„Jeigu pastebėsi, kad be jokios logiškos priežasties tavo gyvenimas persipynęs su kažkieno kito, galimas daiktas, tas žmogus yra iš tavo karaso“. Šis amerikiečių rašytojo K. Vonneguto (1922-2007) paaiškinimas yra geniali įžvalga, kurios teisingumu ne kartą teko įsitikinti. Savo kelionę po šio rašytojo intelektualinį lobyną pradėjau, kaip daugelis Lietuvoje, nuo „Čempionų pusryčių“ ir „Skerdyklos Nr. 5“, tačiau būtent „Katės lopšiui“ esu skolingas už „karaso“ sąvoką. Be jos pasaulis būtų dar neaiškesnis.

Nors žmonės kvaili ir žiaurūs, žiūrėkite, kokia nuostabi šiandien diena.

Žemės gyventojai visada elgėsi taip, tarsi kažkas iš kosmoso juos stebėtų. Panašu, kad žemės gyventojai labai bijo, kad stebėtojams taps nuobodu.

Šventasis – tai toks žmogus, kuris nepadorioje visuomenėje sugeba išsaugoti padorumą.

Ką mokslininkai beišradinėtų, vis tiek galiausiai išranda ginklus.

Jei iš tiesų norite nuvilti ir suerzinti tėvus, bet neturite homoseksualių polinkių, tai tapkite menininkais.

Gyvenimas ir taip sunkus, kam dar kankintis dėl kažkokių pinigų?

Niekada nepasitikėk išgyvenusiais, kol neišsiaiškinai, kokiu būdu jie išgyveno.

Mums reikėjo tiek daug laiko suvokti, jog žmogaus gyvenimo, kad ir kas jį kontroliuotų, yra viena prasmė ir tikslas – meilė aplinkiniams, laukiantiems tos meilės.

Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti.

Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų pasiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.

Šiame pasaulyje meilės užtenka kiekvienam, tik reikia mokėti ieškoti.

Ištrauka iš Andriaus Navicko sudarytos knygos „Mozaika“

Comments are closed.