Gimė 1960 metų kovo 2 dieną Leipalingyje. Čia baigė vidurinę mokyklą, Nuo 1976 metų dalyvavo Eucharistijos bičiulių, taip pat blaivybės sąjūdžio veikloje. 1978–1982 metais studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Tuo metu įsitraukė į žurnalo „Vytis“ leidybą, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir pogrindžio žurnalu „Aušra“, juos platino. 1982 metais, po kratos bendrabutyje, buvo išbrauktas iš studentų sąrašų ir paimtas atlikti karinės prievolės sovietų armijoje. Viešai atsisakė duoti SSSR kario priesaiką ir dėl to turėjo kęsti valdžios represijas. 1985 metais pradėjo slaptas studijas pogrindžio kunigų seminarijoje. Dalyvavo ir sakė kalbą 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo, Vilniuje. Netrukus po to slapta įšventintas kunigu. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, per 1991 metų Sausio 13 dienos įvykius Parlamente aukojo šv. Mišias. Ilgametis Lietuvos „Caritas“ bendrijos generalinis direktorius, dirbo sielovados darbą „Ateities“ federacijoje, bendradarbiauja katalikų spaudoje.
Nuo 1975 m. rašė (slapyvardžiais Rasūnas, Skaidrūnas, Rūtautas), savilaida leido ir nelegaliai platino eilėraščių rinkinius „Benamės svajos“, „Kelias Lietuvon“, „Katakombų gėlės“, „Marijos ašara“, parašė atsiminimus apie armiją „Rekrūto atsiminimai“.
1998 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu.
Apie šaknis
Užaugau praktikuojančių katalikų ir Lietuvos patriotų šeimoje, gražiame Dzūkijos bažnytkaimyje jotvingišku pavadinimu Leipalingis. Augome su jaunesniu broliu. Tėtis buvo dzūkas, vietinis, mokytojas. Mama – iš Suvalkijos atitekėjusi medikė. Tad šeimoje gražiai susipynė dviejų labai savitų Lietuvos etnografinių regionų religinės ir kultūrinės tradicijos, viena kitą papildydamos.
Suvalkija yra mūsų modernios Nepriklausomybės lopšys: Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Mykolas Krupavičius, Juozas Lukša, labai gyvas partizaninis sąjūdis, „Aušra“, „Varpas“. Šiandien neretai toji Suvalkijos tarsi neišsenkanti kultūrinė ir visuomeninė versmė aiškinama tuo, jog šiame regione ilgą laiką galiojo Napoleono kodeksas, suteikęs didesnį savarankiškumą Lietuvos ūkininkams. Aukštaitija ar Žemaitija, aišku, turėjo savą kultūrinį gyvenimą ir labai svarbių kultūros veikėjų, tačiau Užnemunės kampas tikrai suteikė specifinių atspalvių Lietuvai, tiek dėl žmogaus orumo ir laisvės akcentavimo, tiek ir dėl geresnių nei daugelyje kitų regionų materialinių sąlygų, leidusių tėvams lengviau leisti vaikus į mokslus. Neatsitiktinai didžioji dalis Vasario 16-osios akto signatarų, ano meto kultūrininkų ir visuomenės veikėjų, tiek katalikiškai, tiek liberaliai ar kairuoliškai nusiteikusių, buvo kilę iš šio regiono.
Mano mama buvo kilusi iš gana sunkiai besivertusių ūkininkų, bet vis vien ji sugebėjo perteikti šeimai savo krašto tradiciją. Jos giminės susitikimuose labai dažnai girdėjau kalbant apie partizaninį judėjimą, prarastą Nepriklausomybę, laisvės siekį. Nebuvo ten vienos nuomonės: vieni kalbėjo apie būtinybę prisitaikyti prie režimo, kad gyvenimas nėra toks blogas, kad maištauja dažniausiai tie, kurie patys nežino, ko nori gyvenime, jie gali net pakenkti visų gerovei ir Lietuvai. Kiti kalbėjo visai kitaip: jog mums būtina susigrąžinti laisvę, kad esame išnaudojami. Vyresnieji su nuoširdžiu pasididžiavimu prisimindavo Nepriklausomybės laikus, didvyrišką savanorių kovą, jų patriotizmo ir laisvės dvasią. Aš, kaip paauglys, natūraliai linkau prie radikaliau kalbančiųjų ir jau tada pradėjau svajoti apie Tėvynės išlaisvinimą. Mamos tėviškėje, senelių troboje, girdėdavau, kaip suaugusieji klausydavosi užsienio radijo stočių, per kurias pirmiausia mus pasiekė atgimusios pogrindžio spaudos aidai.
