Dzenas – tai vidinis menas, kurio ištakos glūdi VI–VII a. Kinijoje, šią šalį iš Indijos pasiekus budizmui. XII a. mokymas pasiekė Japoniją ir persmelkė absoliučiai visas šios kultūros sritis – nuo kaligrafijos iki arbatos ceremonijų, šaudymo iš lanko meno bei poezijos, sodų rengimo ir kasdienės praktikos. Nuo žodžių, šventųjų tekstų studijų ir ritualų dzeno meistrai ragino atsigręžti į savo tikrąją prigimtį, kuri ne suvokiama, o atrandama. Gal todėl dzeną labiau tinka apibūdinti ne kaip religiją, bet, visų pirma, kaip autentišką patyrimą. Jo meistras Seung Sahnas štai taip įvardijo dzeno gimimą: „Prieš daugelį metų Dekartas pasakė: „Mąstau, vadinasi, esu.“ Čia prasideda filosofija. Bet jei nemąstai, kas tada? Čia prasideda dzeno lavinimas.“ Šios dzeno istorijos, kurių dalis užrašytos dar XIII a., kupinos paradoksų ir netikėtumų, jos, lyg žaibas iš giedro dangaus, verčia stabtelėti ir klausti: „Kas aš esu?“

                   Aš gyvenu

Vienas žmogus pasiteiravo mokytojo Bokudžiū:

– Kokia yra Jūsų religinė praktika?

Mokytojas atsakė:

– Aš gyvenu įprastą gyvenimą – tokia mano praktika. Kai jaučiu alkį – valgau. Kai jaučiuosi pavargęs – einu miegoti.

Išgirdęs tokį atsakymą žmogus nustėro:

– Bet juk tame nėra nieko neįprasto.

Bokudžiū atsakė:

– Čia visa esmė – nėra nieko neįprasto. Trokštantys kažko netikėto yra egoistai.

Tačiau toks atsakymas netenkino klausiančiojo:

– Tačiau juk taip daro visi: kai alkani – valgo, kai pavargę – miega…

Mokytojas nusijuokė ir pasakė:

– Ne. Kai jūs valgote, kartu užsiimate šimtais kitų dalykų: galvojate, svajojate, įsivaizduojate, prisimenate. Kai aš valgau, tiesiog valgau: tuomet yra maistas ir nieko daugiau. Kai jūs miegate, jūs sapnuojate. Kai aš miegu, tiesiog miegu. Jei sapnuoju, tuomet yra sapnas, ir tiek. Nėra net Bokudžiū. Kai aš vaikštau, yra tik pasivaikščiojimas – jokio Bokudžiū – tik pasivaikščiojimas.

                Kas yra dzenas?

Vienas žmogus, atėjęs į šventyklą, paprašė vyresniojo vienuolio paaiškinti, kas yra dzenas.

Vienuolis pridėjo pirštą prie lūpų ir sušnibždėjo:

– Meditacijos salėje mes nesikalbame.

Lankytojas nusekė paskui vienuolį į skaityklą ir uždavė tą patį klausimą. Vienuolis pridėjęs pirštą prie lūpų pasakė:

– Čia mes tyloje skaitome knygas.

Kai jie atėjo į valgomąjį, vienuolis, nesulaukęs klausimo pasakė:

– Čia mes gaminame maistą tyloje ir valgome nesikalbėdami.

Kai prie šventyklos durų jie atsisveikino, vienuolis išgirdo klausimą:

– Tai kas yra dzenas?

                     Klausimas

Pas dzeno meistrą atėjo mokinys ir paklausė:

– Kodėl vieni žmonės yra gražūs, o kiti – baisūs, vieni protingi, o kiti – kvaili? Kodėl egzistuoja tokios prieštaros? Kodėl Dievas vienus apdovanojo grožiu, o kitus sukūrė baisius?

