„Kiekvieno žmogaus širdis turėtų būti pilna neparašytų eilėraščių. Juk patys eilėraščiai – joks tikslas. Tikslas – gyventi taip, kad poezijos prisodrinta būtų tavo kasdienybė…“ – sako poetas Rimvydas Stankevičius, ką tik išleidęs savo devintąją poezijos knygą „Šermuonėlių mantija“.

Apie poeziją kasdienybėje, sąmoningą rašymą, poetines programas, populiarumą, tarpines būsenas bei autobiografinius eilėraščius Rimvydą Stankevičių kalbina Gediminas Kajėnas.

Tavo eilėraščių knygos jau kurį laiką pasirodo labai nuosekliai – kas antrus metus. Vargu, ar tai atsitiktinumas, tiesa?

Taip, pastaruoju metu mano knygos pasirodo kas dvejus metus. Tačiau toks rašymo tempas nėra mano tikslas. Rašydamas poeziją apskritai nesiekiu kažkokių rezultatų. Juk rašymas priklauso nuo vidinio gyvenimo intensyvumo. Todėl viskas vyksta natūraliai.

Netikiu poetais, kurių tikslas yra pats eilėraštis. Jie ką – drožia eilėraščius iš medžio?.. Man įdomiausia, kai eilėraštis yra jau įvykusio vidinio žmogaus gyvenimo pėdsakas, nuoplaiša…

Viename eilėraštyje rašai: „Nežinau , kas ir kada taip nusprendė – / Bet vien tik eilėraščiais yra matuojamas / Mano gyvenimas…“

Tai – šventa teisybė. Iki šiol bandau suprasti, kodėl esu poetas, kodėl rašau. Man įdomu suprasti genezę, kas šitaip, o ne kitaip nustatė. Bet kartu suvokiu, jog to suprasti neįmanoma. 99 iš 100 negalėtų pasakyti, kodėl jie rašo ir kas apskritai jiems liepė rašyti.

Aš juk ir pats niekada neplanavau būti poetas, gyventi literatūra. Galų gale, čia nėra jokio viršininko, kuris nuolatos niukintų tai tęsti… Rašydamas nieko prieš nieką neprivalau. O dar kiek vargo, posmų ir eilučių, tartum kokių galvosūkių, kasdienis praktikavimas… Atrodytų, mestum ir būtų ramu… Bet ir tai yra neįmanoma.

Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad poetas – ne daugiau nei šratinukas. Kažkas Kitas nusprendė, kad turi rašyti ir kaip tik čia aš randu metafizikos pradmenis. Kas tas Kitas? Man, kaip tikinčiam žmogui, tai yra Dievas. Kažkam gal – mūzos. Turiu įtarimą, kad tai gali būti ir pati Kalba, kuri per poetus vystosi, auga, pasiekia įvairias tarpines būsenas… Juk dažnai būna, kad parašęs atsitokėji: pradinė tavo idėja liko kažkur toli toli, o pats staiga supranti, kad jau ne savo sumanymus pildai… Eilėraščių klodai, tartum vabzdžių spiečius, zuja visur aplinkui, bet nutupia pas tą, kurio inkilėlis atviras, čiuptuvai jautriausi. Štai ir viskas…

Gedimino Kajėno nuotr.

Esi populiarus poetas: tavo kūryba vertinama, knygos laukiamos, apdovanojimai seka vienas paskui kitą… O ar tai netrukdo pačiam rašymui? Gal ir apie tai yra „Šermuonėlių mantija“ – graži iš išorės, bet skaudžiai kandžiojanti iš vidaus…

Bent akimirką ar dvi kiekvienas esame dėvėję „Šermuonėlių mantiją“. Nebūtinai gal ir savo noru… Tačiau tos situacijos dvilypumą patyrėme: iš šalies žiūrint, pavydas ima, o stovint ta mantija apsigaubus, atrodo, mielai keistumeisi vietomis su bet kuriuo iš šalia stovinčių… Keistas tai jausmas. Ir man lygiai tas pats: viena mano pusė, rodos, trokšta triumfo akimirkų, o kita visame tame mato farsą, ironizuoja, šaiposi, nes tokiomis akimirkomis pats sau atrodau kaip klounas.