Na, o Dzūkija, iš kurios buvo kilęs tėtis, labiau buvo gaivališkas gamtos kraštas. Čia žmonės buvo kur kas paprastesni (bet tikrai ne prastesni), kuklesni, buvo daugiau buitinio neturto. Miškai čia visiems gyvai priminė partizanų kovas ir kartu jie buvo laisvės simbolis – kaimų žmonės, įgijus jų pasitikėjimą, pusbalsiu pasakodavo apie rezistentų žuvimo vietas, parodydavo kai kur tankmėse dar išlikusius kryžius žuvusiesiems…
Mano tėtis buvo baigęs aukštąjį mokslą ir dirbo Leipalingyje vokiečių kalbos mokytoju. Čia ir susipažino su mama, po studijų Kaune atkelta dirbti į kaimą jauna medike.
Tai va toks įdomus kultūrinis lydinys buvo šeima, kurią man Dievas padovanojo.
Mokykloje
Mokiausi Leipalingio vidurinėje mokykloje. Pamenu tokį skaudoką vaikystės momentą, kai po iškilmingos ceremonijos mokykloje, kada visi be išimties klasėje gavome spaliuko žvaigždutes į atlapus, grįžau namo patenkintas, o mano tėtis, tos pačios mokyklos mokytojas, tiesiog nuplėšė tą ženkliuką ir metė žemėn, sakydamas: „Tu ką, išdavikas, kad šitą nešioji? Juk tai Leninas, kuris buvo budelis.“ Nieko tokio, aišku, nežinojau, bet tėvo reakcija padarė labai gilų įspūdį, suvokiau, kad spaliukai ir kitos organizacijos yra ne nekaltas žaidimas, bet pasirinkimas, kad čia turiu būti tvirtas. Nes net nejučiomis galiu tapti savo tautos išdaviku. Daugiau niekada gyvenime to ženkliuko nenešiojau, nors, kiek žinau, tėvams buvo daromas didelis spaudimas, aiškinama, kad jų sūnus netinkamai elgiasi („susigadins sau gyvenimą, o nieko tuo nepasieks“); esą reikia protingiau elgtis, juk čia smulkmena, ir dėl tokių dalykų neverta konfliktuoti su sistema.
Kai kiek vėliau buvau verčiamas stoti į pionierių organizaciją, jau pats atsisakiau. Argumentavau, kad esu giliai tikintis, o pionierių organizacijoje oficialiai buvo propaguojamas ateizmas, buvo teigiama, kad, jei priklausai pionierių ar komjaunuolių organizacijai, jau nebegali būti tikintis. Dalis mokytojų tokius kaip aš, atsisakiusius stoti į ateistines organizacijas, palikdavo ramybėje, tačiau buvo ir tokių, kurie atkakliai agituodavo, organizuodavo įvairias užklasines valandėles, renginius, o kartais net viešai kviesdavo prie lentos, gėdindavo, apšaukdavo atsilikusiais, neatsikračiusiais prietarų, neišmanėliais. Suprantama, jog kvaila reikalauti, kad žmogus keistų pažiūras pagal įsakymą, tad ir tokios radikalios, bukos ateizacijos poveikis vaikystėje gal ir nebuvo labai veiksmingas, nes lietuviai mokytojai, kad ir įtraukti į sovietinę ideologinę sistemą, puikiai suprato to, ką turėtų diegti, absurdiškumą. Jie mums neretai net sakydavo, kad mes galime privačiai galvoti, ką norime, šeimoje kalbėtis apie tikėjimą ar jį praktikuoti, bet, dėl šventos ramybės, turime viešumoje vykdyti instrukcijas: stoti į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, dalyvauti ateistinėse valandėlėse – esą visiems taip bus geriau. Tuo metu buvo labai paplitusi nuostata, kuria, kiek suprantu, daugelis bandė kažkaip savo konformizmą pateisinti: kakta sienos nepramuši. Prieš mus tokia galinga sistema, kad mes daug daugiau galime nuveikti ne atvirai su ja kovodami, bet nutylėdami, formaliai paklusdami. Neviešai būdavo užsimenama, kad turime gerai mokytis, pasiekti svarbių postų, stoti į Komunistų partiją, tegu joje būna daugiau lietuvių nei rusų, ir tai geriausias būdas, kuriuo galime padėti Lietuvai. Na, o jei maištausime, nepaklusime, tai ir save pražudysime, ir didesnių Maskvos represijų visai tautai, girdi, užtrauksime.
Mano įsitikinimu, konformisto laikysena jaunam žmogui nėra natūrali. Akivaizdi neteisybė, prievarta turi savaime sukelti idealistiškai nusiteikusio jauno žmogaus, ypač krikščionio, pasipriešinimą. Tad mes, nenorintys paklusti, susitaikyti, natūraliai ieškojome kitų, į mus panašių, būrėmės draugėn, galvodami ne apie kokią nors revoliuciją, bet pirmiausia apie vidinę būtinybę gyventi pagal savo įsitikinimus, nepataikaujant ir netarnaujant teroro sistemai. „Gyventi be melo“ – kaip garsiame moralinio pasipriešinimo manifeste kvietė Solženicynas.