Mokytojas pasivedė jį į sodą ir tarė:

– Štai yra didelis medis, o štai – mažas. Aš dažnai sėdėdavau po šiais medžiais ir galvodavau, kodėl taip yra. Tačiau kai atmečiau protą, dingo ir pats klausimas. Dabar aš žinau, kad šis medis didelis, o šis – mažas. Problemos nebeliko!

                      Rojaus vartai

Karys, vardu Nobušigė, atėjo pas dzeno mokytoją Hakuiną ir paklausė:

– Ar tiesa, kad egzistuoja rojus ir pragaras?

Mokytojas jam tarė:

– Kas tu esi?

– Aš – samurajus, – atsakė karys.

– Tu – karys! – sušuko mokytojas Hakuinas. – Koks kvailas yra vadas, laikantis tave savo gretose. Pažiūrėk, kaip tu atrodai – tavo veidas kaip tikro nelaimėlio.

Samurajus baisiai supyko, išgirdęs tokius žodžius, ir jau ruošėsi apnuoginti savo kardą. Tuo tarpu dzeno mokytojas tęsė:

– A, tu turi kardą, bet jis per bukas nukirsti man galvą…

Kai karys ištraukė kardą, Hakuinas tarė:

– Štai ir atsiveria pragaro vartai.

Išgirdęs šiuos žodžius samurajus iškart sugrąžino kardą į vietą.

– Štai ir atsiveria rojaus vartai, – tarė mokytojas Hakuinas.

                           Grįžimas namo

Sykį mokytojas Bankėjus savo mokinių akivaizdoje sudegino šventraštį. Mokiniai jo paklausė:

– Mokytojau, ką Jūs darote? Juk visada mus mokėte, remdamasis šiuo šventraščiu, jį komentavote. Tad kam gi metėte jį į liepsnas?

Mokytojas nusijuokė ir tarė:

– Sugrįžus namo žemėlapiai nebereikalingi.

                         Arbatos puodelis

Pas dzeno mokytoją Nan-iną atvyko universiteto profesorius, troškęs išgirsti jo mokymą apie tai, kas yra dzenas. Mokytojas pakvietė jį arbatos. Pripylęs pilną puodelį Nan-inas ir toliau nenustojo pilti. Profesorius visa tai stebėjo, bet kai arbata jau ėmė lietis per kraštus, neištvėręs sušuko:

– Puodelis jau perpildytas, daugiau nebetilps!

– Kaip šis puodelis, – tarė mokytojas, – Jūs taip pat esate perpildytas savo požiūrio, nuomonės bei minčių. Kaip aš galėsiu Jums parodyti, kas yra dzenas, jei Jūs neištuštinote savo puodelio?

                                  Nejaugi?

Dzeno mokytojas Hakuinas garsėjo dorybingu gyvenimu. Jo kaimynystėje gyveno graži mergina, kurios tėvai vertėsi prekyba. Netikėtai pastebėję, kad jų dukra laukiasi, tėvai pasiuto iš pykčio. Mergina atsisakė įvardyti, kas yra kūdikio tėvas, tačiau po ilgų kamantinėjimų pasakė, kad tai mokytojas Hakuinas. Labai įpykę jie atėjo pas vienuolį.

– Nejaugi?.. – tepasakė Hakuinas.

Gimusį kūdikį merginos artimieji atnešė Hakuinui. Tuo metu jis jau buvo praradęs kaimynystėje gyvenusių žmonių pasitikėjimą, tačiau tai jo visiškai nejaudino. Kūdikį jis apglėbė meile ir rūpesčiu: iš vietinių gyventojų pirko pieną ir viską, ko reikėjo vaikui auginti.

Praėjus metams jaunoji motina prisipažino, kad kūdikio tėvas yra jaunuolis, turguje prekiaujantis žuvimi.

Tėvas ir motina iškart nuėjo pas mokytoją Hakuiną prašyti atleidimo ir maldauti, kad jis sugrąžintų jiems vaiką.

– Nejaugi?.. – tepasakė mokytojas Hakuinas.

