Įvertinti laimę ir Dievo dovaną būti sveikam gerokai lengviau žmogui, kuris patyrė ligą ir iškentėjo skausmą. Baimę, nerimą, bejėgiškumą.

Liga pasisavina iš žmogaus nerūpestingą egzistavimą, lengvą buitį, neapdairų savo jėgų naudojimą, kitus dalykus. Liga atima iš žmogaus kažką fundamentalaus – savivertę ir džiaugsmą gyventi.

Susirgus paprastai beveik visada iškyla klausimas – o gal laimės nėra apskritai? Susvyruoja pasitikėjimas savimi, gyvenimas lyg tampa menkavertis. Juk ligoje nematome jokio gėrio. Sergantis žmogus paprastai jaučiasi nuolatos abejojantis, nebepatiria džiaugsmo, nes skausmas ir kančia tampa tokie akivaizdūs ir stiprūs, kad tau nebeleidžiama būti savimi, iš tavęs gerai pasijuokė, tavo gyvenimas nieko vertas…

Pats pirmas ir akivaizdžiausias dvasinis išbandymas sergančiajam – tai savotiškas gyvenimo vertės, meilės gyvenimui, džiaugsmo, jog gyveni, patikrinimas. Liga visa tai apgaubia abejonėmis. Viena sergantis moteris prasitarė: „Nejaugi dar esama tokio gyvenimo, kai nieko neskauda?“ Išbandymas liga – tai tvirto tikėjimo gyvenimu išbandymas. Ar tikime savimi ir džiaugiamės mums dovanotu gyvenimu?

Žinoma, tam reikia dvasinių pastangų, tam tikro dvasinio judesio, tvirtumo savo tikėjime ir valingo sąmoningumo.

Jeigu liga – tik išbandymas, tik meilės gyvenimui patikrinimas, tuomet dvasinė ligos užduotis – įtvirtinti tai, „kas nėra matoma“ – meilę ir tikėjimą gyvenimu, tikėjimą Dievo mums duota dovana.

***

Liga žmogui – išėjimas iš įprastų gyvenimo rėmų. Žmogus turi būti sveikas – vientisas, nesutrūkinėjęs, išgijęs. Todėl Jėzus, pasirodęs Galilėjoje, vėliau – Judėjoje, pirmiausia ėmė žmones gydyti, o paskui – jiems pamokslauti. Todėl gydytojas – Dievo tarnystė, ji būtina, teisinga. Žmogus privalo būti sveikas ir išgijęs nuo visokių ligų.

Bet ką daro žmogus? Žinoma, neturime galimybių vardinti ir įvertinti visus faktorius: biologinius, ekologinius, fiziologinius, psichologinius, elgsenos, moralinius. Paprastai išskiriami tik esminiai, svarbiausi žmogaus (ar žmonijos) ligotumo šaltiniai. Genai, užsikrėtimai, bet svarbiausia – žmogaus elgesys. Pastarasis – tai nuodėmės (prigimtinės ar asmeninės) atspindys.

Nuodėmė – viena svariausių ligos priežasčių, tačiau ji tokia neakivaizdi! Juk negalime nurodyti konkrečios nuodėmės, kuri tapo vienos ar kitos ligos priežastimi. Priežasties-pasekmės ryšys tarp nuodėmės ir ligos yra tarpininkas, nors, tarp kitko, tokių tarpininkavimų tikslas dažnai būna net nesuvokiamas sąmoningai, ilgas ir painus.

Tarkim, ryšys tarp alkoholizmo ir kepenų cirozės mums yra aiškus, tačiau labai dažnai liga nepasireiškia, nes ją veikia dar keletas faktorių. Kartais būna ir atvirkščiai: ligos užpuola su tokiomis akivaizdžiomis priežastimis ir nuorodomis į nuodėmes, tačiau pačių nuodėmių laikų sužiūrėti yra praktiškai neįmanoma. Neretai sergančiajam sako: „padaryk atgailą ir pasveiksi. Dievas nebūna neteisingas!“ Taip Jobui sakė jo draugai, tačiau Jobas nesijautė kaltas ir ligos priežastis įžvelgė Dievo valioje. Tai verčia mus į nuodėmės-ligos ryšį žvelgti kaip į fundamentą, tačiau nematomą, neįsisąmonintą.