Neformali mokykla
Palanku buvo tai, kad mano paauglystėje Lietuvoje jau ėjo atgimusi pogrindinė spauda, vyko Katalikų Bažnyčios moralinis pasipriešinimas okupantams, kuris veiklių ir drąsių kunigų, tokių kaip Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, dėka vis stiprėjo. Dalyvaudami Bažnyčios gyvenime mes, tikėjimu gyventi siekiantys jauni to meto lietuviai, susipažinome ir su aktyviais pogrindžio spaudos platintojais įvairiuose Lietuvos regionuose. Kiekviename regione buvo galima atrasti drąsesnių kunigų, kurie išdrįso plaukti prieš sovietinės valdžios diktato srovę.
Labai svarbi mano kartos dvasinei brandai buvo ir tarpukario bei išeivijos lietuvių literatūra, kurios sovietiniam režimui nepavyko sunaikinti. Užsienio radijo – „Amerikos balso“, „Laisvės“, BBC, „Vatikano radijo“ – programos pasakodavo apie tuos gyvenimo okupacijoje aspektus, apie kuriuos oficialioji žiniasklaida tylėjo. Taip pat pradėjo iš bausmės vietų grįžti pirmieji už pogrindžio spaudos leidybą nuteisti disidentai, tokie kaip Petras Plumpa ar Nijolė Sadūnaitė. Tai dar labiau sustiprino tą dvasinę kristalizaciją, kurios sovietinė valdžia ne veltui bijojo ir bandė visaip sutrukdyti politiniams kaliniams, tremtiniams grįžti į savo gimtąsias vietas. Buvo bijoma jų įtakos jaunajai kartai, kuri tiesiogiai pokario represijų nebuvo išgyvenusi. Formavosi Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Tai buvo katalikų bandymas ugdyti sąmoningą tikėjimą, gyvą santykį su eucharistiniu Jėzumi. Buvo stengiamasi įtraukti į tą judėjimą pirmiausia jaunus žmones, gelbėjant juos nuo masyvaus sovietinės administracinės sistemos spaudimo. Eucharistijos bičiulių veikla labai prisidėjo prie nonkomformistinės, vertybinės pozicijos stiprėjimo visuomenėje.
Mums didelę įtaką darė sesuo Gema Jadvyga Stanelytė, šiaulietis Mečislovas Jurevičius bei mūsų Dzūkijos krašte veikęs labai šviesus kunigas Albinas Deltuva. Jis, beje, nukentėjo tiek nuo vokiečių, tiek nuo sovietų okupacinių valdžių.
Lietuvai pasisekė tuo atžvilgiu, kad, skirtingai negu Baltarusijoje ar Rusijoje, sovietmečiu nebuvo sunaikinta parapijų struktūra, ir ji buvo labai svarbi tikėjimui perduoti. Eucharistijos bičiulių lyderiai per šią struktūrą galėjo pritraukti aktyviausių jaunuolių.
Jau mokyklos metais mes dalyvaudavome nelegaliuose jaunimo susibūrimuose, į kuriuos buvo kviečiami savo tikėjimo, veiklos liudijimu pasidalinti drąsūs kunigai ar pasauliečiai. Drauge švęsdavome ne tik religines, bet ir tautines šventes. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios šventimą stengdavomės pateikti viešumoje kaip kieno nors gimtadienio paminėjimą. Netikėtai užgriuvę kontrolieriai iš KGB nesumodavo, kaip prikibti, kai kuris nors iš dalyvaujančių jaunuolių pateikdavo pasą su įrašyta gimimo data vasario šešioliktąją dieną. Nors, spėju, visiems buvo aišku, kas iš tiesų čia vyksta…
Papurtymai, paskui aktyvesnių dalyvių tardymai vyko nuolat. Ir, manau, čia buvo ir tam tikra mokykla, jaunimo grūdinimas, kaip mūsų dvasios tėvai, ypač kunigas Juozas Zdebskis, pabrėždavo. Rekolekcijose jis sakydavo, kad jeigu vyksta šliaužiantis, lėtas, neregimas tautos ir religijos naikinimas, su kuriuo visi lyg ir apsiprato ar net susitaikė, tai reikia sąmoningai išprovokuoti, sukurti sukrečiančios kančios situaciją, ir tik taip galima padėti kitiems atsikvošėti. Kunigas J. Zdebskis kartojo, kad šiandien, jeigu norime ką nors pasakyti pavergtai visuomenei taip, kad ji iš tiesų išgirstų, tai prabilti jai tegalime iš kalėjimo. Jis pabrėždavo, kad reikia drąsiai eiti į kalėjimą, sąmoningai rinktis kankinystę dėl tiesos, nes tik taip galima gydyti sutrikusią ir pradedančią su vergija susitaikyti tautą. Šie teiginiai nebuvo tuščias avantiūrizmas, nes pats kunigas J. Zdebskis ir jo bendražygiai buvo labai nuolankūs, stiprių krikščioniškų nuostatų žmonės ir niekada nesiekė sau nei žinomumo, nei valdžios, garbės ar paminėjimo per užsienio radiją. Jie niekada nestūmė kitų į pavojų vietoj savęs, niekuo nesidangstė, bet patys drąsiai eidavo ten, kur pavojingiausia. Jie liudijo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, apeliuodami į žmogaus moralinius pagrindus: būtent krizinė situacija išbando, ar tu iš tiesų rimtai priimi savo vertybinius pamatus, ar turi drąsos dėl jų nukentėti, aukotis. Tai buvo iššūkis kiekvienam iš mūsų, į kurį kiekvienas turėjo atsakyti asmeniškai.
