Jei aš išdrįsiu užduoti tau keletą tiesmukų, asmeniškų klausimų, tai tik dėl to, kad skiriu šiuos klausimus ne tiek tau, kiek sau. Mat aš išsaugojau viltį, kad du žmonės gali civilizuotai keistis mintimis – kad mes nesame pasiekę tokio lygio, kuriame visi užsihermetizuojame, kiekvienas išreikšdamas kolektyvinę savo bandos aroganciją ir neviltį. Jei tau atrodo, kad aš skubu pasinaudoti susiklosčiusia, tebeegzistuojančia padėtimi, tai, atvirai pasakius, taip darau dėl to, jog nujaučiu ją nebeilgai egzistuosiant. Kad ir kaip ten būtų, tikiu, kad mes dar pakankamai jaučiamės „asmenybėmis“ ir dėl to suvokiame, jog galime turėti bendrų sunkumų ir bendromis jėgomis juos spręsti. Taigi rašau šiuos žodžius tikėdamasis, kad mums pavyks išvengti pavojaus virsti skaičiais.
Nesunkiai atspėsi, kad vartodamas terminą „prašalaitis“ aš turėjau atidžiai peržiūrėti savo sąžinę ir išsiaiškinti, ar nelengvabūdiškai jį vartoju. Neatsimenu, ar pirmą kartą jį sugalvojęs nusišypsojau; šiaip ar taip, dabar nebesišypsau. Aš nemanau, kad mūsų atskirtumo klausimas vertas juokų, ir nebegalėčiau tvirtai pasakyti, kad garbinga stovėti ir bejėgiškai stebėti katastrofą, neturint kitos vilties, tiktai atsitiktinai numirti kaip žmogus, kuris su tuo neturi nieko bendro.
Bet kas tie „mes“? Mes – tai intelektualai, kurie seniai susitaikėme su tuo, kad galime būti „prašalaičiai“, kad būtent būdami atsieti stebėtojai išsaugosime nekaltybę ir išvengsime atsakomybės. Kai sakau „intelektualai“, turiu galvoje ne valdininkus (nebent kartais prancūzus). Turiu galvoje ne biurokratus. Ne politikus. Ne technokratus. Išvis neturiu galvoje tų, kurie intelektą naudoja kaip įrankį skaičiuoti, klasifikuoti ir skirstyti kitus žmones: tų, kurie vieniems įteikia padidintą atlyginimą, o kitam – kelionę į priverstinio darbo stovyklą. Kalbu ne apie policininkus, ne apie propagandistus. Vis dar drįstu vartoti žodį „intelektualai“ taip, tarsi jis turėtų prasmę.
Taigi štai mudu stovime – tu ir aš, – o „jie“ tvarko savo kaskart bjauresnius reikalus; mudu sakome: „Na ką gi, tegu kiti rūpinasi savo reikalais, o mes rūpinsimės savaisiais.“ Tokia nuostata netrukus lemia kitą, ir štai mes jau sakome: „Mišką kertant, skiedros lekia.“ Nuo čia jau tik vienas žingsnelis iki dar labiau guodžiančios, dar labiau savalaikės doktrinos: „Jei nelėks skiedros, nenukirsi miško.“ Jei tu jau pasiekei šį lygį, nebėra prasmės toliau skaityti šitą laišką.
Tai mane įkvepia pirmam pavojingam klausimui. „Atrodo, neįmanoma daryti nieko kito, tik stovėti ir laukti, bet ar mūsų laukimas nekenksmingas, ar jis nekaltas? Ar galime sau leisti likti nejudrūs? Ar galime sau leisti supainioti bejėgiškumą su sąžiningumu? Teisybė, jei žmogus bejėgis, sąžinė reikalauja tai pripažinti. Bet jei jis bejėgis dėl to, kad pats nepasirūpino įgauti jėgų, tai ar jis gali sau leisti patenkintas pripažinti savo bejėgiškumą, sykiu neprisipažindamas kaltės?“
Tu atsakysi: „Laukimas – tai ne inercija. Ramiai laukti – tai priešintis. Pasyvus pasipriešinimas yra veikimo forma.“
Taip ir yra, jei laukiame ko nors konkretaus ir žinome, ko. Taip ir yra, kai žmogus priešinasi, žinodamas, kodėl, žinodamas, ko priešindamasis siekia ir kam privalo priešintis. Jei mūsų laukime nėra nei žinojimo, nei veiksmo, netrukus pamatysime, kad laukiame tik savo žlugimo, nieko daugiau. Nusikaltimo liudytojas, kuris viską stebi ir mintyse pasižymi esąs prašalaitis, jau vien dėl to tampa nusikaltimo bendrininku.