Kita vertus, kai kurie šventieji, teisuoliai ir atsiskyrėliai, matė savyje tą ryšį ir galėjo kalbėti apie save (ir tik apie save) – dėl ko jie kenčia. Taip ir kiekvienas sergantis žmogus gali sau įsivardinti, kad jo liga gali būti susijusi su konkrečiais poelgiais, reikalais, pasirinkimais ir sprendimais.

Tai ypač aktualu, kai serga dvasia. Kai esama psichinių ir panašių susirgimų. Šiais atvejais dar sunkiau suprasti, o neretai – ir pamatyti bei pripažinti, prisipažinti sau apie ryšį tarp pasirinktų strategijų ir pasikeitusios psichikos. Tačiau, kad ir kaip būtų sunku surasti savo ligos „šaknis“, tokia užduotis lieka privaloma sveikos dvasios kelyje. Privalome ieškoti dvasinių ir buitinių savo ligų priežasčių – tai svarbiausia sveikatos užduotis.

Nuodėmė – kaip sąlygos, kaip purus, naudingas dirvožemis, kuriame liga užauga. Liga – kaip simptomas. Kaip prisitaikymas prie dirvožemio. Liga – kaip būtinybė.

Liga iškelia žmogui dvasinę užduotį – suprasti, kas už ligos slepiasi, koks akivaizdus, o dažniausiai nesuvokiamas pažeidimas, tiesos iškreipimas, natūralių dėsnių, neatitinkančių Dievo valios, neigimas už viso to slepiasi.

Žmogui tenka sunkiai irtis tiesos apie save, apie savo nuopuolius ir nuodėmes, link. Be to, tai įmanoma tik tuo atveju, jei suvokiame savo pasirinkimą ir prisiimame už tai atsakomybę: už savo elgesį ir nuodėmės kaip klaidos suvokimą, užduoties neįvykdymą kaip žingsnį prieš Dievą. Jei žmogui šios vertybės svetimos, jis gali atsitrenkti į nesupratimo sieną. Ir tada netgi klausimas: „už ką man visa tai?“ – bus netinkamas. Dvasinis matmuo suteikia perspektyvą surasti prasmę, o atsisakymas ieškoti ligos prasmės užveria bet kokį prasminį horizontą.

Taigi išeina, kad ligos prasmė – gauti galimybę kažką savo gyvenime pakeisti. Priešingu atveju, kančia, kaip dvasinis šansas, taps beprasmė.

***

Paprastai ligos pradžia susijusi su skausmu ir įvairiais kentėjimais. Tai pakeičia sąmonę. Įprastas gyvenimo būdas sutrinka. Paprastai dingsta kasdienės galimybės mėgautis gyvenimu, patirti malonumą, džiaugtis ir būti patenkintam. Visa tai dar ir dar kartą keičia žmogaus sąmonę. Dera pasakyti, kad ligonis – tai žmogus su pakitusia sąmonės būsena, kaip į transą papuolęs žmogus, užhipnotizuotas. Ir tai objektyvi kliūtis susirgusiam žmogui.

Ligonis save ir pasaulį suvokia per blausią ir nešvarią tokios pasikeitusios sąmonės prizmę, ir jo suvokimas klaidingas, negeras, iškreiptas. Todėl nuodėmės, klaidos, tragedijos tęsiasi toliau… Sergančiam žmogui labai sunku išlikti blaiviai mąstančiam, adekvačiam, kritiškam. Todėl pastarosios savybės – blaivumas, adekvatumas, kritiškumas – tampa nepaprastai svarbios ir jas būtina išlaikyti.

Todėl trečioji dvasinė ligos užduotis – sąmonės adekvatumas, kaip išskirtinis, nepaprastas dvasinis darbas.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“

Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *