Eilinis šaltas pirmadienio vakaras, kai kalbu su močiute telefonu, pasakoju apie praėjusią dieną, sutiktus žmones, pasiteirauju, kaip jai sekasi. Ir ji man papasakoja, kad šiandien pažiūrėjo į save veidrodyje ir suprato, kokia ji negraži. Nebegalinti gracingai vaikščioti, žavėti aplinkinių akinama šypsena ar stangria lygia oda, vešliais tamsiais plaukais. „Toks juokas pro ašaras, vaikeli. Gerai, kad užsimirštu ir tiesiog iš savęs pasijuokiu. Jau viskas. Nebeįdomi aš, nebemalonu niekam į mane žiūrėti, net man pačiai.“ Aš negaliu patikėti savo ausimis, nes mano nuostabi, nuolat kikenanti močiutė taip save mato. Tvirtina, kad net gėda sutikti kokį seną pažįstamą, nes tas pasibaisės, į ką laikas ją pavertė.

Fotografė Laura Kvecė

O aš matau savo mylimą močiutę, kuri man sekdavo pasakas, apkabindavo, guosdavo, kai nusibrozdindavau kelius žaisdama lauke, ir per naktis nemiegodavo, besijaudindama dėl man artėjančio svarbaus egzamino.

Man ji be galo graži. Kiekviena jos raukšlelė liudija prisiminimus, praeities įvykius, didžiulę patirtį, kurioje būta ir šokių ant stalų, ir nelaimingų meilių… Tegaliu ja žavėtis.

Bet mūsų visuomenėje mylėti save, kai nebesi jauna energinga mergina, tiesiog moteriai nepriimtina. Padiktuojama, kas gražu, o kas jau ne. Kas vertinga, o kas jau nebe. Mane labai liūdina toks visuomenės požiūris, kurį nuolatos antrina televizija, žiniasklaida, socialiniai tinklai.

Todėl labai nudžiugau pamačiusi Lauros Kvecės fotoprojektą „PILKÀ“. Jame buvo vaizduojamos žilagalvės senutės, iš kurių akių ir subtilių šypsenų driekėsi šviesos šuorai. Tai projektas apie natūralumą, moters grožį, senatvę ir žilus plaukus, kurie gali būti ne gėdos emblema, bet puošmena. Su projekto sumanytoja, kūrėja Laura Kvece, jauna, gražia, talentinga mergina, susitikome prie kavos puodelio pasikalbėti apie tai, kas mums abiem pasirodė svarbu.

Pirmiausia reiktų užduoti tik iš pirmo žvilgsnio lengvą klausimą: kas esi? Žmogų sunku sutalpinti į kažkokį rėmą, bet kaip save pristatytum skaitytojams?

Dabar esu jauna mama, kaunietė, jau pabaigusi audiovizualinio meno studijas Šiauliuose ir per gyvenimą besibraunanti rankose laikydama fotoaparatą. Fotografuoti – tai būdas pasauliui išsakyti norimas idėjas, jomis dalintis, o tuo pačiu man ir paprasčiausias amatas, padedantis užsidirbti duonai ir išgyventi.

Galiu vadinti save fotografe, kuri tiesiog bendrauja su klientais, padeda jiems įgyvendinti norimas idėjas. Nėra man svetima ir komercinė fotografija, reklamos, darbas pagal tikslius nurodymus, užsakymus.

Bet kartu esu ir menininkė, kai to paties fotoaparato dėka sukuriu kažką, kas padeda išreikšti tam tikrą idėją, perduoti žinutę, dalintis tuo, kas man svarbu, ir tiesiog kurti. Atlikdama skirtingus darbus, vykdydama užsakymus, dalyvaudama ar organizuodama projektus vis priskiriu skirtingą apibrėžimą savo veiklai ir užsiklijuoju vis kitą etiketę.

Kodėl būtent fotografija? Ką ši sritis turi tokio, kas patraukė tavo dėmesį, sužavėjo? Pajutai, kad tai tikrai tau skirtas gyvenimo kelias, nuolat fiksuojant akimirkas?