Ar mes ko nors laukiame? Ar kam nors atstovaujame? Ar žinome, ko norime?
Štai stovime apimti neaiškaus susierzinimo ir abejonių, o „jie“ tuo metu kaunasi tarpusavyje dėl valdžios visam pasauliui. Būtent mūsų sutrikimas leidžia „jiems“ mumis pasinaudoti savo tikslams, sukurstyti vieną prieš kitą. Mūsų kaltė, mūsų gilus apmaudas absoliučiai mūsų neapsaugo nuo gėdingo likimo. Priešingai – kaip tik dėl savo apmaudo mes puikiausiai tinkame kaip „jų“ įrankiai. Kaip galime tvirtinti, kad mūsų inertiškumas nekaltas? Tai juk mūsų kaltės šaltinis.
Ar įmanoma tad nedalyvauti? Ar galima išvengti stojimo į vieną ar kitą pusę? Tu gyveni savo šalyje, aš savo – tu savo draugų būry, aš – savo vienuolyne: ar to, kad mudu abu nekenčiame tironijos ir ja bjaurimės, pakanka, jei norime išlikti nekalti?
Pirmiausia darykime prielaidą, kad aiškiai sutariame, kas „jie“ tokie. Kai aš kalbu apie „juos“, tu supranti, jog turiu galvoje tuos ypatingus žmones, kurie siekia „valdyti visus kitus“ ir kurie naudojasi mumis kaip įrankiais, norėdami įgyti tą galią. Taigi aš mąstau apie tris grupes: „juos“, „mus“ ir „kitus“. Mes, intelektualai, esame viduryje ir negalime pamiršti, kad galiausiai viskas priklauso nuo mūsų.
Todėl be galo svarbu, kad nepasiduotume nevilčiai, nesusitaikytume su tuo, kas „neišvengiama“ ir nesusitapatintume su „jais“. Mūsų pareiga – atsisakyti patikėti, kad jų gyvenimo būdas „neišvengiamas“. Mums ne mažiau svarbu per toli neatsiriboti nuo „kitų“, kurie priklauso nuo mūsų ir nuo kurių mes patys priklausome.
O kalbant apie galinguosius – mūsų profesinė pareiga atpažinti juos net be jų policijos, net kai jie dar nespėjo įsukti savo mašinos. Privalome atpažinti „juos“ visur, kur tik jie pasirodytų, net jei pasirodo tarp mūsų pačių ar tarp „kitų“. Privalome mokėti juos atpažinti iš to, kas jie yra, nepasitenkinti tuo, ką apie juos kalba kiti, jie patys, o svarbiausia – kuris nors iš mūsų! Jau dabar labai retai intelektualas išsaugo sugebėjimą spręsti, kai „jie“ pasikeičia kaukes, persiklijuoja etiketes ar prisisega naujus ženklelius. Tačiau „jie“ visad išlieka „jie“. Akivaizdu, kad jiems naudinga mus papirkti, kad duotume jiems naują vardą, netikrą tapatybę, juo labiau jei taip darydami patys įtikinsime save atradę stebuklingą dalyką. Turime neleisti, kad mūsų tuštybė parūpintų „jiems“ suklastotus pasus.
O dabar įsivaizduokime, kad mūsų nedomina jų pinigai, jų oficialus palankumas, jų globa ar jaukios valstybinės tarnybos, kurias jie gali mums užtikrinti, jei įkinkysime savo apmaudą jiems tarnauti. Nėra ko nė kalbėti, aš įsivaizduoju per daug. Juk mus tai domina, ar ne? Gerai, bet nevartokime to bjauraus žodžio „prostitucija“. Padėtis ir taip slogi, kam dar save pliekti…
Šiaip ar taip, kol „laukiame“, privalome užsitikrinti, kad jie ir vėl neįtikins mūsų, jog laukėme būtent „jų“.
