Pirmojoje šio teksto dalyje raginau svarstyti klausimą, kuo krikščioniška mokykla turėtų skirtis nuo kitų? Klausiau – ar tikrai tai, jog mokyklą įsteigė krikščioniška bendruomenė, yra įvestos privalomos tikybos pamokos, yra pakankamas pamatas pripažinti švietimo įstaigos „krikščionišką tapatybę“?
Aišku, jei mokyklos tikslą suvokiame tik kaip veiksmingą mokinių parengimą valstybiniams egzaminams, ir tai, kaip jie išlaikomi, tampa pagrindiniu mokyklos kokybės kriterijumi, būdvardis „krikščioniška“ tėra „prekės ženklo“ dalis. Lietuvoje yra ne viena prestižinė „krikščioniška“ mokykla, atsirenkanti gabiausius mokinius ir tikrai neblogai juos paruošianti egzaminams. Didelė dalis tėvų, svajojančių, kad jų vaikai mokytųsi tokioje mokykloje, žavisi pirmiausia jos vieta reitinge ir dar turi vilties, kad čia bus reiklesnė disciplina, nebus toleruojamos patyčios. O kaip dėl „krikščioniškumo“? Šie tėvai viliasi, kad jis nebus pernelyg įkyrus, „netrukdys“ mokslui.
Tiems, kuriems tokios mokyklos misijos pakanka, neverta vargintis skaityti šio teksto. Kam sukti galvą apie permainas, jei dabartinė situacija atrodo visai patogi? Visgi pažįstu ne vieną krikščionį, tikintį, kad mokykla ne tik (ar ne tiek) ruošia egzaminams, kiek formuoja žmogaus asmenybę, padeda mokiniams atrasti savo vietą ir misiją pasaulyje ir ugdo krikščionišką tapatybę, tad šis tekstas skirtas pirmiausia jiems. Ne kaip galutinio atsakymo siūlymas, bet kaip kvietimas diskusijai.
Pirmojoje teksto dalyje teigiau, kad, kalbant apie ugdymą, svarbu turėti tikrųjų žmogaus poreikių sampratą, taip pat įdėmiai skaityti „laiko ženklus“, kurie atskleidžia į ką labiausiai būtina kreipti dėmesį dabartinėje situacijoje. Krikščionybė mums atskleidžia svarbią tiesą apie žmogų: mes esame Dievo sukurti šedevrai, kurie yra vidujai įskilę dėl prigimtinės nuodėmės, nepasitikėjimo Kūrėju ir pagundos save sudievinti; mes sukurti laisvei ir laimei, tačiau tai neatsiejama nuo tiesos bei ištikimybės savajai prigimčiai; esame bendruomeniškos būtybės – kiti žmonės yra ne prakeiksmas, bet dovana, padedanti mums patiems išsiskleisti; taip pat kiekvienas esame apdovanoti unikaliais talentais, kuriuos esame pašaukti išplėtoti.
Dabartinėje situacijoje, kalbant apie krikščionišką ugdymą, mano įsitikinimu, būtina atsižvelgti bent į septynias gaires. Dvi iš jų – padėti mokiniui geriau suprasti save ir pasaulį, kuriame gyvena, orientuotis ne tiek į informacijos instaliavimą, bet į esminių dalykų supratimą; taip pat padėti jaunam žmogui atsispirti sėkmės kultui, kuris tarpsta vartotojiškoje visuomenėje – aptariau pirmojoje straipsnio dalyje. Na, o dabar trumpai aptarkime dar penkias gaires.
Tikras, o ne patogus gyvenimas
Šiandien dauguma mokyklų nori patogių mokinių. Drausmingumas, direktyvų vykdymas, klusnumas yra suvokiami kaip svarbiausios dorybės ar net mokinio „krikščioniškumo“ kriterijus. Taip pat įvaizdis tampa svarbiau nei tikrovė. Apie nepatogius klausimus, dilemas geriau nutylėti, kaip ir apie visa tai, kas gali pakenkti mokyklos įvaizdžiui, mokytojo „autoritetui“. Mokiniai skatinami perimti „teisingus“ elgesio modelius, išmokti „teisingus“ atsakymus. Idealus mokinys – klusnus vykdytojas, žinantis, kur ir kaip perimtą instrukciją panaudoti. Tokie mokiniai paprastai puikiai „kremta“ egzaminų užduotis, renkasi pliusus madingoje užklasinėje veikloje – o ko daugiau reikia?