Esu užsispyrusi ir atkakliai siekiu dalykų, kurių noriu. Galbūt galėtume tai pavadinti tiek mano silpnybe, tiek stiprybe (šypsosi).

Buvo normalus, paaugliškas noras įžengti į naują gyvenimo etapą, pasitraukti nuo namiškių ir išmokti savarankiškumo, pasijusti nepriklausomai. Gyvenimas susiklostė taip, kad atsidūriau Šiauliuose ir ten pabaigiau studijas. Galėčiau jas peikti, galėčiau girti: kaip ir absoliučiai visur, ten buvo tiek pliusų, tiek minusų. Kaip bebūtų, ten besimokydama įsitikinau, kad fotografija yra mano sritis ir kad darau tai, ką ir noriu daryti.

Gavau bendrą suvokimą apie fotografiją, meno pasaulį ir, žinoma, tai labai man pravertė. Kadaise svajojau apie architektūrą, bet man, kaip asmenybei, norinčiai greitesnio vyksmo, dinamikos, ta sritis pasirodė reikalaujanti per daug kruopštumo, tikslumo, susikaupimo ir atsidavimo vienam projektui, besitęsiančiam labai ilgą laiką. Fotografija mane sužavėjo savo tam tikru tempu, sąlyginai greitu judėjimu.

Ar fotografija apskritai yra menas? Kiek tai yra techninių galimybių, teorinių žinių apie šviesos kritimą ir panašius dalykus išmanymas, o kiek tai yra menas, kūryba, vidinio pasaulio atskleidimas? Ar, tavo manymu, meno esmė yra labiau džiuginti akį estetiškai, ar panaudojant menines priemones siųsti kažkokią idėją, mintį ir priversti žmones mąstyti?

Galbūt ne visą fotografiją iš esmės drįsčiau vadinti menu. Egzistuoja komercinė fotografija, turinti aiškius rėmus, dažnai siekianti būti patraukli, kitaip sakant, parduoti ar atvaizduoti pagražintą tikrovę, kuri patrauktų tikslinės auditorijos dėmesį.

Bet, žinoma, fotografija yra ir viena iš meno formų. Tai viena iš priemonių, padedanti save išreikšti, kažką atskleisti, kažkuo dalintis. Visai nesvarbu, ar rankose laikysi fotoaparatą ar pieštuką, gali kurti tai, kas padės vizualiai išsakyti tai, ką nori. Ir tai, mano manymu, menas.

Jaučiuosi kurianti meną, kai galiu teigti, jog išreiškiu save. Kad darau tai, kas mane emociškai veikia. Man svarbu, kad menas būtų paveikus. Jis turėtų kelti kažkokias mintis, jausmus tiek man, tiek žiūrovui.

Pasak žymios fotografijos tyrinėtojos Susan Sontag, fotografus galima suskirstyti į dvi rūšis: moralistai ir mokslininkai. Mokslininkai renka faktus apie pasaulį ir tikisi, kad jie padės mums geriau jį suprasti, o moralistai ieško atskirų skaudžių atvejų ir tikisi, kad jų atskleidimas pakeis pasaulį. Prie kurių veikiau save priskirtum?

Labai sunku nubrėžti griežtą ribą, kur atvaizduoji tikrovę, o kur sąmoningai bandai iššaukti pokytį. Jau minėjau, man svarbu, kad menas būtų paveikus.

Taigi, aš gal daugiau dėmesio vis tik skirčiau skleidžiamai žinutei, daromai įtaigai.

Estetika, žinoma, yra svarbi. Kiekvienas menininkas turi savo stilistiką ir tai tam tikra vizitinė kortelė, braižas, kuris yra reikšmingas. Nekokybė, „triukšmas“, neryškus vaizdas – tai tik paties menininko pasirinkta darbo atlikimo forma. Ir šis vizualus pateikimas gali tik sustiprinti įspūdį, gali eiti paraleliai, bet gali būti visiškai prieštaraujantis fotografijose vaizduojamiems dalykams.