                          Kaip nuraminti sąmonę

Mokinys tarė Bodhidharmai:

– Jaučiuosi labai neramus, gal galėtumėte nuraminti mano sąmonę?

Bodhidharma tarė:

– Atnešk man savo sąmonę, ir aš ją nuraminsiu.

– Bet kai aš ieškau savo sąmonės, – tarė mokinys, – negaliu jos rasti.

– Štai! – šūktelėjo Bodhidharma, – aš ir nuraminau tavo sąmonę.

                                   Laikas mirti

Vienas dzeno meistras turėjo labai brangų ir seną arbatos puodelį, kurį nepaprastai vertino. Sykį jo mokinys netyčia sudaužė puodelį ir labai išsigando. Išgirdęs mokytojo žingsnius jis paslėpė šukes už nugaros. Pasirodžius meistrui, mokinys nusilenkė ir paklausė: „Kodėl žmonės miršta?“

– Tai yra visiškai natūralu, – paaiškino meistras, – Visa miršta, ypač tai, kas ilgai gyveno.

Iš už nugaros traukdamas puodelio šukes mokinys tarė:

– Jūsų puodeliui atėjo laikas mirti.

                                 Persikėlimas per upę

Sykį du vienuoliai ėjo keliu. Priėję upę jie pamatė šilkiniu kimono vilkinčią gražią merginą, kuri negalėjo persikelti į kitą krantą.

– Nagi, eime, – tarė merginai vienas jų ir, paėmęs į glėbį, pernešė ją per upę.

Po ilgo kelio jie pasiekė šventyklą. Tuomet antrasis vienuolis pratrūko:

– Mums, vienuoliams, reikia laikytis atokiau nuo moterų, ypač nuo tokių jaunų ir gražių. Jos pavojingos. Kodėl tu taip pasielgei?

O tas atsakė:

– Aš merginą palikau ten, ant kranto, o tu vis dar ją neši.

                                        Sūtrų leidyba

Japonijoje gyvenęs Tetsugenas nusprendė išleisti šventų budistinių tekstų rinkinį. Tuo metu nieko panašaus Japonijoje nebuvo. 7 tūkstančiai egzempliorių – tokiu tiražu ant medinių blokų turėjo būti atspausdintos knygos – tais laikais tai buvo milžiniškas kiekis.

Dešimt metų Tetsugenas keliavo po šalį rinkdamas aukas šiam tikslui. Kartais jam duodavo aukso, tačiau dažniausiai gaudavo tik visokią smulkmę. Kiekvienam aukotojui Tetsugenas atsidėkodavo vienodai.

Surinkęs užtektinai lėšų, jis ketino pradėti darbą. Tačiau nutiko taip, kad po didžiulio potvynio krašte kilo badas. Tetsugenas, paėmęs visus knygų leidybai skirtus pinigus, atidavė juos stokojantiems.

Netrukus jis vėl pradėjo keliauti po kraštą ir rinkti aukas sūtrų leidybai. Tačiau dar nesurinkus reikiamos sumos kraštą ištiko epidemija. Tetsugenas vėl atidavė viską kenčiantiems žmonėms.

Trečią kartą Tetsugenas vėl pradėjo savo darbą ir po 20 metų jam pavyko jį užbaigti. Taip Japonijoje pasirodė pirmasis sūtrų leidimas. Savo vaikams japonai pasakoja, kad Tetsugeno dėka pasirodė trys sūtrų leidimai – du pirmieji nors ir neregimi, tačiau daug geresni už trečiąjį.

                                         Sėskis ir klausykis

Meistras Bankėjus niekada necituodavo sūtrų ir nesiveldavo į ginčus. Tačiau pokalbius, kuriuos jis vesdavo, lankė ne tik dzeno mokiniai, bet įvairių įsitikinimų žmonės. Jo žodžiai sklido iš širdies į klausytojų širdis.