Dar pagalvojau. Prieš stengdamiesi apsispręsti, ko laukiame, imkime ir įsitikinkime, ar iš tikrųjų laukiame. Gal jau seniai praradome viltį, kad kas nors bus kitaip. Gal nesąmoningai kuičiamės, ruošdamiesi permainai, kurios būdami sveiko proto vengtume kaip maro. Jei taip, tai mes ne tik nelaukiame išganymo – mes aktyviai artiname savo pačių pražūtį.
Iš čia kyla trečias klausimas. Atleisk, kad klausiu: bet argi mes, geriau pagalvojus, patys nenorime jaustis suvaržyti ir įstumti į neviltį? Ar mes nepasitenkiname pasinaudoję neviltimi kaip patogia dingstimi ko nors vengti – joje juk esama šio to gražaus, – ar iš nevilties nesusitaikome su savo pačių egzistavimo beprasmybe? Iš tiesų neviltis atrodo labai padoriai, kol neprisimeni, kad tai tik pasirengimas susitaikyti su sekančia „jų“ formule, kuri paaiškins ir išnaudos mūsų tuštumą.
Matai, kaip yra: mūsų tuštumas nėra nekaltas, nėra neutralus, nėra tik „niekas“. Mūsų neapykanta sau gali būti kas tik nori, tik ne atgaila. Tame baisiame dvasios vakuume gali praslysti pikta valia tarsi žaibas ir sukelti visuotinį neapykantos bei griovimo sprogimą. Sprogimas taps įmanomas dėl to, kad mes esame tušti. Be mūsų tuštumo kitų žmonių tuštumas liktų negyvas, juose snaudžianti mirtis niekaip nepajėgtų išsiveržti ir sudaužyti visko aplink.
Tai man primena dar štai ką: kai mes „stovime nuošalėje“, labai stengiamės laikyti save savarankiškais žmonėmis, stovinčiais ant savo kojų. Tai tiesa, mes, kaip intelektualai, privalome patys stovėti ant kojų – bet to negalima išmokti, kol nesuvoksi, kiek daug tau reikia kitų žmonių paramos. Mūsų reikalas paremti vienas kitą prieš „juos“, o ne leistis remiamiems „jų“ ir panaudojamais sutriuškinti „kitus“.
Žinoma, „jie“ niekada neketino nieko remti. „Jiems“ reikia mūsų, bet ne mūsų jėgos. Jie nori, kad mes būtume silpni, o ne stiprūs. „Jiems“ labiausiai reikia mūsų tuštumo, pateisinančio jų pačių tuštumą. Todėl jų parama visada reiškiasi tik kyšiais ir kitaip reikštis negali. Mus pamaitina, kad toliau snaustume. Mums sumoka, kad patylėtume arba kalbėtume tik tai, kas nedrumsčia tykaus paviršiaus, iš po kurio vieną dieną turės išsiveržti kibirkštis bei plykstelėjimas, visuose žmonėse sukeldami galingą sprogimą.
Dabar paskutinis klausimas. Šitas tau turbūt mažiausiai patiks. Bet aš privalau paklausti. Ar mes turime pasirinkimą? Nejau neprivalome eiti su visais į koją ir taip pat garsiai rėkti? Dar blogiau: ar mes ne tie „prašalaičiai“, kurių pats „nuošalumas“ paverčia juos kaltais, padaro aiškiausiais atsitiktinio teroro taikiniais?
Jei taip iš tiesų yra, jei pajėgiame miglotai suvokti, ką tai reiškia, tada beveik neabejoju, kad nesugebėsime atsispirti paskutinei, labiausiai žeminančiai pagundai: tapti naiviais intelektualais, kurie uždusę bėga kolaboruoti su „jais“, leidžiasi visokeriopai išniekinami, neabejodami, kad yra rengiami griovimui, o galiausiai tik prašo, kad juos kuo dažniau, kuo bjauriau niekintų, kol galiausiai ateis paskutinis susinaikinimas.
Aš bijau, kad tai gali ištikti mus abu: karštligiškos pastangos atsikratyti net savo nekaltumo, tarsi bet kokią kaltę būtų lengviau pakelti tokiame pasaulyje, negu nekaltybės kaltę.
