„Hario Poterio“ autorės, britų rašytojos J. K. Rowling (g. 1965) pristatinėti niekam nereikia – vargiai rastume ne tik vaiką, bet ir suaugusįjį, nieko negirdėjusį apie Harį Poterį. Milžiniško pasisekimo visame pasaulyje sulaukusi per dešimtmetį (1997–2007) išleista fantastinė septynių knygų epopėja tapo ne tik kultiniu vaikų literatūros reiškiniu, o vėliau ir filmais, bet ir globaliu prekiniu ženklu, iš pradžių niekam nežinomai vienišai motinai, gyvenusiai iš pašalpos, pelniusiu turtingiausios rašytojos titulą. Visame pasaulyje Hario Poterio serijos knygų parduota daugiau nei 450 mln. egzempliorių. Lietuvoje parduotų knygų skaičius taip pat įspūdingas – daugiau nei 250 tūkst. egzempliorių.
Pernai metais naują poteromanijos bangą sukėlusi knyga „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“, Lietuvoje pasirodžiusi visai netrukus po pasaulinės premjeros (iš anglų k. vertė Zita Marienė, Alma littera, 2016) – jau ne vienos J. K. Rowling kūrinys, o bendras kelių autorių darbas. Be to, tai – net ne romanas, o pjesė, pagal kurią pastatytas dviejų dalių penkių valandų trukmės spektaklis Londono „West End“ teatre. „Tai tobulai atitiko medžiagą, kurią turėjau pasirašiusi apie po Hario ateinančią naująją kartą ir mačiau, kad ji puikiai tiks [šiam pastatymui]. Mane džiugina matyti visa tai taip gražiai įgyvendintą, bet su Hariu Poteriu jau baigta. Niekada neketinau rašyti dar vienos dalies,“ – per spektaklio premjerą teigė autorė.
Nepaisant beprotiškos šlovės ir nerimstančių poteriškų aistrų, rašytoja išlieka žemiška, nors, jos pačios teigimu, kartais blaivų protą išlaikyti būdavę išties sunku. Bet tai jau praeityje. O ji vis dar rašo, taip, ji visą laiką rašo, nes negali nerašyti! „Kartą prie manęs gatvėje priėjo mergina, lyg būtų išnirusi stačiai iš šaligatvio, tikriausiai dvidešimt kelerių metų amžiaus, ir ji man pasakė: ‚Jūs esate mano vaikystė.‘ Tai bene gražiausias dalykas, kurį man yra pasakę,“ – pasakoja J. K. Rowling.
Siūlome interviu su autore, kuriame ji pasakoja, ką reiškia, kai užgriūna bitliška šlovė, koks jausmas baigti rašyti bene populiariausią pasaulyje knygų seriją ir kad galiausiai nugali meilė.
Visą laiką galvojau, kad jūsų vardas toks ir yra – J. K. (liet. Džei Kei)!
Tai panašu į slapyvardį. Mano britiškasis leidėjas galvojo, kad Haris Poteris turėtų patikti berniukams, tačiau berniukams nelabai patiktų, jei knygą būtų parašiusi moteris. Tad manęs paklausė, ar gali parašyti mano inicialus. Atsakiau – gerai. Tačiau turėjau tik vieną inicialą – vidurinio vardo neturiu. Tad išsirinkau labiausiai man patinkantį, močiutės vardą – Kathleen. Joanne Kathleen Rowling.
Kurį laiką mulkinote berniukus.
Taip, bet ne per ilgiausiai. Spaudoje ėmė rodytis mano nuotraukos, o tada jau niekas nebegalėjo apsimetinėti, kad esu vyras.
Kaip jautėtės, baigusi rašyti visą „Hario Poterio“ knygų seriją?
Tai buvo netektis. Milžiniška. Mes visi žinome, kad žmonės, kuriuos mylime, yra mirtingi; mes visi esame mirtingi. Mes žinome, kad viskas baigsis. Bet tam negali pasiruošti. Tad nors ir visad žinojau, kad bus septynios knygos, man tai buvo netektis. Aš žinojau, kaip baigsis paskutinė knyga. Ir kai ji baigėsi, buvau tam tikrame šoke.
Ką tada darėte?
Iš pradžių jaučiausi pakylėta, tačiau paskui verkiau taip, kaip esu verkusi tik vieną kartą gyvenime – kai mirė mano mama. Negalėjau nustoti verkusi, o aš nesu verksnė. Žinoma, kartais verkiu, bet nesu iš tų, kurie verkia ilgai. Taip buvo tik dukart mano gyvenime.