Papasakok plačiau apie fotoprojektą „PILKÀ. Kaip gimė idėja?

Sakyčiau, kad visada buvau teisybės ieškotoja. Tik seniau sąmoningai bandžiau išvengti sunkių minčių, nemalonių tiesų. Esu tikrai jautri asmenybė ir tiesiog maniau, kad geriau yra atsiriboti nuo dalykų, kurie mane veikia neigiamai.

Bet gimus dukrytei supratau, kad esu atsakinga ne tik už savo, bet ir už jos gerovę. Vaikai dažnai žodžius praleidžia pro ausis, bet jie atkreipia dėmesį į tai, kaip mes elgiamės. Todėl panorau liudyti savo įsitikinimus ne tik apie tai kalbėdama, bet ir kažkaip veikdama. Žinoma, vienas lauke – ne karys, negaliu idealistiškai leisti sau tikėti, kad galiu viena pakeisti pasaulį. Bet, man atrodo, jog gali prisidėti prie jo keitimosi, ir kiekvieno žmogaus pastangos kažką gerinti, tobulinti – labai reikšmingos. Beje, rodydamas savo pavyzdį, gali užkrėsti ir aplinkinius, įkvėpti juos taip pat kažko imtis.

Pajutau, jog turiu turėti tvirtą nuomonę apie socialines problemas, dalykus, su kuriais tenka susidurti moterims mūsų visuomenėje. Stengiausi suprasti, kas man atrodo teisinga, o kas ne. Ir turiu pati už savo tiesą kovoti tiek, kiek sugebu ir galiu. Taip ir kilo noras imtis socialinio projekto.

Norėjau kalbėti apie moters grožio sampratą, parodyti, kad gražu ne tik tai, kas standartiškai vadinama „gražu“, pademonstruoti natūralumo žavesį. Esu priešiškai nusiteikusi prieš plastines operacijas dėl tikslo susivienodinti ir visoms tilpti į tam tikrus standartus. Taip pat nesuprantu ir mūsų visuomenėje paplitusio jaunystės kulto. Savitai gražus tiek naujagimis, tiek jaunas, tiek senas žmogus.

Man gražūs žili plaukai. Tai natūralumo simbolis, kurį daugybė moterų dangsto dažais, nes gėdijasi savo pilkų plaukų, nori užmaskuoti laiko paliktus ženklus.

Taip po mažą žingsnelį ir priėjau prie projekto „PILKÀ“ sukūrimo. Jame sujungiau man svarbias idėjas, aktualias problemas ir panorau visa tai išreikšti pagyvenusių žilaplaukių moterų portretais.

Kaip projektas vyko? Kaip sekėsi ieškoti norinčių pozuoti moterų?

Susidūriau su sunkumais, žinoma. Bandžiau ieškoti kontaktų, skambinau į įvairias senjorų asociacijas. Pirminė idėja buvo fotografuoti pavienius asmenis, galbūt net įtraukti gerokai jaunesnes moteris, kurios jau yra pražilusios, bet galiausiai nutiko taip, kad fotografavau dviejose vietose – senelių globos namuose Kaune bei Prienuose.

Ten dauguma moterų visai noriai sutiko dalyvauti fotosesijoje, tikrai tam ruošėsi, buvo pasipuošusios, susišukavusios. Joms ne tiek rūpėjo, kas ir kodėl nori jų nuotraukų, kokiame projekte jos dalyvauja, bet pats faktas, kad kažkas pas jas atvažiuoja, nori jas fotografuoti. Joms tai nuotykis, kažkas išskirtinio, pagyvinančio rutiną, kasdienines patirtis.