Studijos Vilniuje
1978 metais baigiau Leipalingio vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą – Užsienio kalbų fakulteto vokiečių kalbos specialybę. Jau tada neretai girdėdavau sakant, kad man derėtų būti kunigu. Apie tai pamąstydavau ir pats, tačiau vidinis tikrumas dėl pašaukimo dar nebuvo subrendęs.
Vienuolė Regina Teresiūtė, amžiną atilsį politinis kalinys šiaulietis Mečislovas Jurevičius juokaudavo, kad, jeigu jau ateina mintis apie galimybę būti kunigu, tai pašaukimas yra. Na, o šalia religinių vyravo ir patriotiniai motyvai. Bendražygiai, šviesuoliai inteligentai nedviprasmiškai užsimindavo, kad kunigas gali daryti didelį, gerą poveikį žmonėms, tautos dvasiai, taigi, labai lemtingai pasitarnauti tautos išlikimui. Ginčydavausi, kad, tapęs geru tėvu, užauginęs būrį dorų vaikų, irgi galiu atlikti pareigą tėvynei, nes tuomet Lietuva turės naują pamainą. O savito likimo kunigas Petras Našlėnas atkirsdavo, kad šeimoje įtaką gali daryti keliolikai žmonių, o štai būdamas kunigu gali kalbėti šimtams, tūkstančiams, juos ugdydamas Dievui ir Lietuvai, skatindamas dvasinį pasipriešinimą neteisybei.
Nuo minties tapti kunigu baidė ir įsitikinimas, kad niekas manęs į Kauno kunigų seminariją nepriims, nes tuo metu seminariją sovietų valdžia griežtai kontroliavo, buvo nustačiusi limitą, nepriimdavo bent kiek aktyvesnių kovos už laisvę srityje ar „įtartinų“ savo biografijomis. Į aukštąją mokyklą skubėjau stoti ir dėl to, kad tai buvo vienintelė galimybė išvengti tarnybos sovietinėje armijoje, nes L. Brežnevo laikais studentų į sovietinę kariuomenę neimdavo.
Vilniuje susipažinau su tautinio pogrindžio „maištininkų“ grupe – Juliumi Sasnausku, Vytautu Bogušiu, Andriumi Tučkumi, Antanu Terlecku, Vladu Šakaliu, Genute Šakaliene, Petru Cidziku, Romu Ragaišiu. Prisidėjau prie pogrindinio žurnalo „Vytis“ leidimo. Taip galutinai patekau į KGB objektyvą. Pasiėmiau spausdinimo mašinėlę į tėviškę ir ramiai sau palėpėje spausdindavau. „Vytį“ skleidėme tarp draugų, kitų patikimesnių žmonių. Kadangi tuometinė pogrindžio spauda buvo be iliustracijų, tai sumąsčiau išleisti nuotraukų albumą ir taip pagyvinti leidinius. Su fotoaparatu rankose vaikščiojau po Vilnių ir fotografavau kalėjimus. Aišku, milicija netruko pastebėti ir kartą prie kalėjimo sienos sučiupo. Parvežė į bendrabutį, padarė kratą, surado pogrindžio spaudos. 1982 metais buvau pašalintas iš instituto ir paimtas į sovietinę armiją.