Visai tai jau išsakėme ir apmąstėme; manau, palaikytum mane neišauklėtu, jei pasiūlyčiau paprastą išeitį. Vargu ar esu toks beprotis, kad mėginčiau taip elgtis. Myliu tave (žodis „meilė“ išsprūdo per klaidą), ir neketinu kėsintis į teisėtą tavo išdidumą. Aš negaliu pateikti tokios aiškios, plačios veiksmų programos, kurios yra „jų“ didi pagunda ir didi apgaulė. Mūsų padėtį dar labiau apsunkina tai, kad dabar bet kokia aiškesnė programa yra apgaulė, kiekvienas tikslus planas – spąstai, paprasta išeitis – intelektinė savižudybė. Todėl mes ir atsidūrėme tarp kūjo ir priekalo: imsimės veiksmų ar ne, vis tiek veikiausiai būsime sunaikinti. Žmogus, neturintis sprendimo, savotiškai nekaltas. Ir neviltis savotiškai nekalta: bet tik tada, kai neviltyje randame išganymą. Turiu galvoje neviltį, nusivylimą šiuo pasauliu ir tuo, kas jame. Nusivylimą žmonėmis ir jų žemiškais planais, siekiant ir tikintis neįmanomo atsakymo, pranokstančio mūsų žemiškus prieštaravimus, tačiau kažkaip galinčio įsiveržti į mūsų pasaulį ir juos išspręsti, jei tik išliks bent keletas tų, kurie nepaisant nevilties, išsaugos viltį.
Tikrieji sprendimai ne tie, kuriuos mes primetame gyvenimui, įgyvendindami savo teorijas, bet tie, kuriuos gyvenimas pasiūlo žmonėms, atsisakiusiems savęs ir ieškantiems tiesos. Todėl mūsų užduotis – atsiriboti nuo tų, kurie turi teorijas, siūlančias aiškius ir neklystamus sprendimus, nepasikliauti nė viena tokia teorija ne iš neigimo ir bailumo, bet veikiau pasitikint gyvenimu, gamta, prigimtimi, jei leisite pridurti – svarbiausia, Dievu. Mat, nuo tada, kai žmogus ryžosi užimti Dievo vietą, jis pasirodė esąs pats akliausias, žiauriausias, niekingiausias ir juokingiausias iš visų netikrų dievukų. Galime save vadinti nekaltais tik tada, jei atsisakome tai pamiršti, jei darome viską, ką galime, kad ir kiti tai suprastų.
Kad pailiustruočiau, ką noriu pasakyti, priminsiu seną nekaltą pasaką apie naujus karaliaus drabužius.
Aišku, jūs ją žinote. Apie ją rašė psichoanalitikai. Siuvėjai apgavo karalių, prižadėję jam pasiūti stebuklingus drabužius, kuriuos matys tik geri žmonės. Jie apsimetė siuvantys nematomą kostiumą, o karalius bei visi jo dvariškiai pareiškė juos „matą“ ir labai žavėjosi. Galiausiai nuogas karalius išėjo į gatvę, kur pasigėrėti naujais jo drabužiais susirinko valdiniai, ir visi labai gyrė, kol vaikas išdrįso pasakyti, kad karalius nuogas.
Tau gali pasirodyti, kad aš nuklydau į sentimentalumą. Bet kadangi laikai tokie, kokie yra, tai surizikuosiu štai ką pasakyti. Ar mudu pamiršome, kad mūsų, kaip prašalaičių, pašaukimas – pagrindinė mūsų baisaus nekaltumo prielaida, – yra elgtis taip, kaip tas vaikas, šaukti, jog karalius nuogas, nors mus apšauktų nusikaltėliais? Atmink, toje pasakoje vaikas vienintelis buvo nekaltas: ir dėl jo nekaltumo visi kiti nepasidarė nusikaltėliais, o liko paprasčiausiais kvailiais. Jei vaiko nebūtų buvę, visi būtų virtę bepročiais ar nusikaltėliais. Juos išgelbėjo vaiko šūksnis.
Išvertė Rasa Drazdauskienė, „Mažoji studija”