Nemaža dalis moterų gyvena globos namuose ne todėl, kad visai neturi artimųjų ar skundžiasi itin prasta sveikatos būkle, kad reiktų kasdieninės priežiūros, bet jų vaikai, kiti artimieji yra emigravę į užsienį, ir jos tiesiog likusios čia vienos. Joms buvo labai svarbu po fotosesijos gauti darytas nuotraukas, kad galėtų jas nusiųsti savo vaikams, anūkams ir kartu pasidžiaugti. Nufotografuojamos prašėsi ir moterys dažytais plaukais, kurios žinojo, kad į projektą nepateks, bet tiesiog norėjo gražių savo portretinių nuotraukų.

Galiausiai buvo atrinkta dvylika portretų būtent šiam projektui.

Daryti nespalvotas nuotraukas buo vizualinis sprendimas. Norėjau, kad išryškėtų šviesūs moterų veidai, žili plaukai ir dėmesio neblaškytų neakcentuojamos detalės, skirtingų spalvų apdarai ar nereikšmingos smulkmenos.

Projekto pavadinimas „PILKÀ – tai būtent senatvėje atsirandančių žilų plaukų akcentavimas? Pagrindinis keliamas klausimas: kokią reikšmę moters pasitikėjimui savimi turi plaukų spalva? Ar žili plaukai labiau tėra senatvės simbolis, neišvengiamybė, ateinanti su amžiumi, kurios daugybė moterų gėdijasi ir dengia pilkus plaukus dažais, maskuoja senatvę įrodančius ženklus? Siunčiama projekto žinutė – apie natūralumo grožį, senatvės priėmimą?

Įamžinti senatvę – tai tuo pačiu ir užfiksuoti jos grožį, natūralumą, susikaupusią patirtį, tiek ir stengtis reformuoti visuomenės požiūrį į senus žmones, išjudinti žiūrovą iš komforto zonos.

Plaukai yra svarbus kiekvienos moters išvaizdos atributas. Ir, kai jie pradeda žilti, ženklina jau nemažą nugyvento laiko tarpsnį, įgautą patirtį. Šiais laikas kai kurios moterys pradeda žilti jau nuo trisdešimties metų. Ir nors man žili plaukai atrodo labai natūralu ir gražu, dauguma moterų kaip galėdamos maskuoja laiko žymes ir slepia savo žilumą, nes jis suvokiamas kaip negražus. Todėl kalbėdama apie moters senatvę, pasitikėjimą savimi, grožį, pasirinkau akcentuoti būtent plaukus, kurie ir galėtų būti tos pačios senatvės akcentas. Plaukai – kaip senatvės simbolis, kurį moterys slepia.

Socialinėje erdvėje apkritai senatvė yra tartum kažkokia tabu zona. Pasaulį valdo patrauklūs, jauni ir perspektyvūs žmonės. Garbaus amžiaus senjorai tarsi paliekami už borto, lyg jų galiojimo laikas jau būtų pasibaigęs. Ar šį projektą galima būtų vadinti maištu prieš tokią mąstyseną?

Savotiškai taip. Norėjau kitoms moterims, kad ir jaunesnėms, parodyti, jog nereikia paniškai bijoti su laiku kintančio kūno, žilstančių plaukų ar raukšlelių.

Pagyvenusi moteris, neslepianti savo natūralumo, laiko tėkmės suteiktų pokyčių, yra graži ir neprivalo slėptis ar to gėdytis.

Nesu priešiškai nusiteikusi nei prieš plaukų dažus, nei prieš kosmetiką. Manau, kad kiekvienai reikia to, kas padėtų jai gerai jaustis. Reikia dažytis, rengtis taip, kad pasitikėtum savimi ir nesinorėtų slėptis, gūžtis. Svarbu rūpintis savimi, save puoselėti.

Bet kam reikalingi tie rėmai? Vis šnekame, kaip svarbu būti unikaliems, bet tą unikalumą taip apribojame, kad visi tampa vienodi. Masių kultūra grožį supranta labai standartiškai. Graži tik ta moteris, kuri atrodo lyg nužengusi iš mados žurnalo viršelio. Aš priešinuosi tokiam požiūriui ir mano projektas „PILKÀ“ gali būti pavadintas tam tikra maišto išraiška.