Apsisprendimas nebūti marionete
Mane slėgė ne tiek pati mintis, kad reikės paklusti kazarmų tvarkai, kiek tai, jog tarnybos pradžioje reikės prisiekti ištikimybę okupacinei armijai, kuri niokojo mano Tėvynę. Net svarsčiau – galbūt pasitraukti į Dzūkijos miškus ir taip išvengti tarnybos armijoje (tų svarstymų pėdsakai anuomet parašytame eilėraštyje: „Žvelgiu į tankmes – o, lietuviškos girios / Paslėpkit mane nuo grobuonių klastos / Nagai paruošti taiko perplėšt krūtinę, / Išrauti iš žemės Tėvynės šventos“…). Tačiau partizaninio judėjimo laikai jau buvo seniai praeityje ir puikiai supratau, kad ilgai vienas miške neištempsiu. Tada pradėjau galvoti, kaip elgtis su ta nelemta priesaika. Vis stiprėjo apsisprendimas neduoti priesaikos svetimai, prievartaujančiai galiai, nes, priešingu atveju, jausčiausi moraliai išprievartautas, sutrypčiau save. Prisipažįstu, jog tai buvo sudėtingas sprendimas, nes sunku buvo prognozuoti, su kokia valdžios reakcija susidursiu. Esu skaitęs, kad pokariu krikščionys baptistai, kurių religiniai įsitikinimai neleidžia jiems atlikti tarnybą su ginklu rankose ir prisiekti jokiai pasaulietinei institucijai, atsisakydavo tarnauti sovietinėje armijoje, ir su jais buvo labai žiauriai susidorojama. Tačiau apie katalikus, kurie dėl pasaulėžiūros motyvų atsisakytų priimti priesaiką, nieko nebuvo žinoma. Aišku, jau buvo ne Stalino, bet Brežnevo laikai, ir galima buvo spėti, kad atviro fizinio susidorojimo būti neturėtų, tačiau buvo neįmanoma atspėti, kas iš tikrųjų atsitiks. Tariausi ir su kunigais Tamkevičiumi bei Zdebskiu. Jie paaiškino, kad, pagal katalikišką moralinę teologiją, priesaika, išgauta prievartos būdu, nesaisto žmogaus sąžinės. Supratau, kad formaliai jie teisūs, tačiau drauge žinojau – jei duosiu tą priesaiką, kurios kiekvienas žodis prieštarauja mano įsitikinimams ir sąžinei, nebegalėsiu nei savęs gerbti, nei ramiai gyventi. Tam tikra prasme, galima sakyti, kad pasirinkau lengvesnį kelią, nes jaučiau, kad negalėsiu normaliai gyventi, jei prisieksiu okupacinei imperijos kariuomenei. Tad veikiau rinkausi nežinomybę ir riziką.
Šis vidinis pasirinkimas buvo susijęs ir su humanitariniu brendimo profiliu – jaunystėje, vaikystėje teko perskaityti labai daug romantinės literatūros, kur tokie apsisprendimai arba sutikimas rizikuoti dėl teisingų dalykų buvo iškeliami kaip tam tikras maksimalistinis idealas. Viktoro Hugo romanai ar toji mūsų ir kaimyninių tautų romantinė poezija buvo padariusi didelę įtaką. Romantinėje literatūroje buvo teigiama aiški dilema: arba tu palūžti ir tada jau esi nebe tu, arba padarai kažkokį žingsnį į tokią tarsi nežinią, tamsą, tačiau išlieki savimi, ir tebūna, kas bus.
Nors egzistavo tam tikras bauginamos tamsos momentas, bet taip apsisprendęs jaučiausi labai laimingas. Iš tikrųjų turbūt žmogaus gyvenime yra tokių laikotarpių, kai pasijunti labai laisvas. Tai ir buvo tas momentas, kai pasiryžau ir pasakiau savo sukurtą formuluotę: „Aš, Lietuvos pilietis Robertas Grigas, atsisakau duoti karinę priesaiką dėl savo religinių ir tautinių įsitikinimų.“ Taip performulavau sovietinės priesaikos tekstą ir prieš rikiuotę pasakiau. Va tada iš tikrųjų jaučiausi laisvas ir laimingas, nors nežinojau, kas atsitiks vėliau.
Pasisekė, kad dalinyje Ka-zach-sta-ne, kur tarnavau, buvo nemažai jaunuolių iš Baltijos bei Kaukazo valstybių, kurie galėjo suprasti mano apsisprendimą. Skaudžiausia būtų buvę, jei tokio žingsnio būtų nesupratę ir nusigręžę jaunuoliai iš Lietuvos, tačiau jie mane suprato ir palaikė. Pamenu, kai ne vienas ėjo prie manęs, spaudė ranką ir sakė, kad jie irgi už Nepriklausomybę ir puikiai žino, kas yra Romas Kalanta. Mane kiek nustebino, kad pavergtų Kaukazo tautų atstovai – bent jų dauguma – nesuprato ar apsimetė nesuprantantys mano poelgio, nors jų tautos taip pat buvo SSRS okupuotos. Teko girdėti sakant, kad gyvename Sovietų Sąjungoje, ir toks mano žingsnis esąs tėvynės išdavystė. Ačiū Dievui, nė vienam lietuviui taip neatrodė – ir tikriausiai būtent tokios jau okupacijoje gimusių kartų nuotaikos sudarė prielaidas 1988 m. Sąjūdžiui ir Kovo 11-ajai.
Dalinio karinei vadovybei tai buvo šokas, nes nieko panašaus iki tol nebuvo įvykę. Veiksmas juk vyko vėlyvuoju L. Brežnevo valdymo laikotarpiu, kai buvo kažkaip bandoma išsaugoti prestižą Vakarų akyse, jau buvo pasirašyti ir Helsinkio susitarimai. Tad pradžioje buvau paprasčiausiai gąsdinamas, bauginamas, buvo siūloma, kad priimčiau priesaiką kiek vėliau, atskirai. Dalinio vadai išsivežė į Čimkentą – didesnį srities miestą Pietų Kazachstane, kur bauginimo ėmėsi jau aukšto rango karininkai. Grasino įkalinti urano kasyklose, kur niekas ilgai neišgyvena. Vėliau buvau nuvežtas pas bataliono vadą, kuris mane kalino areštinėje, baugino. Tačiau aš jau buvau apsisprendęs ir jaučiau didžiulę vidinę laisvę.