O dėl tavo minėto pripažinimo ir populiarumo, tai Lietuvoje turbūt tik Arvydas Sabonis vertas vadintis žvaigžde. Apie kitus taip galima pasakyti tik juokais.

Viso to, ką išvardijai, savo kasdienybėje aš nejaučiu. Kasdien vaikštau centrinėmis Vilniaus gatvės ir manęs niekas nepažįsta, pirštais nerodo, autografų neprašo. Nesijaučiu ir esantis po padidinamuoju stiklu. Ačiū Dievui, žiniasklaida neseka mano asmeninio gyvenimo.

Pamenu, kai dar buvau tik pradedantis žurnalistas, kalbinau dailininką Stasį Eidrigevičių. Pokalbio metu jam prisipažinau, kad rašau eilėraščius. Jis paklausė, ar esu garsus poetas. Atsakiau, kad nežinomas visiškai. Tuomet jis pasakė: „Žinok, tai didelė laimė būti nežinomam“. Mane tai pribloškė. O dailininkas tęsė: „Gali būti laisvas, kurti ką tik nori…“ O ką, paklausiau, garsūs kuria ne tai, ką nori? S. Eidrigevičius atsakė: „Ne, jie kuria tai, ko nori kiti…“ Tuomet ne visiškai supratau, apie ką jis kalba, dabar, man rodos, šioms dailininko mintims galėčiau pritarti.

Tačiau Lietuvoje rašytojams tokia grėsmė išvis negresia, nes jų auditorija yra visiškai kitokia tiek savo apimtimi, tiek ir kultūra, todėl ir juos pasiekiantis dėmesys kitoniškas. Tačiau net ir tas dėmesys, kurio sulaukiama, nėra vien tik gėris po kojomis…

„Jau seniai išpažįstu / Tik sąmoningą / poeziją…“ – tai citata iš Tavo eilėraščio „Artefaktai“. Rašydamas tu gerai žinai, ką darai. Man įdomu, ar tokiu būdu poezija netampa tiesiog rutina? Ar yra, kas rašant dar stebina?

Donaldas Kajokas yra pasakęs, kad poezijos versmė po keturiasdešimties metų ima užakti. Kai perskaičiau šią mintį, stojau piestu, nes man kaip tik artėjo 40 metų ir bijojau, kad jis gali būti teisus. Ir ką gi… nors rašyti nenustojau, tačiau tenka pripažinti, kad jis yra teisus…

Jauną poetą „išneša“ kalba ir geriausius dalykus jis parašo tuomet, kai rašo nesąmoningą poeziją: iš nežinojimo, iš intuicijos, iš nemokėjimo plaukti… Tačiau su amžiumi atsiranda visiškai kitoks santykis su pasauliu ir su pačia poezija. Visų pirma, užsiriša pasąmoninga poezijos srovė, kuri iki šiol atrodė neišsemiama. Kita vertus, tampa nebeįdomu būti vien tik kažką, kad ir šventus dalykus, vapančiu, tačiau be savo paties pastangų, nesąmoningai…

Jei jaunas poetas galvoja, kad visa jo kūryba tėra atsitiktinumai, kad profesionalumas poezijoje išvis negalimas, nes tai sugriautų pačią poezijos esmę ir jam gerai yra taip – „kas gaunasi, tas gaunasi“, – tai pagyvenęs poetas sąmoningai bando iš savęs išdrožti meistrą, kuris puikiai suvokdamas gali daryti tai, ko siekia. Štai tuomet eilėraščiai rašomi visiškai kitaip… Supratus, kad eilėraščiai nėra vien tik „žavios nesąmonės“, atsiranda sąmoningas santykis su pačiu tekstu, kurį šią akimirką rašai. Ir jau nebenori rašyti to, ko pats nesupranti…