Pati esi dar labai jauna moteris. Kodėl panorai prabilti būtent apie senatvę? Ar nėra sunku kovoti prieš dalykus, kurie kol kas tiesiogiai tavęs tarsi neliečia? Ar nejautei, kad sunku tapatintis su fotografuojamomis moterimis, nes šiuo metu gyvenime esi visai kitame taške nei jos? Kaip sekėsi bendrauti fotosesijos metu?

Man atrodo, kad tai mane liečia taip pat, kaip liečia ir visus kitus. Jei tik pavyks nugyventi ilgą gyvenimą, tikrai patirsime senatvės prisilietimą ir visus su ja ateinančius pokyčius. Tiek fizinius, tiek dvasinius, psichologinius.

Senatvė nėra kažkas labai tolimo ar man neaktualaus. Aš galvoju apie ją, iš dalies net savotiškai jai ruošiuosi. Taip pat kiekvienas ir sau artimoje aplinkoje turime pagyvenusių žmonių, kuriuos girdime, matome ir jie mums svarbūs.

Gal net geriau, kad apie senatvę kalba jaunas žmogus. Tai tarsi nusistovėjusių normų laužymas, įrodymas, kad seni žmonės yra įdomūs ir reikšmingi. Viskas, ką matome aplink, yra labai vienoda – jaunos, lieknos merginos. Bet juk ir su šitomis žilomis moterimis viskas gerai. Nereikia nuo senatvės slėptis, jos gėdytis. Senatvė – tai normalus gyvenimo etapas, kaip ir vaikystė ar jaunystė. O kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra savitai gražus.

Kiekviena moteris, kurią fotografavau, buvo labai skirtinga. Vienos buvo plepesnės, kitos itin tylios. Galbūt jas šiek tiek nustebino, jog fotografuoti nori dvidešimt penkerių metų mergina, bet iš esmės jų taip lengvai jau nenustebinsi. Seni žmonės turi daug gyvenimiškos patirties, jie tiek daug patyrę, jautę, jų taip lengvai nešokiruoja tokie dalykai. Pačios sako, kad jau nebėra joms ko bijoti. Kaip bebūtų, moterys liko patenkintos, džiaugėsi gautu dėmesiu, šurmuliu. Džiaugiausi ir aš. Visa ši patirtis, vizitai senelių globos namuose, pokalbiai su jomis mane itin praturtino, suteikė daug peno pamąstymams, paveikė emociškai. Jaučiuosi iš šio projekto labai daug gavusi.

Ar sakytum, kad senatvė yra pilkas gyvenimo tarpsnis, savotiškas tapimas pelenais vietoj liepsnojančios ugnies gyvenimo židinyje?

Labai sunku atsakyti, nes savo kailiu to dar nepatyriau. Nežinau. Labai viliuosi, kad ne. Aišku, tenka pripažinti, kad, ypač mūsų valstybėje, senatvė neretai yra skurdi ir ligota. Gyvenimas tikrai neatrodo labai saldus, jei už gaunamas pajamas sunkiai sekasi išsimaitinti, o sveikata sukelia didelių nemalonumų, kančios.

Niekada nežinai, kas tavęs laukia, bet, manau, svarbu stengtis nuolat bent minimaliai investuoti į ateinančią senatvę. Galbūt stengtis sveikiau gyventi, rūpintis savimi.

Bet svarbu nenusiteikti, kad tai itin blogas gyvenimo tarpsnis ir paniškai jo bijoti ar sulaukus nuolat jo gėdytis, savęs gailėtis. Jis irgi savotiškai gražus. Ypač, jei matai augančius savo vaikus, anūkus ar net proanūkius – tai didžiulis turtas, teikiantis laimę, neleidžiantis paskęsti pilkume.