Beje, net ir daugeliui krikščionių tėvų labai patinka disciplinuoti ir patogūs mokytojai, kurie „profesionaliai“ atlieka savo pareigas ir nuveda mokinius į rezultatus, garantuojančius nemokamas vietas aukštosiose mokyklose. Na, ir mokiniai džiaugiasi patogiais mokytojais, kurie netrikdo, neverčia išeiti iš komforto zonos, uoliai atlieka korepetitorių pareigas.
Krikščioniškų mokyklų personalas džiūgauja, kad jų abiturientai puikiai integruojasi į visuomenę ir esminį krikščionybės paradoksą, jog mes turime rinktis tikrumą, o ne patogumą, kad mus iš tiesų išlaisvina ne įvaizdis, bet kryžius, suvokia kaip deklaracijas, į kurias nederėtų kreipti dėmesio.
Mano įsitikinimu, pagaliau atsidūrėme svarbiausioje vertybinėje kryžkelėje, kurioje paaiškėja, ar mokykla turi drąsos rimtai priimti savąją krikščionišką tapatybę. Tik tą mokyklą galima pavadinti krikščioniška, kuri ugdo mokinių drąsą rinktis tikrumą, o ne patogumą, skatina „plaukti prieš srovę“. Krikščionis niekada negali būti konformistas, prisitaikėlis, bet visada yra revoliucionierius, įsisenėjusių schemų griovėjas. Mes, krikščionys, esame ne sacharinas, bet druska, tie, kurie privalo stoti kiekvieno skriaudžiamo, išnaudojamo, į bėdą patekusio žmogaus pusėn, nes ten nuveda sąžiningas sekimas Kristumi. Mes gerbiame valdžią ir autoritetą, bet visada prisimename, kad Dievo reikia klausyti daugiau nei žmonių. Krikščioniška revoliucija nėra destrukcija, bet veikiau nuolatinė meilės kūryba. Čia nepadeda išmoktos instrukcijos, bet labai svarbu išmokti klausytis sąžinės, būti jautriam kito žmogaus rūpesčiams ir skausmui.
Krikščionio mokytojo misija labai sudėtinga. Jis ar ji turi ne paversti nepatogų mokinį patogiu, bet užmegzti su juo santykį, auginti jo drąsą būti autentiškam ir suvokimą, kad vienintelis būdas dvasiškai augti – palikti komforto zoną, rinktis tikrumą kaip tai, kas prisikelia, nukryžiavus patogumo pagundą. Itin svarbu ir tai, kad į patį mokytoją nei mokyklos administracija, nei tėvai, nei mokiniai nežiūrėtų tik kaip į funkciją, vykdytoją, bet leistų jam ar jai atsiskleisti kaip unikaliam kūrėjui – tikram Mokytojui.
Kritinis, o ne ciniškas mąstymas
Pagarba kiekvieno mokinio unikalumui toli gražu nėra tas pat, kaip pataikavimas jo įgeidžiams. Itin svarbu jaunam žmogui padėti suprasti, kokia gležna ir trapi yra žmogaus laisvė, ir iškreiptas jos supratimas veda prie įvairiausių vergijos pavidalų. Problemiška tai, kad laisvę šiandien įprasta įsprausti į teisių rūbą, tačiau tiesa ta, kad tikrasis laisvės šaltinis yra atsakomybė. Jei norime padėti kitam žmogui ugdyti laisvę, turime jam suteikti atsakomybę, gerbti apsisprendimus, bet nepataikauti įnoriams ir leistai pačiam atsakyti už klaidingų pasirinkimų padarinius.