Tačiau turbūt didžiausias džiaugsmas – o kaip tik apie tai ir yra tavo cituotas eilėraštis – apima tuomet, kai šiame sąmoningame rašyme nejučia smogia iracionali ir stulbinanti savo netikėtumu kalbos banga ir nustembi perskaitęs, ką pats užrašei… Tuomet galvoji, kad, ačiū Dievui, esi dar gyvas, dar poetas…

Jaunas poetas turbūt rašo atskirus eilėraščius, tuo tarpu poetas, kuriam eilėraštis nėra atsitiktinumas, rašo knygą?

Aš rašau ne eilėraščius, bet eilėraščiais. Ne poeziją, bet poezija. Ir man neįdomu į knygą, tartum kokį krepšį, sudėti viską, ką parašiau nuo praėjusios rinkinio.

Pagal zodiaką esu ožiaragis, kaip, beje, ir Dž. R. R. Tolkinas. Prisimink, kaip buvo jam, kai pasirodžius „Hobitui“, visi sakė rašyk toliau, o rašytojas, užuot tęsęs istoriją, ėmė paišyti žemėlapius, kurti tautosaką, elfų bei nykštukų kalbas. Jam reikėjo pradėti iš tolo, kad paskui, kuriant pačią istoriją, visas pasaulis gyventų savaime, nuo seno…

Panašiai ir aš savo knygomis kuriu savo poetinį pasaulį. Man rodos, „Šermuonėlių mantija“ kaip tik ir yra pirmoji knyga, kai jaučiu, jog galiu valgyti jau sunokusius vaisius. Nes, pavyzdžiui, po rinkinio „Laužiu antspaudą“ jau nebekyla klausimas apie tai, kaip mano poezijoje gali bendrauti gyvieji ir mirusieji. Šios žaidimo taisyklės buvo nustatytos toje knygoje ir dabar jos galioja kaip savaime suprantamas dalykas. Arba knygoje „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ man tapo svarbūs užkalbėjimai, fizinės bei metafizinės jų taisyklės. Dabar burtas savaime veikia ir „Šermuonėlių mantijoje“.

Būtent taip rašyti man yra įdomu: poezijoje pasauliai jungiasi, tęsia ir papildo vienas kitą. Man nebereikia kartotis, rašyti to, kas jau yra sukurta. Tai tartum žaidimas stiklo karoliukais – patys simboliai jau yra įkrauti prasmių, jie gyvuoja tam tikruose, anksčiau sukurtuose, kontekstuose. Tad jei pačios knygos yra simboliai, jomis žaidžiant tartum dėlionėmis, galime pamatyti, kaip veriasi stereometrinis paveikslas.

Tačiau ar tokia „poetinė programa“ nėra vien tik įprotis rašyti? Aš – poetas, todėl privalau rašyti…

Poetui neįmanoma įgyvendinti kažkokių iš anksto užsibrėžtų programų. Aš niekada nežinau, kiek eilučių per dieną parašysiu. Būna, pusę metų neparašau nė vienos, o paskui, žiūrėk, keli mėnesiai kasdien po eilėraštį… Manau, kad sąmoningas apsisprendimas, jog nuo tos iki tos valandos aš kasdien rašau – būtų akligatvis. Poezija – paukštis, kuris niekuomet nečiulba pagal užsakymą. Sykį, manydamas, kad galėsiu paspartinti leidybinį procesą, su leidykla susitariau dėl knygos pasirodymo jos visos dar neparašęs. Kai reikėjo leidyklai atiduoti rankraštį, maniau, kad išprotėsiu… Rašymas užspazmavo vien todėl, kad jį buvau pavertęs tarnyba… Daugiau stengiuosi tokių klaidų nekartoti.