Po to sprendimo iš tikrųjų buvo mažiau nerimo, mažiau baimės. Buvo sunku ateiti iki to žingsnio, bet jį padarius paskui jaučiausi gana ramiai. Dieve, esu tavo rankose, atidaviau Tau save, dabar viskas, kas įvyktų, jau yra tarsi Dievo reikalas, ne mano. Buvo didelė ramybė. Tą brutalų spaudimą, be abejo, labai padėjo atlaikyti laiškų lavina iš Lietuvos. Nežinau, kodėl sovietine cenzūra tai leido, gal buvo ir noras jausti šiek tiek tas nuotaikas, Lietuvos nuotaikas. Iš tikrųjų, gaudavau šūsnis laiškų iš Lietuvos – rašė nepažįstami žmonės, jaunuoliai, turbūt didelė dalis iš to mūsų pogrindžio judėjimo, Eucharistijos bičiulių, bet jaučiau, kad ir žmonės, kurių niekad nebuvau sutikęs gyvenime. Turbūt išgirdę apie „priesaikos skandalą“ per Vakarų radiją, gal perskaitę pogrindžio spaudoje – nes jis gana greitai pasiekė Lietuvą. Mane aplankė kunigas Zdebskis su mama, ir taip žinia apie tą poelgį pasiekė viešumą. Taigi rašė daugybė žmonių, kurie reiškė savo solidarumą, palaikymą, sakė, kad meldžiasi, kad aukoja šventas Mišias už mane. Ir tas Lietuvos, tolimos Lietuvos solidarumas labai padėjo atsverti visą prievartos atmosferą. Karininkai ir eiliniai kareiviai dažnai klausdavo, kas tau rašo, kodėl tiek daug laiškų gauni. Ir, aišku, ten su ta Rusijoje labai tuo metu paplitusia, dabar turbūt irgi atgaivinta, šnipomanija – jiems atrodė, kad čia yra kažkokia, ko gero, užsienio žvalgybos ar šnipų organizacija, kuri tokiu būdu mane, „nesovietinį žmogų“, palaiko… Dėl to kartais susilaukdavau labai piktų priešiškumo protrūkių. Gali būti, kad ne visus laiškus, bet didelę dalį laiškų gaudavau. Ir tai padėjo atlaikyti spaudimą, tikrai galiu sakyti, kad atlaikiau ne aš vienas, bet visa dvasinę kovą kovojanti Lietuva.
Grasino man ir disciplinariniu batalionu, tačiau galiausiai, nežinodami, kur mane dėti, persiuntė į darbo batalioną Kazachstane, Badamo miestelyje, kur dirbau plytų fabrike.
Pogrindinėje kunigų seminarijoje
Iš darbo bataliono (plytų gamyklos) Kazachstane sugrįžau 1984 metų pavasarį. Šitaip „užsirekomendavus“ kariuomenėje, nebuvo vilties tęsti mokslų aukštojoje mokykloje. Tada įsidarbinau Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje automobilių stovėjimo aikštelės sargu. Ten naktimis budėdavau ir galėjau ramiai rašyti Rekrūto atsiminimus. Turėjau daug laiko skaityti. Tačiau paskui pradėjo mane ir iš to darbo stumti.
Po to, kai buvo suimti kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, jų suėmimo dieną kiekvieną mėnesį Viduklėje vykdavo šv. Mišios už juos, į kurias rinkdavosi aktyviausi katalikai iš visos Lietuvos. Čia 1984 metų pabaigoje susitikau ir su kunigu Roku Puzonu. Regina Teresiūtė, sužinojusi, kad dairausi naujo darbo, pasiūlė man važiuoti pas jį į Širvintų rajoną, atokią Kiauklių parapiją. Kunigas Rokas nesamdė šeimininkės, neturėjo ir zakristijono. Tad jam labai reikėjo pagalbininko. Kitas dalykas – jis neseniai buvo paviešinęs medžiagą apie tai, kaip buvo verbuojamas KGB. Kiekvieną dieną buvo galima laukti kokios nors valdžios provokacijos, išpuolio. Pasak Reginos, kunigui Rokui visiškai nesaugu vienam klebonijoje gyventi. Tad sutarėme, kad pervažiuosiu pas jį kaip zakristijonas, kūrikas ir šeimininkė – kiek tik, aišku, leis gana kuklūs kulinariniai mano gebėjimai. Kūrenau kasdien krosnį rūsyje, kuri šildė visą kleboniją.