Į meistro paskaitas susirinkdavo gausybė žmonių. Sykį čia atėjo ir vienas vienuolis, supykęs, kad Bankėjaus pasiklausyti ateina ir jo paties mokiniai.

– Ei, dzeno meistre, – kreipėsi jis į Bankėjų, pasirodžiusį scenoje, – visi, kurie tave gerbia, klausosi tavo žodžių, tačiau kaip gali priversti klausytis žmogų, kuris tavęs negerbia?

– Prieik arčiau, ir aš parodysiu, – pasakė jam Bankėjus.

Tas pakilo iš savo vietos ir, išdidžiai perėjęs visą salę, priėjo prie meistro. Bankėjus nusišypsojo ir tarė:

– Atsistok į kairę nuo manęs.

Tas pakluso.

– Ne! Bus geriau kalbėtis, jei stovėsi dešinėje, – pasakė Bankėjus.

Tas išdidžiai perėjo į dešinę.

– Matai, – tarė dzeno meistras, – tu manęs jau klausaisi. Manau, esi geras žmogus. O dabar sėskis ir klausykis.

                                             Džošū dzenas

Meistras Džošū pradėjo mokytis dzeno būdamas šešiasdešimties metų. Sulaukęs aštuoniasdešimties tapo mokytoju ir mokė iki šimto dvidešimties. Sykį mokinys jo paklausė:

– Ką daryti, jei mano galvoje visiškai tuščia?

Džošū atsakė:

– Mesk tai.

– Bet jei nieko neturiu, kaip galiu tai mesti? – neatstojo mokinys.

– Na, tuomet ištrauk tai, – atsakė Džošū.

                                         Vienuoliu tapęs plėšikas

Kartą vakare, mokytojui Sitiro Kodzunui skaitant sūtras, įsiveržė ginkluotas plėšikas ir ėmė reikalauti pinigų. Sitiro jam pasakė:

– Netrukdyk man, o šiek tiek pinigų gali pasiimti, jie štai šioje dėžutėje, – taręs šiuos žodžius mokytojas toliau skaitė.

Po kurio laiko jis tarė plėšikui:

– Nepaimk visko, rytoj man reikės šiek tiek pinigų mokesčiams sumokėti.

Nekviestasis svečias pasiėmė didžiąją dalį pinigų ir jau ruošėsi pasišalinti, kai išgirdo mokytoją sakant:

– Kai gauni dovanų, padoru būtų už tai padėkoti.

Tas padėkojo ir pasišalino.

Po kelių dienų plėšikas buvo pagautas ir be kitų nusikaltimų prisipažino apvogęs meistrą Sitiro.

Atėjęs į teismą mokytojas tarė:

– Šis žmogus – joks plėšikas. Na, bent jau manęs jis neapvogė. Pinigus aš jam daviau ir jis už tai man padėkojo.

Atlikęs bausmę šis žmogus sugrįžo pas Sitiro ir tapo jo mokiniu.

                                          Kur tu eini?

Du jauni vienuoliai, gyvenantys skirtinguose vienuolynuose, kiekvieną rytą susitikdavo pakeliui į daržovių turgų.

– Kur tu eini? – sykį vienas paklausė kito.

– Einu, kur kojos neša, – atsakė tas.

Toks atsakymas pribloškė pirmąjį, ir jis kreipėsi į savo mokytoją pagalbos.

– Rytoj, – tarė jam mokytojas, – sutikęs šį vienuolį, užduok tą patį klausimą. Išgirdęs jo atsakymą, pasiteirauk: „O jei neturėtum kojų, kur tuomet eitum?“ Šis klausimas turėtų jį nustebinti.

Kitą rytą jaunuoliai vėl susitiko.

– Kur tu eini? – paklausė vienas.

– Kur vėjas pučia, – atsakė kitas.

Tokio atsakymo nesitikėjęs pirmasis vienuolis vėl kreipėsi į savo mokytoją.

– Paklausk jo: „Kur eitum, jei nebūtų vėjo?“

Kitą dieną jie vėl susitiko.