Tai, kaip lengva nuslysti nuo laisvės kelio, rodo trapi riba, kuri skiria kritišką mąstymą, kurį skatina ar bent deklaruoja tai daranti šiuolaikinė mokykla nuo vis labiau įsigalinčio cinizmo. Šiandien labai dažnai kritinis mąstymas supainiojamas su neigimu, bet kokio autoriteto atmetimu bei reliatyvistine nuostata, jog tiesos paieškos bevaisės, o įsitikinimas tėra skonio reikalas. Tačiau reliatyvizmas, tiesos siekio išsižadėjimas, yra ne kas kita kaip naujasis dogmatizmas, kuris suparalyžiuoja tikrąjį kritiškumą. Pastarasis turėtų būti suvokiamas kaip nuostata, jog visa informacija, teiginiai, kurie mums pateikiami, turi būti išbandyti mąstymo žaizdre. Šis išbandymas reikalingas tiek tam, kad galėtume atskirti pelus nuo grūdų, tiek tam, kad geriau suprastume informaciją.
Cinikas, atmetantis tiesos paieškas ir galvojantis, jog svarbiausia nuginčyti kitą, primesti savo požiūrį, netiki kritinės analizės vaisingumu. Jam svarbiausia sumenkinti kito žmogaus poziciją, ją pašiepti ir įteigti savąją. Kritinis mąstymas džiaugiasi kiekvienu žingsniu tiesos link, tačiau puikiai supranta, jog visada egzistuoja pavojus nusukti į klystkelius. Kritinis mąstymas yra laisvas, tačiau ši laisvė nėra savivalė, ji turi vidinę tvarką ir prasmę. Jis paiso logikos dėsnių ir pripažįsta, kad tai neapriboja jo laisvės, bet suteikia jai pamatą.
Neretai krikščionys, suvokdami cinizmo pavojus, pradeda bijoti klausimų ir racionalios Bažnyčios mokymo analizės. Apie tai ne kartą perspėjo popiežius Benediktas XVI, tvirtindamas, kad krikščioniui būtina tiek pagarba tikėjimui, tiek protui. Krikščioniška mokykla turėtų šią pagarbą diegti, drąsiai primindama, kad protas neturėtų būti uždarytas techninių kalkuliacijų narve, o cinizmas yra ne proto triumfas, bet jo sukarikatūrinimas.
Aktyvus, o ne skubotas gyvenimas
Praktiškai kasmet išrandama naujų technologijų, kurios spartina mūsų gyvenimus. Šiandieninė mūsų dvasinė būsena – jausmas, kad nuolat vėluojame, jog esame priversti vytis vis greitėjantį galimybių traukinį. Tapome tokie greiti, kad niekur nebespėjame. Paradoksas? Mes nuolat planuojame praeitį, nerimaujame dėl ateities, nebeturėdami laiko gyventi dabartyje.
Dažną mokytoją apima panika, galvojant, kaip pasiekti, kad mokiniai įsisavintų visą medžiagą, kurios jiems reikės per egzaminus. Natūralu, kad klausimai, pokalbiai apie tai, kas svarbu šiandien mokiniams, bet nėra svarbu žvelgiant iš pasiruošimo egzaminams perspektyvos, erzina. Kaip ir daugybė popierių, ataskaitų, kurias tenka pildyti. Taip pat ir mokiniai, ypač dvyliktoje klasėje, kai, regis, atėjo pats tinkamiausias metas apmąstyti visa tai, ką išmokai, jaučiasi kaip voverės rate, kuriame nevalia sustoti.
Skubotumas nėra suderinamas su kritiniu mąstymu, apie kurio svarbą jau rašiau. Paradoksalu, kai paskelbiama eilinio tyrimo išvada apie tai, kad mokiniai Lietuvoje menkiau nei bendraamžiai užsienyje sugeba analizuoti tekstą, nėra tokie kūrybiški, tai tampa signalu dar labiau skubėti ir bandyti mokinius muštruoti dar intensyviau.