Gyvendamas Kiaukliuose pradėjau mokytis Pogrindžio kunigų seminarijoje. Žinojau, kad durys į legalią kunigų seminariją man yra užtrenktos, tad pasirinkau neakivaizdines studijas. Siekiau kunigystės padedamas Jėzaus draugijos – jėzuitų. Dvasios tėvu ir studijų vadovu tapo kunigas Antanas Šeškevičius SJ. Rinkdavomės Gargžduose, kur jis dirbo vikaru, laikydavome egzaminus, aptardavome iškylančias dvasinio formavimo problemas, Tėvo Antano vadovaujami atlikdavome rekolekcijas. Mano kurse buvo dar bene šeši kunigystės kandidatai. Apytikriai kartą per mėnesį iš Kiauklių vykdavau į Gargždus atsiskaitymams už išmoktą medžiagą.
Atvykę pas kun. Šeškevičių atsiskaitydavome už išmoktą kursą. Jis kai ką paaiškindavo, skatindavo, kad drauge aptartume neaiškius klausimus, bet šiaip ruošdavomės namuose. Mokėmės tų pačių dalykų, kurių klierikai mokėsi seminarijoje, iš vadinamųjų „skriptų“, mašinėle, kaip ir pogrindžio savilaida, spausdintų teologijos disciplinų užrašų, nes vadovėlių nebuvo. Artimieji apie mano studijas nežinojo, nors galbūt galėjo nujausti. Buvo patariama per daug šios žinios neskleisti dėl konspiracijos, ir savotiškai buvo netgi dar įdomiau slapta studijuoti. Tėvams mano tapimas kunigu buvo didelis siurprizas.
Svarsčiau, ar man derėtų dalyvauti 1987 m. rugpjūčio 23 d. patriotų rengtoje demonstracijoje prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kuria ketinta pasmerkti tądien pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą, sąlygojusį sovietinę Baltijos šalių okupaciją. Represijų atveju studijų Pogrindžio seminarijoje nebūčiau galėjęs tęsti. Nuvažiavau į Valkininkus, atlikau išpažintį pas kunigą Algimantą Keiną ir tariausi, ką daryti. Jis už mane nesiėmė spręsti, sakė, čia esąs mano sąžinės reikalas. Apsisprendžiau, kad dalyvausiu. Teko ne tik dalyvauti, bet ir kalbą spontaniškai pasakyti.
Iš tikrųjų nesiruošiau kalbėti, maniau, kad bus pakankamai parodyta pozicija jau pačiu dalyvavimu. Pogrindžio seminarijos vadovai netiesiogiai rekomendavo, kol studijuoju, labai neužkliūti valdžiai, kad nesutrukdytų pasiruošimo kunigystei. Tai maniau – pareikšiu solidarumą tiesiog pabūdamas prie A. Mickevičiaus paminklo su žmonėms. Bet mane už liežuvio patempė keletas tokių kalbėtojų, dėl kurių buvo neaišku, ar jie valdžios parūpinti provokatoriai, ar kartais, pagal visuomeninių sambūrių dėsnį – dažnai, kai vyksta kokie nors karšti įvykiai, greta sąmoningai suprantančių, ko nori, adekvačių protestuotojų ar demonstrantų, visada atsiranda šiek tiek nestabilių asmenybių, kurios ar kažkokius savo vidinius jausmus liedamos, ar savo nerimą, savo rūpesčius išsakydamos, ateina, elgiasi ir kalba taip, kad patį renginį kompromituoja. Tai ten atsirado keletas tokių kalbėtojų, kurie pradėjo nuo Adomo paminklo postamento kalbėti nelabai adekvačiai, ir aš tiesiog pabijojau, kad mūsų susirinkimas bus labai lengvai ir visuomenės, ir Vakarų akyse sukompromituotas. Tai irgi užlipau ant to postamento ir truputį išplėsdamas pakartojau Nijolės Sadūnaitės žodžius mitingo pradžioje, kad esame okupuoti, o ne „savanoriškai įstoję“ į SSRS, padeklamavau vieną savo eilėraštį, skirtą masiniams trėmimams ir tremtiniams. Ir to, matyt, užteko, kad susilaukčiau valdžios atpildo.
Aš buvau trijų eilėraščių ciklą parašęs. Vienas buvo skirtas Lietuvos genocidui – su geografinių Sibiro tremties vietovių pavardijimu, vienas kunigui S. Tamkevičiui, kaip taikiame pasipriešinime dalyvaujančio krikščionio idealui. Ir dar buvo vienas. Padeklamavau tuos penkis ar šešis posmus nuo Adomo Mickevičiaus postamento. Atmintinai dabar prisimenu vieną. Kai dar neturėjome Sąjūdžio, neturėjome viešumo, tai buvo tam tikras iššūkis, maniau, kad tautiečiams reikia priminti. Eilėraštyje bandžiau lyginti Lietuvos Golgotą su rožančiaus karoliukais ir skambėjo maždaug taip:
Ar tai tu vadinies Lietuva –
Varsto pirštai kaip rožinį dygų –
Vorkuta, Kustanaj, Kolyma –
Karoliukai juodi genocido.