Projekto pavadinimas „PILKÀ“ labiau apie plaukų svarbą moters pasitikėjimui savimi, žilus plaukus, kurių nereikia bijoti, o ne apie pačios senatvės pilkumą. Labiau akcentuoti reikėtų išvaizdoje išryškėjančią pilką spalvą, bet ne vidinio pasaulio klodų pilkumą.

Viename interviu sakei: „Noriu tikėti, kad pilka – tik išorinė senatvės spalva, o viduje pasaulis akinamai baltas“. Kodėl baltas?

Balta – tai tam tikra aiškumo, ramybės, tiesos, išminties spalva. Tikiu, kad bėgant metams daug dalykų išaiškėja, pradedame geriau juos suprasti, geriau suvokiame, ką svarbu vertinti, o kas tėra nereikšmingi dalykai.

Jei senatvę pasitinki būdamas šviesaus proto, manau, kad sukaupta patirtis padeda atsakyti į kylančius, kad ir egzistencinius, klausimus. Galbūt noriu tikėti, jog gyvenimo saulėlydį pasitinkame su mažiau sumaišties galvoje, nustojame tiek blaškytis.

O gal pati visuomenė, teikdama savo kriterijus, kurdama normatyvus, programuoja, kad senatvė turi būti pilka, nes būti ryškiam ir šauksmingam yra jaunystės teisė. Vis matau tokių straipsnių ir stilistų patarimų, kokio ilgio sijonų jau nebepridera dėvėti tam tikrą amžių pasiekusiai moteriai, kokių šukuosenų jau nebegalima turėti po keturiasdešimties ir panašiai. Ar sutiktum?

Iš esmės, taip. Masinė kultūra labai nori diktuoti normas, sakyti, kas gražu, o kas ne. Viską apibrėžti, suvienodinti, sukurti universalias taisykles. Mane gąsdina tai, ką matau žiniasklaidoje ar per televiziją. Jaučiu, kad turiu nuolat sąmoningai priešintis toms standartizuotoms idėjoms, masių diktatui. Įtariu, kad žmogui, kuriam niekas neparodė alternatyvaus kelio ar nepadėjo susiformuoti savitos, tvirtos nuomonės, labai lengva pakibti ant viso šito skleidžiamos savotiškos propagandos kabliuko. Reikia nuolat sąmoningai priešintis, jei nori savo sąmonę apsaugoti nuo destruktyvios informacijos.

O ar galėtum teigti, jog senatvė graži? Juk mūsų visuomenėje galioja nerašytos taisyklės, kad kūnai, kuriuose išryškėja laiko ženklai, jau yra nebepatrauklūs, nebegražūs ir nereikia jų demonstruoti?

Manau, kad senatvė, seni žmonės yra gražūs. Jei grožį suprasime ne pagal standartinę, griežtai apibrėžtą formulę.

Kai matau savo močiutės ranką, man ji graži ne todėl, kad tai seno žmogaus ranka, bet todėl, kad tai mano artimo žmogaus ranka, kurioje įsirėžusios raukšlės man reikšmingos, svarbios ir visai neatstumiančios.

Vienas iš šio projekto tikslų ir yra, jog seni žmonės suprastų, kad kintantys kūnai, su jais vykstantys dalykai, yra visiškai normalūs. Negali savęs nemylėti ar teigti, jog esi negražus ar nevertas rodytis kitiems vien todėl, kad nebeatrodai taip, kaip prieš porą dešimtmečių. Kodėl kažkokios normos, mados, kurios, beje, nuolat kinta, turėtų mane priversti jaustis blogai?

Nebijau tos dienos, kai atsistosiu prieš veidrodį ir pastebėsiu penktąjį žilą plauką (tikėtina, kad pirmojo tikrai nepastebėsiu). Aš noriu, kad mano kūnas man rodytų, kiek patyriau, kiek išgyvenau, tai visiškai normalu. Nebijau raukšlių nuo šypsenos. (šypsosi)

Kalbino Dominyka Navickaitė

Straipsnis iliustruotas Lauros Kvece fotografijomis iš projekto „Pilka“

Žurnalas „Kelionė“

Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Comments are closed.