Taip pat svarbu nesupainioti aktyvumo su beprasmiu aktyvumu. Aktyvumas – tai savo vietos ir misijos ieškojimas, bandymas plėtoti turimus talentus, prisiimti atsakomybę. Tačiau labai dažnai vietoj to džiaugiamasi mokinio aktyvumu – pastanga vaikytis kiekvieną galimybę, visur suspėti ir dalyvauti, net nesukant galvos, kokia viso to prasmė.
Labai svarbu, kad krikščioniška mokykla drąsintų jauną žmogų sustoti ir susigrąžinti vientisumą. Tam yra skirtos rekolekcijos, stovyklos. Tik svarbu, kad jos nevirstų dar vienomis lenktynėmis ir pastanga nuveikti kuo daugiau. Kur kas daugiau padaryti spėja ne tas, kuris greičiausiai bėga, o tas, kuris žino, kur juda ir kodėl. Peteris Kreeftas išmintingai tvirtina, kad malda padeda žmogui sutaupyti laiko. Skamba paradoksaliai, bet tik dėl to, jog mes pamirštame skirtumą tarp gyvenimo dabartyje ir nerimastingo veržimosi į ateitį. Ar žmogus, kuris traukinyje vis bėga į vagono priekį, iš tiesų greičiau pasiekia tikslą? O gal kur kas prasmingiau išmokti būti dabartyje, ir čia jaunam žmogui ypač svarbus mokytojo pavyzdys. Jei mokytojas bando tapti tik kompiuterine programa, kuri instaliuoja į mokinių smegenis informaciją ir yra tuo vertingesnė, kuo greičiau tai sugeba daryti, vargu ar įmanoma kalbėti apie kokį nors autoritetą ir pagarbą. Ar mes gerbiame kompiuterines programas? Idealus mokytojas neskuba, bet visur spėja, nes nesiblaško, nesikamuoja dėl baimės nespėti. Mokytojas, kuris sugeba savo laikysena parodyti skirtumą tarp to, kas iš tiesų svarbu, ir neesminių dalykų, suteikia vertingiausią pamoką, kuo sveikas aktyvumas skiriasi nuo beprasmio aktyvumo.
Pagarba žmogaus orumui, o ne tik socialiniam statusui
Viena iš svarbiausių krikščionybės naujovių prieš du tūkstančius metų buvo žinia, kad kiekvienas žmogus yra Kūrėjo šedevras, kuriame švyti panašumas su Dievu. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nerūpėtų Dievui. Iki tol žmogaus vertė buvo tiesiogiai siejama su socialiniu statusu. Krikščionių tvirtinimas, kad vyras nėra svarbesnis už moterį, karalius už vergą, išsilavinęs aristokratas už barbarą, buvo tikra revoliucija. Nors negalima sakyti, kad krikščioniškas žmogiškumo suvokimas nebeturi jokios įtakos šiandien, tačiau tenka pripažinti, jog gyvename vis labiau pokrikščioniškoje kultūroje. Vis dar naudojamės krikščionybės suformuotu žodynu, jos įkvėptomis normomis, tačiau vis labiau įsigali instrumentinis požiūris į gyvybę.
Tai, kad šiandien abortai, eutanazija yra pateikiama kaip laisvės triumfas, tik viena iš pokrikščioniško būvio apraiškų. Ne mažiau svarbu paniekinantis požiūris į skurstančiuosius bei pataikavimas aukštą socialinį statusą turintiems žmonėms. Aptardamas sėkmės kulto keliamus pavojus sakiau, kad šiandien karjera, aukšto socialinio statuso siekis yra tapę savitiksliais dalykais, o socialinę sėkmę, net ir didelė dalis krikščionių pradėjo vertinti labiau nei ištikimybę ar autentiškumą. Kai teiginys apie nelygstamą kiekvieno žmogaus orumą virsta tik deklaracija, o ne pamatine nuostata, pirmiausia nuvertiname savo gyvenimą.
Kai pamirštame į save žvelgti kaip į mylimą Dievo kūrinį, pradedame save „tobulinti“ turėjimu, vartojimu, atsiveria priklausomybių durys. Taip pat nebesugebame įžvelgti kiekviename sutiktame žmoguje Dievo dovanos.