Ir toliau panašiai.
Po demonstracijos prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvau pagrobtas ir terorizuojamas. Neoficialūs, neprisistatę, pažymėjimų neparodę žaliūkai smogikai naktį sučiupo kunigą Roką ir mane Kiauklių apylinkėse, išsivežė ir kone parą vežiojo po miškus, grasindami iškasti duobę ir kažkur pelkėje palaidoti. Tačiau, matyt, nebuvo duotas nurodymas mus nužudyti – vis dėlto jau buvo Michailo Gorbačiovo perestroikos laikai. Turbūt norėta mus nutildyti ir išgąsdinti. Likome gyvi, paryčiais, snūduriuojančių sargų budrumui prislopus, pavyko iš jų mašinos pabėgti.
Tai paskatino vyskupą Vincentą Sladkevičių, jau grįžusį į Kaišiadoris iš tremties, paskubinti mano šventimus.
Lapkričio mėnesį, per Kristaus Karaliaus šventę, gavau subdiakono šventimus. O netrukus, mažoje Kaišiadorių klebonijoje, pagal Bažnyčios tvarką, dalyvaujant dviem kunigams liudininkams – kunigui Jonui Zubrui SJ ir kunigui Roklui Puzonui – priėmiau Kunigystės sakramentą. Tai įvyko 1987 metų gruodžio 7 d. naktį, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės išvakarėse.
1988 metais rugsėjo mėnesį, per Šilinių atlaidus Kiaukliuose, vyskupas Vincentas Sladkevičius nustebino ir mane, ir mano tėvus, ir parapiją, pasakydamas apie mano kunigystę viešai. Ką tik buvau grįžęs iš Vilniaus, kur su vyskupo leidimu prisidėjau prie Petro Cidziko organizuoto bado streiko – juo buvo reikalaujama paleisti politinius kalinius. Vyskupas Sladkevičius taip ir pasakė: „Gana badaut, laikas kunigaut.“
Kruvini Sausio įvykiai
Ypatingi mano išgyvenimai susiję su kruvinaisiais Sausio įvykiais Vilniuje. Tuo metu reikėjo morališkai palaikyti pirmojo mūsų laisvai išrinkto sąjūdinio parlamento lyderius ne tik žodžiais. Paprašiau tuometinio savo vyskupo Juozapo Matulaičio, kad leistų nuvažiuoti ten pabūti. Iš pradžių nemaniau, jog užtruksiu taip ilgai, kad bendrausiu su parlamento gynėjais. Maniau, kad susirinkusiesiems teduosiu pakankamai aiškų ženklą, jog Katalikų Bažnyčios kunigai yra kartu su Lietuvos gynėjais. Bet kai nuvažiavau tenai, iš karto papuoliau į besiformuojančios savanorių kariuomenės priesaikos ceremoniją ir ten prisiekiau kartu su kitais. Tai buvo savotiška kompensacija už atmestą priesaiką sovietų kariuomenei. Labai žmoniškai ir demokratiškai prieš tą priesaiką tuometinis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius pasakė, kad „kas nesate apsisprendę, nelaikykit savęs kaip nors įpareigotais čia likti, galbūt svarbiau būti namuose su šeima, tegul prisiekia tik tie, kurie tikrai čia pasiliks“. Po tokio perspėjimo iš didelio būrio tik keletas žmonių išėjo.
Parlamente aukodavau šv. Mišias, klausydavau išpažinčių, teikdavau kitus sakramentus, paprasčiausiai buvau kartu su kitais. Tikrai nebuvau vienintelis kunigas ten, atvažiavo ir dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta, kunigai Antanas Gražulis, Algimantas Keina, Algirdas Dauknys. Prie Televizijos bokšto kartu su kitais žmonėmis, prieš kuriuos buvo pasiųsti kariai ir tankai, buvo ir kunigas Kęstutis Krikščiukaitis.
Tai buvo sunkių išbandymų, bet kartu ir esminio dvasinio lūžio bei apsivalymo dienos. Po to, kai labai realaus pavojaus akivaizdoje išgyvenome vienybę, kai apsisprendėme už laisvę, suvokdami, kad ji gali pareikalauti pačios didžiausios aukos, Nepriklausomybė įgavo tikrą pamatą ir tapo aišku, jog sovietmetis baigėsi, prasidėjo nauja epocha. Su savais išbandymais, savais keliais ir klystkeliais, įvairiais aspektais ne mažiau sudėtinga, bet jau kita.
Parengė Reda Sopranaitė ir Andrius Navickas. Tai fragmentas iš spaudai rengiamos knygos „Laisvė ir tikėjimas II: krikščioniškieji trileriai sovietmečiu“.
Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš asmeninio kun. Roberto Grigo archyvo.
One Comment