– Kur tu eini?

– Į turgų daržovių.

                                             Vienintelė šypsena gyvenime

Meistras Mokugenas garsėjo tuo, kad niekada nesišypsojo. Kai artinosi paskutinė jo valanda, savo mokiniams jis pasakė:

– Mokiau jus daugiau nei dešimt metų, tad parodykite, ko išmokote. Tas, kuris aiškiausiai atskleis dzeną, taps mano įpėdiniu, jam atiduosiu savo apdarą bei dubenį.

Visi tik žiūrėjo į griežtą Mokugeno veidą ir nieko nesakė.

Vienas mokinių, ilgiausiai buvusių su mokytoju, atsistojo ir meistro Mokugeno link paslinko puodelį su vaistais. Toks buvo jo atsakymas.

Mokytojo veidas tapo dar griežtesnis.

– Ir tai viskas, ką tu supratai? – griežtai paklausė mokytojas.

Mokinys paėmė puodelį ir grąžino jį į vietą.

Plati šypsena nušvietė Mokugeno veidą.

                                           Kas nedirba – tas nevalgo

Net ir būdamas 80 metų dzeno meistras Chaikudze ranka rankon dirbo drauge su savo mokiniais: sode karpė krūmus, šlavė takus, pjovė medžius. Matydami tokį jo atkaklumą mokiniai jautėsi labai nepatogiai, tačiau žinojo, kad mokytojas nekreips jokio dėmesio į jų raginimus nedirbti.

Tuomet jie nusprendė paslėpti mokytojo darbo įrankius.

Tą dieną mokytojas Chaikudze nieko nevalgė. Ir kitą taip pat. Ir trečią.

– Jis turbūt supyko, kad paslėpėme jo įrankius, – pamanė mokiniai ir grąžino juos atgal.

Senasis mokytojas, paėmęs įrankius, nuėjo į sodą. Jis dirbo visą dieną ir valgė drauge su visais, kaip buvo įpratęs.

Vakare mokiniams jis pasakė:

– Kas nedirba – tas nevalgo.

 Vertingiausias dalykas pasaulyje

Vienas mokinys paklausė dzeno meistro Sodzano:

– Koks yra vertingiausias dalykas šiame pasaulyje?

– Nustipusio katino galva, – atsakė meistras.

– Kodėl? – pasiteiravo mokinys.

Meistras Sodzanas atsakė:

– Nes niekas negali jos įkainoti.

                                   Kaip mokėsi tylėti

Sykį keturi artimi draugai nusprendė atsiskirti nuo kitų ir praleisti laiką meditacijoje bei visiškoje tyloje.

Pirmąją dieną visi tylėjo. Jų meditacijos praktika ėjosi sklandžiai. Tačiau atėjus nakčiai prigeso viena žibalinė lempa. Neapsikentęs vienas jų tarė:

– Ei, pataisykite kas nors lempą.

Antrasis mokinys nustebo, išgirdęs ano žodžius:

– Mes juk susitarėme nekalbėti, – pastebėjo jis.

– Ė, jūs, asilai, ko kalbate? – paklausė trečias.

– Vienas aš tyliu, – atrėžė ketvirtas.

                                           Tikroji gerovė

Vienas turtuolis paprašė dzeno meistro Sengajaus parašyti linkėjimą jo šeimai, kad gerovė joje klestėtų iš kartos į kartą. Sengajus paėmė didelį popieriaus lapą ir užrašė: „Miršta tėvas, miršta sūnus, miršta vaikaitis“.

Turtuolis baisiausiai supyko:

– Aš juk prašiau parašyti kažką gražaus mano šeimos laimei, o ką tu čia parašei?

Sengajus atsakė:

– Jei tavo sūnus mirs anksčiau už tave patį, tai stipriai tave įskaudins. Jei tavo vaikaitis mirs anksčiau už tavo sūnų, tai sudaužys sūnaus širdį. Jei tavo šeimoje karta iš kartos mirs tokia tvarka, kokia aš užrašiau, tai bus natūralus gyvenimo ritmas. Argi tai ne tikroji gerovė?..

