugyveno pilnatvėje ir sąmoningai. Jei ne – įvyksta paradoksas: pasaulis tai sukosi tiksliai ir reguliariai, o žmogus – chaltūrino ir stabdė. Tada žmogus tampa formaliu senuku, nors faktiškai jis vis dar vystosi, užstrigdamas ankstesnėse stadijose. Taip ir pradedame protestuoti ne tik tam, kas neišvengiama, bet ir tam, kaip yra dabar, šią akimirką. Juk šių dienų pasaulyje dominuoja jaunystės kultas – visi užsiėmę ilgo gyvenimo priemonių paieškomis, jaunumu ir senatvės atitolinimu. Juk taip norėtųsi, kai kalbame apie senatvę, pasakyti – tai ne apie mane, tai apie kažką kitą. Save pavadinti senu galime tik juokaudami, skųsdamiesi užmaršumu ar nugaros skausmais, laukdami, kad pašnekovas tai paneigs. Tačiau tikroji senatvė vis dar išlieka mums tabu, kaip ir tikra laimė ar tikra meilė. Galbūt senatvės mes bijome tik paviršutiniškai, kaip tam tikros negalios. Ir tai tarsi savisaugos mechanizmas. O iš tiesų senatvė, galbūt, baugina nepaprasta perspektyvų gausa, užduočių neaiškumu ir galimybėmis… Tiesiog – savo nepažinumu…

Kalbos apie senatvę paprastai baigiasi dvejopai: senatvė – tai blogai arba gerai (rečiau). Bet juk gerai ar blogai būti suaugusiu arba kūdikiu? Senatvė – kaip ir bet kuris kitas gyvenimo etapas yra įdomus, nors gali atrodyti ir baigus. O ką reiškia būti suaugusiam? Tai taip pat sunku, bet įdomu.

Pakeisti požiūrį į senatvę gali tik vienas žmogus – jūs, būdamas sąžiningas ir galvojantis, nesibraunantis į eilę turėklu. Tiesiog gyvenkite – protingai. Tai, kokia bus jūsų senatvė, priklauso tik nuo to, kaip nugyvenote prieš tai buvusius savo gyvenimo periodus. Neprasmingai, kvailai, savimyliškai praleista jaunystė ir branda, gali sukelti „sprogimą“ žmogaus gyvenime. Senatvė turėtų sukelti užtarnauti poilsio jausmą. Poilsio ne nuo darbo, o tam tikros kovos, kuri prieš tai buvusiuose gyvenimo etapuose neišvengiama.

Linkime jums laimingos senatvės!

Pagal Ju Že knygą „Senatvė senatvei“ parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Šis tekstas yra dalis SRTRF remiamo bendro projekto, kurį vykdo „Kėdainių mugė“ ir „Aštuntoji diena“.