Pirmasis neeuropietis popiežius tapo dovana ir iššūkiu kiekvienam katalikui. Jis ne tik vardu primena šventąjį Pranciškų iš Asyžiaus. Abu jie labai mėgiami, jų paprastumas pakeri net ne krikščionių širdis. Abu turi labai daug gerbėjų ir mažai tų, kurie rimtai priima žinią apie Kristaus sekimą Pranciškaus būdu. Popiežius Pranciškus pakerėjo žmones savo paprastumu nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą kreipėsi į žmones iš balkono Vatikane.
Gyvenimas kartu yra menas, kantrus, nuostabus, žavus kelias. Jo pagrindinės taisyklės gali tilpti į tris žodžius: prašau, ačiū ir atsiprašau.
Mes iš tiesų tampame laisvi tik tada, kai priimame tiesą apie save ir bandome ja gyventi.
Tikėjimas nėra dekoracija, ornamentas. Gyventi tikėjimu nereiškia pagražinti gyvenimo trupučiu religijos, tarsi jis būtų tortas, kurį reikia papuošti grietinėle. Tikėjimas reikalauja rinktis Dievą pagrindiniu gyvenimo kriterijumi.
Apkalbos – tai viena iš terorizmo formų.
Bažnyčia turi būti lauko ligoninė, o mes turime eiti gydyti žaizdų, kaip darė gailestingasis samarietis. Kai kurių žmonių žaizdas atvėrė apleidimas, kiti sužeisti, nes juos atmetė pati Bažnyčia, dar kiti siaubingai kenčia.
Dievas man yra labai geras, Jis dovanojo man sveiką nežinojimo dozę. Tiesiog darau, ką turiu padaryti.
Mes esame sukurti džiaugsmui ir niekada mūsų Viešpats nepalieka vienų su problemomis ir iššūkiais.
Tikrasis gailestingumas – ne neigti nuodėmę ar jos žaizdų daromą žalą, bet visada prisiminti, kad gydymas įmanomas, tereikia, kad pacientas jį priimtų.
Kiekvienas išbandymas yra Dievo dovana, siunčiama mums iš meilės, mus tobulinant ir auginant, todėl svarbu neužsisklęsti aimanose, nenuleisti rankų bei dėkoti ir džiaugtis.
Krikščionio tikslas – ne užvaldyti pasaulį, bet, priešingai, išlaisvinti.
Svarbiausiu gėrio ir blogio kovos lauku per visą istoriją išlieka žmogaus širdis.
Ištrauka iš Andriaus Navicko sudarytos knygos „Mozaika“
