Šiuolaikinis mokytojas – ateities architektas. Jis, kaip ir verslo organizacijos vadovas ar grupės lyderis, yra drąsus, turi viziją, kurios atkakliai siekia, moka įkvėpti ir sutelkti komandą, padeda kiekvienam jos nariui atsiskleisti ir tobulėti. Šiuolaikinis mokytojas lankstus ir empatiškas. Jis – kartu ir mokinys, besimokantis iš savo nesėkmių, niekad nenuleidžiantis rankų. Tai novatorius, konsultantas, tyrėjas, skatintojas, katalizatorius, pokyčių tarpininkas, socialinis pedagogas ir bendradarbiaujantis kolega…
Jaučiu, kaip trupu ir byru. Svetimi žodžiai ir mintys graužia mane, tuoj prisigrauš iki širdies ir aš visai subyrėsiu..
Sustoju. Uždengiu delnais ausis. Užmerkiu akis. Noriu tylos. Tylos.
Tyla. Atmerkiu akis. Atidengiu ausis. Matau, kaip po kojomis šiugžda lapai, klausau, kaip medžiai keičia spalvas. Spalis – mano numylėtas mėnuo, spalvos, orai ir nuotaikos keičiasi kasdien ir kas minutę. Žmonės galvoja, kad aš esu liepa – oriai brandinanti ir nokinanti. Šv. Ona – duonos ponia, duoda pieno po uzboną. Tam davė, tam davė, kol pačiai neliko… O aš esu spalis – lyjanti, šiugždanti, raudona, geltona, žalia, saulėta ir vėjuota. Šiandien – darganota.
Kam tas ruduo? Įkyrus lietus, bjaurus vėjas, šlykšti dargana. Žmonėms reikia nesibaigiančios gegužės – kasdien vis kitų žiedų, kvapų ir vis daugiau, greičiau, gausiau. Kiekvieną dieną patirkite ką nors naujo, ekstremalaus! Bijote? Nugalėkite save. Sutrupinkite savo baimes, leisdamiesi šiais aukščių aukščiausiais kalneliais! Dalinkitės, dalinkitės viskuo – Facebook‘e – ir sulaukite Like‘ų. Atostogų albumas „20 tylos ir vienatvės akimirkų budistų vienuolyne“ patiko tik 894 iš 2568 Jūsų socialinio tinklo draugų? Nenusiminkite, spauskite nuorodą žemiau ir sužinosite, ką daryti, kad nuotraukos būtų patrauklesnės. Kiekvienoje pamokoje patirsite sėkmę, nes reikalavimus sumažinome, įsisavinimui skirtą medžiagą supaprastinome, motyvaciją padidinsime pasirinkdami žaidybinius ir virtualius metodus. Ir viskas viskas – metodai, priemonės ir medžiaga – individualizuota. Tik mokytojai visi nuo vieno kurpaliaus – kompetentingi, išsilavinę, mylintys ir gerbiantys mokinius, trokštantys žinių, gausiai besidalijantys gerąja patirtimi – nepavargstantys superherojai – lyderiai, auginantys lyderius.
Privalau būti amžinai besišypsančiu gegužiu. Kaip tuomet gyventi, jei buvau sutverta spaliu? Dievas paleido keturių metų laikų ratą, senovės žmogus pavadino dvylika stipinų mėnesiais, priskyrė kiekvienam darbus ir šventes. Gimstame kokiu nors mėnesiu, bet nuriedame ir metų ratą. Atėjus rudeniui, mokausi vertinti ilgo, tamsaus lietaus aksominę malonę. Jaučiu, kad jau seniai mokėjau. Reikėjo tik prisiminti.
Mano mokiniai atriedėję į gegužę. Jaukus šurmulys ir balsų čiurlenimas prieš penktąją pamoką perauga į kalnų upės grumėjimą. Skubiai reikia tylos. Pro koridoriaus langą žiūriu į ligoninės parką. „Ką čia darote, mokytoja?“ klausia Deimantas. „Klausau, kaip medžiai keičia spalvas.“ Kurį laiką stovime dviviečiame tylos burbule, klausome, kaip gelsta lapai. Pamokos pradžioje, dalindama sąsiuvinius, paliesiu jo ranką – žinau, kad tu čia, kad tu – lapkritis, nebūtina visiems būti geguže. O šviesiaplaukėms gegužėms, sėdinčioms prie lango, mirktelsiu – gera, kai klasė nušvinta jų šypsena.
Šis tekstas rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui. Publikuojamas autorei leidus.