Septyniolika metų aš tai turėjau, net ir labai audringais savo gyvenimo etapais, visuomet turėjau Harį Poterį. Ir jeigu tai buvo tam tikras pabėgimas į kitą pasaulį visiems tiems vaikams, įsivaizduokite, kas tai buvo man pačiai. Ir tai nebuvo vien pasaulis. Tai buvo darbo disciplina, tai suteikė mano gyvenimui organizuotumo. Aš žinojau, kad ir toliau rašysiu, tačiau turėjau išgedėti dėl Hario.
Ar kada nors jautėte, kad turite pasiduoti spaudimui? Kai parašėte pirmąją Hario Poterio knygą, pasaulis jūsų nežinojo, o paskui – kai buvo pasirašytos įvairiausios sutartys ir sukurta visa Hario Poterio pramonė – spaudimas, matyt, buvo milžiniškas?
Taip, jis buvo milžiniškas. Dabar jau galiu taip sakyti, nes esu laisva nuo jo. O tuo metu jaučiau poreikį neigti to spaudimo mastą, nes tai buvo mano būdas su juo tvarkytis. Visa tai nutiko taip staiga, taip neturėjo nutikti. Suprantate? Tai buvo knyga vaikams. Dar daugiau – tai buvo knyga vaikams, apie kurią man daugybę kartų sakė, kad ji nebus pelninga – daug leidyklų atsisakė ją leisti. Tad tai buvo lyg iš visiškai niekam nežinomo žmogaus tapti Bitlais – vienu metu tai buvo tapę visiška beprotybe.
Puiki analogija.
Bet taip ir buvo. Tiktai bitlai buvo keturi, tad jie galėjo pasisukti vienas į kitą ir pasakyti: „Viešpatie, tai beprotybė!“, o aš neturėjau į ką pasisukti. Tad spaudimas buvo protu nesuvokiamas.
Mano antrojo Amerikos turo metu mašina važiavome iki vietos, kur turėjau pasirašinėti knygas. Tad mes mašinoje, riedame gatvėmis, o ten – didžiulės eilės žmonių, kvartalas po kvartalo. Žiūriu pro langą, tada pasisuku į leidyklos atstovę ir klausiu: „Ar vyksta koks išpardavimas?“ Tuomet mes pasukame už kampo, o ten stovi milžiniškas Barnes & Noble knygyno pastatas, ir aš galvoju: „O, Viešpatie.“ O visa ta eilė žmonių rangosi gatve, iki pat Barnes & Noble, iki pat jo ketvirtojo aukšto, kur turėjau įeiti pro galines duris. Kai tas duris atidarė, visi žmonės klykė. O aš vis kartojau: „O, Viešpatie“. Ir pasirašiau du tūkstančius knygų, o eilė vis nesibaigė. Bet mes jau turėjome eiti.
Aš žinojau, kad visa tai įgauna mąstą – juk buvo spaudos dėmesys ir visa kita, tačiau tuo metu aš suvokiau, kad visa tai yra realu. Jaučiausi bitliškai. Tuomet viskas ėmė darytis beprotiška.
Tad jūs klausiate apie spaudimą? Tuo metu aš vis kartodavau: „Taip, aš tvarkausi su juo, tvarkausi.“ O tiesa ta, kad buvo tokių tarpsnių, kai aš vos besilaikiau įsikibusi šiaudo.
Argi ne įdomu, kad pačioje pirmojoje knygoje, kai Haris atsiduria savo dėdės namuose, išpranašaujama…
…kad vieną dieną visi pasaulio vaikai žinos jo vardą. Pamenu, vieną kartą patyriau tokį… pavadinsiu tai aiškiaregystės blyksniu. Savaime suprantama, jei tai nebūtų išsipildę, tai teliktų kažkokia beprotiška mano mintimi. Tačiau aš prisimenu vieną dieną, kai rašiau Išminties akmenį, pačią pirmąją knygą, ėjau iš kavinės, kurioje rašydavau, ir staiga aš pagalvojau… Tai buvo lyg kieno kito balsas, bylojantis man, ir tas balsas pasakė: „Sunkusis dalykas bus išspausdintas. Jei jis bus išspausdintas, tai bus milžiniška sėkmė.“ Na, juk žmogus turi tikėti, taip?
Buvau nelabai savimi pasitikintis žmogus ir visgi šiuo vieninteliu dalyku savo gyvenime aš tikėjau. Tai buvo vienintelis dalykas – aš jaučiau, kad galiu papasakoti istoriją.