Na, o apie patį rašymą… Tai, ką vadiname įkvėpimu, dėl ko poetas sėdasi prie lapo ir ima rašyti, kartais tėra viena eilutė – gal pirma, o gal paskutinė… Kai jau žinai, kuo eilėraštis turi baigtis, tuomet rašyti lengviau. Kai gauni pirmą eilutę, atvirai sakant, ne kažin ką ir teturi, nes vis tiek atsiduri prie tuščio lapo ir visiškai neaišku, kas gi toliau… O būna, išvis negauni nė vienos eilutės, nė žodžio, tik skonį, jausmą, kad reikia štai šitaip… Tuomet labiausiai ir eini iš proto: grauži nagus, vaikštai iš kampo į kampą, nes neturi absoliučiai jokios žodžiais išreikštos idėjos. Štai šitaip ir gyvenu. Jei tai galima vadinti poetine programa, tai gal geriau nereikia…

Man susidaro įspūdis, kad esi visiškas namisėda ir jei nereikėtų niekur eiti, taip ir galėtum gyventi tarp tekstų.

Gal kurį laiką ir galėčiau, bet tikrai ne ilgai. Juk negali parašyti kelių knygų neišėjęs iš kambario, nes kitaip imsi rašyti apie lempą, stalą, kompiuterį. Juk tam, kad rašytum, reikia gyventi: patirti emocijų, matyti vaizdų, bendrauti su žmonėmis, mylėti gyvenimą ir pasaulį, domėtis juo. Jei pastatysi save į sekciją su servizais, tai ilgainiui ir pats tokiu virsi. Impulsai rašymui atsiranda per santykį su aplinka, žmonėmis, gamta, knygomis, Dievu. Juk vaizduotė taip pat turi kažkuo maitintis. Jei nebus jai peno, ji paprasčiausiai užges.

Rašyti mane nepaprastai skatina smalsumas. Į viską žiūrėdamas pragmatiško žmogaus žvilgsniu, paprasčiausiai nepamatysi viso to, iš ko gimsta poezija…

Lenkų poezijos klasikas T. Rozewiczius rašė, kad poeto viduje gyvena ir poezija, kuri nebūtinai įgyja eilėraščio formą. Ar tu turi neužrašytų eilėraščių? Ar tau poezija egzistuoja už tekstų?

Visiškai pritariu šiai minčiai, tik vietoj poeto, vartočiau žodį „žmogus“. Poetai nuo ne poetų skiriasi ne tuo, kad vieni savo eilėraščius užrašo ir leidžia knygas, o kiti – ne. Kiekvienas žmogus, bandantis gyventi sveiką ne tik kūno, bet ir sielos gyvenimą, turi gyventi su poezija, net jei jos ir neužrašo. Visa, kas supa žmogų, jam gali tapti poezija… Pajusti estezę žiūrint į moters kaklu slystantį lietaus lašą – tai irgi yra poezija. Ir ne taip svarbu, ar šią akimirką pamatai kaip eilėraštį, ar tiesiog tavo krūtinėje suspurda širdis ir akimirkai nebejauti žemės po kojomis – tai ir yra poezijos patyrimas. Kiekvieno žmogaus širdis turėtų būti pilna neparašytų eilėraščių. Juk patys eilėraščiai – joks tikslas. Tikslas – gyventi taip, kad poezijos prisodrinta būtų tavo kasdienybė

Man pasirodė, kad naujausioje Tavo knygoje gan nemažai įvairių tarpinių būsenų – tarp būties ir nebūties, kai nebūtina suprasti pasaulio, kai pabundama, o laikrodžiai tyli, kai kelrodė žvaigždė nieko nereiškia ir t.t. Kas tai? Gal tai irgi tam tikras patyrimas dar iki užrašyto eilėraščio?