                                       Baltas lapas

Sykį, norėdamas patikrinti savo mokinių žinias, vyresnysis vienuolis pasikvietė trejetą jų. Paėmęs popieriaus lapą, užlašino ant jo tušo ir paklausė:

– Ką jūs matote?

Vienas mokinių pasakė matąs juodą tašką, antrasis – dėmę, trečiasis – tušą.

Vienuolis ėmė raudoti ir nuėjo į savo celę. Vėliau mokiniai jo paklausė, kodėl jis verkęs.

– Nė vienas iš jūsų nematė balto popieriaus lapo, – atsakė vienuolis.

                                      Neprisirišti prie dulkių

Zangetsu – garsus dzeno meistras – savo mokiniams užrašė tokius patarimus:

Gyvendami pasaulyje, neprisiriškite prie jo dulkių – toks yra dzeno mokinio kelias.

Matydami kito žmogaus gerus darbus, skatinkite jį, sekdami jo pavyzdžiu.

Išgirdę apie kito klaidą, pasistenkite jo nepralenkti.

Kai esate vieni tamsiame kambaryje, elkitės taip, lyg būtumėte garbingo svečio draugijoje.

Neturtas yra jūsų lobis. Niekada neiškeiskite jo į lengvą gyvenimą.

Žmogus gali atrodyti kvailas, bet nebūti toks. Gal jis slepia savo išmintį.

Dorybės – vidinės drausmės vaisiai, jos nekrenta iš dangaus kaip sniegas ar lietus.

Kuklumas – visų dorybių pamatas.

Tyraširdžiam žmogui kiekviena diena yra laiminga.

Laikas eina, tačiau jis niekada nevėluoja. Nei šlovė, nei gėda negali jo valdyti.

Teiskite save, o ne kitą.

Tegul jūsų mintys visuomet būna taikios.

                                    Takelis

Imperatorius paprašė vieno dailininko išpaišyti jo rūmų sienas Himalajų kalnais. Dailininkas buvo dzeno meistras. Jis pasakė, kad prieš nutapydamas paveikslą turi trejus metus praleisti Himalajuose.

– Tau reikia trejų metų? – nusistebėjo imperatorius.

Dailininkas atsakė:

– Tai mažiausiai, kiek man reikia, nes, kol netapsiu Himalajų dalimi, negalėsiu jų nupiešti. Aš turiu nueiti ten ir tapti jais.

Praėjus trejiems metams dalininkas grįžo pas imperatorių ir per tris dienas ištapė rūmų sienas. Atėjęs pažiūrėti darbo, imperatorius buvo giliai sujaudintas. Tai buvo nepaprasta. Iki tol jis nebuvo matęs gražesnių kalnų. Imperatorius ilgai stovėjo tyloje žvelgdamas į piešinį. Po kurio laiko jis pastebėjo:

– Čia matau takelį, įdomu, kur jis veda?

Dailininkas atsakė:

– Galime eiti pažiūrėti.

Jie nuėjo ir nebegrįžo.

                        Jokių pėdsakų

Prieš mirtį dzeno mokytojas Bokudžiū paprašė savo mokinių atnešti visas jo parašytas knygas bei visus užrašus. Viskas buvo sudėta į krūvą, tačiau niekas iš mokinių nesuprato, kam to reikia. Tuo tarpu meistras iš knygų ir sąsiuvinių ėmė krauti laužą. Pamatę tai mokiniai pradėjo šaukti. Bokudžiū ramiai jiems tarė:

– Aš ruošiuosi išeiti ir neketinu palikti pėdsakų. Nuo šiol tas, kuris norės sekti manimi, turės sekti savimi. Tas, kuris norės suprasti mane, turės suprasti save. Štai kodėl aš naikinu šiuos užrašus.

Parengė Gediminas Kajėnas

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.