Rašiau nuo pat to amžiaus, kai supratau, kad knygos yra parašomos, kad jos ne šiaip išdygsta iš žemės lyg niekur nieko. Kompulsyviai rašiau visus savo paauglystės metus ir rašydama įžengiau į trečiąją dešimtį. Tačiau rašiau vis ne tai. Ir štai vieną kartą, būdama dvidešimt penkerių, važiavau traukiniu, ir atėjo tai. O tai buvo mintis: „Berniukas, kuris nežino, kad yra burtininkas, keliauja į burtininkų mokyklą.“ Tuomet ir supratau. Važiavau atidėtu reisu iš Mančesterio į Londoną, o mano galvoje vyko minčių potvynis apie tai, kokia yra ta burtininkų mokykla. Ko ten mokoma? Kas yra mokytojai? O aš neturėjau rašiklio! Tačiau tai buvo tai. Tai. Ir manau, kad niekad anksčiau nejutau tokio susijaudinimo. Galvojau: „Labai norėčiau tai parašyti.“ Niekada negalvojau apie rašymą vaikams. Niekada negalvojau apie rašymą kokiai nors konkrečiai amžiaus grupei, o visgi tai buvo dalykas, kurį man buvo lemta parašyti, suprantate?
Manau, didžiausia dovana, kurią pasauliui suteikė Hario Poterio serijos knygos, yra laisvė naudotis vaizduote.
Tikrai tikiuosi, kad taip ir yra. Mane labai erzina vaizduotės baimė. Nemanau, kad tai yra sveika.
O kaip dėl tikėjimo?
Knygose nepropaguoju jokių tikėjimų, nors jose daug krikščionybės įvaizdžių, tai tiesa.
Bet kartu jose – magija, burtai…
Dėl to sulaukdavau daug kritikos. Tačiau kas čia kritikuotino? Na, jei kalbame apie tamsius ir baisius dalykus, manau, kad tėvai gali visiškai teisėtai sakyti: „Mano vaikui tai kiek per senoviški dalykai“ arba „Mums reikės kartu tai aptarti, skaitysime tai kartu“. Tai puiku. Tiesą pasakius, tai tobula! Susėskit ir skaitykite kartu. Tai būtų nuostabu. O apie „negalima kalbėti apie raganavimus ir burtus, negalima knygose vaizduoti raganų ar burtų“ – manau, tai absurdas. Absurdas. Po šimto, po dviejų šimtų, trijų šimtų metų bus kitas pasakojimas vaikams, kuriame bus raganos, žyniai ir burtai. Tai visad bus su mumis, nes tai tikėjimo sistema, perduodama iš kartos į kartą. Ji vis dar labai žavi.
Ar kada nors įsivaizdavote, kad jūsų gyvenimas bus toks, koks yra dabar?
Ne. Niekada. Ir aš tikrų tikriausiai omenyje turiu „niekada“. Buvau tokia visam tam nepasiruošusi. Tai yra dalykas, apie kurį, rodos, niekad iš tiesų ir nekalbėjau.
Aš buvau rašytoja. Neturėjau nė vieno žmogaus, kuris bent kiek man galėtų padėti, kai iškildavo klausimai, tokie kaip: „Ką daryti, kai žurnalistai naršo po tavo šiukšlių konteinerį?“ Suprantate?
Skaitant Hario Poterio serijos knygas, žiūrint filmus, akivaizdi nuolatinė meilės tema ir tai, kad galiausiai vis tiek nugali meilė.
Be abejo. Ir ta pati sąvoka keliauja per visas pagrindines religijas, be išimčių. Kartais – tai tikriausiai dėsninga visiems rašytojams – žinau, kad aš tikiu tuo todėl, kad tai parašiau. Keista, bet jei klaustumėte manęs anksčiau, kuo aš tikėjau, nebūčiau jums pasakiusi. Tačiau tai labai stiprus motyvas Poterio knygose. Galiausiai nugali meilė.
Kokia yra jūsų svajonių laimė?
Pirmojoje Hario Poterio knygoje Dumbldoras Hariui sako, kad laimingiausias žmogus žvelgtų į veidrodį ir matytų save tiksliai tokį, koks jis yra. Turiu pasakyti, kad esu gana arti to.
Juk rašysite ir toliau?
Be abejo. O, Dieve, žinoma. Aš negaliu, aš tikrąja to žodžio prasme negaliu sustoti rašiusi. Na, žinoma, galite pririšti mano rankas man prie šonų. Bet aš turiu rašyti. Turiu rašyti dėl savo pačios psichinės sveikatos. Taip.
Parengė Diana Gancevskaitė
Šaltiniai: harrypotterspage.com, jkrowling.com, cnbc.com