Manau, kad būtent šiose tarpinėse stotyse ir reikia ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus. Juk jei jau mirei ir patekai į mirusiųjų pasaulį – anoks čia stebuklas – nieko papasakoti kitiems jau nebegalėsi… Poeto viltis – pabūti Dantės herojumi, keliaujančiu po pragarą ir sugrįžtančiu atgal tam, kad papasakotų, ką regėjęs. Mane vilioja įvairios tarpinės būsenos, kurios leidžia bent trumpam priartėti prie to pasaulio, kuris kol kas yra užgintas, ribos…

Ir viena tų valčių, galinčių poetą nunešti į tokias būsenas, yra kalba?

Man atrodo, kad pati kalba nori, jog poetas įvardytų tai, kas iki šiol nebuvo įvardyta. Juk yra, pavyzdžiui, gyvenimas ir yra mirtis, o čia kažkoks priemirtis, ir visiškai neaišku, kuo viskas pasibaigs… Man, kaip gyvai būtybei, tokia tarpinė būsena įdomi todėl, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai patirti. O kalbai tai įdomu, kaip neįvardytų reiškinių ir daiktų erdvė. Kai mirtingos būtybės ir kalbos norai sutampa, atsiranda gražių sąskambių…

Poetai, rašytojai neretai yra sutapatinami su savo tekstais, tartum visa tai, kas yra jų užrašyta, jiems yra ir nutikę. Tavo knygoje taip pat yra nemažai autobiografinių detalių, fragmentiško naratyvo. Bet ar gali poezija būti autobiografiška? O gal kitokia ji kaip tik ir negali būti?

Manau, kad į abu klausimus atsakymas yra „taip“. Poezija kitokia ir negali būti, nes jei ji stokos tiesos grūdo, tai bus kažkas netikro. Koks gi malonumas yra skaityti literatūros kūrinį, jei rašytojas jį užrašė vien tik norėdamas pasirodyti, kaip jis moka rašyti. Man, pavyzdžiui, įdomu, kaip ir kuo jis gyvena. Tuomet literatūros kūrinį aš skaitau kaip to žmogaus sielos dienoraštį. Bet tam aš turiu tikėti, jog čia yra tiesos, o ne tik talento pasirodymas ar tiesos imitacija.

Kita vertus, autobiografiškumas nebūtinai turi būti išreiškiamas naratyvu, pasakojimu ir atsispindėti siužete. Tačiau išgyvenimo druska turi būti tikra. Bet net ir giliausioms įžvalgoms reikia sulaukti tinkamo meto, savo gyvenimiška patirtimi reikia įgyti teisę visa tai užrašyti.

Būna, kad užrašytos eilutės aplenkia tikrovę, tačiau paskui tenka ją vytis. Štai, kad ir šioje knygoje esantis eilėraštis „Operacinė“, kuriame aš įsivaizduoju savo būseną ant operacinio stalo, gavus narkozę. Iki šiol nebuvau to patyręs, aprašiau tai labiau iš nuojautų, įsivaizdavimo, kaip galėtų būti. O praėjus mėnesiui nuo eilėraščio užbaigimo paaiškėjo, kad niekur neišsisuksiu, teks tai patirti… Tad kartais eilėraščiai užskuba į priekį, tuomet, kad ir nenorom, esi priverstas išgyventi tai, kas buvo paties ranka užrašyta…

Knygą pradedi eilutėmis „Baugiai gražu būtent tai, / Kas pasauliui seniai nebebūtina“. Čia vardijami visokie dalykai, bet tarp jų nėra pačios poezijos. Ar nemanai, kad šie žodžiai kaip tik jai labai tinka?

Ir dar kaip tinka… Pasaulis atmeta gražiausią savo paties dalį kaip nieko vertą, ir pamiršta apie jos egzistavimą. O aš sąmoningai renkuosi būti toje atmestoje dalyje ir todėl save amputavęs pasaulis man atrodo baugiai gražus. Tad iš kurio taško bepažvelgtum, vaizdas atrodo labai panašiai…

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

Comments are closed.