Deja, bet visais laikais yra krikščioniškomis vadinamų švietimo įstaigų, kurios ugdytiniams suteikia daugybę gerų dalykų, bet neduoda svarbiausio – nepadeda pasijusti oriais žmonėmis ir nesieti savo žmogiškosios vertės su kokiais nors pasiekimais. Orumas mums yra padovanotas, o ne nusipelnytas. Mes esame Kūrėjo mylimi vien už tai, kad esame, o ne už tai, kokie esame. Tai reiškia, jog ir pagarba kito žmogaus orumui neturėtų būti niekaip siejama su jo ar jos nuopelnais. Evangelijoje Jėzus perspėja: kas iš to, kad laimėsite visą pasaulį, bet prarasite save – tai bus didžiausias pralaimėjimas. Kalbant apie krikščioniškas mokyklas, galima perfrazuoti: kas iš to, kad mokiniams suteiksite daug žinių, įgūdžių, bet nepadėsite jiems patikėti svarbiausia tiesa apie nelygstamą žmogaus orumą?
Krikščionybė – tai praktika, o ne teorija
Savo knygoje „Kelio bendrija“ esu išskleidęs perskyrą tarp Kristaus gerbėjų ir sekėjų. Kristus niekada neprašė, neragino būti jo gerbėjais, bet apie save kalbėjo kaip apie tiesą, gyvenimą ir kelią. Deja, šiandien išplito „krikščionio teoretiko“ tipas, kai ištobulinta kitų smerkimo retorika ir meistriškai sugebama įvardinti, ką kiti ne taip daro, už ką privalo kovoti krikščionys. Deja, paprastai nuo tokio „teoretiko“ sklinda ne meilės, bet ideologijos kvapas.
Puikiai suprantu, kad įdiegti „teisingą ideologiją“ yra paprasčiau, nei drąsinti praktikuoti artimo meilę, kurioje netrūksta rizikos ir gali pasitaikyti klaidų. Ne kartą girdėjau krikščioniškų mokyklų mokytojus prašant recepto – kaip susikalbėti su mokiniais, kaip paskatinti juos būti dorais krikščionimis? Turiu nuliūdinti, kad receptai, metodikos čia nėra visagaliai. Būti mokytoju krikščioniškoje mokykloje – tai išdrįsti būti sąžiningu ir gyvu žmogumi, kuris liudija gyvenimu, o ne vien tik žodžiais. Tik gyvas žmogus gali iš tiesų susitikti su kitu, o ne imituoti susitikimą. Kiekvienas susitikimas yra rizika, tam tikras apsinuoginimas ir visada yra galimybė susižeisti. Tačiau tikras bendravimas, kurio mus moko Jėzus, turi tik vieną gairę – turi padovanoti kitam brangiausią savo turtą, savo dėmesį, savo „čia ir dabar“. Turi sustoti prie kito, įveikti norą teisti, perdaryti, bet išgirsti kitą kaip unikalų žmogų, su savo istorija, siekiais, planais ir silpnybėmis. Turi iš tiesų gerbti kito žmogaus laisvę būti savimi, net jei tai nepatogu ir trikdo. Tik tada tavo talentas mokyti, ugdyti bus sėklos bėrimas į paruoštą dirvą.
O ką daryti krikščioniškos mokyklos vadovui, jei jis nepasitiki, kad mokytojas gali tapti Mokytoju? Suprantu, kad teiginys, jog tik pasitikėjimas augina, gali nuskambėti kaip dar vienos ideologijos šūkis. Patarti kitam visada lengviau nei pačiam sekti Kristumi. Tačiau, deja, nežinau lengvo ir patogaus krikščioniškos mokyklos kelio. Mokyklos pavadinimas „krikščioniška“ neapsaugo nuo klaidų ar automatiškai nesuteikia kokybės. Tai veikiau sudėtingas įsipareigojimas ir kartu malda, prašanti suteikti išminties ir drąsos sekti Tuo, kurio vardą mokyklos bendruomenė pasiryžusi liudyti.
