– Skrendu namo, – telefonu man pranešė vaikystės draugas, po ilgų mėnesių užsienyje gavęs savaitę atostogų ir nusprendęs jas praleisti gimtinėje.

– Manęs laukia namai, – pasakė raudonskruostė mergina, kuri akivaizdžiai nenorėjo su manimi išgerti dar vienos taurės vyno ir it gelbėjimosi ratą sviedė oran šią frazę.

– Būsiu namie, – ištarė buvęs meilužis, taip man leidęs suprasti, jog „netyčia“ važiuodama pro šalį, esu laukiama.

– Ieškau paklydėliui šuniui namų, – pasiguodė draugė, laisvas valandas po darbo leisdama prieglaudoje.

***

Vargu ar yra dar vienas toks veidmainiškas ir neapibrėžtas, bet tuo pačiu toks dažnas ir šventas žodis kaip namai. Toks aptakus ir beformis, tačiau visada pozityvus, šis žodis kasdien žongliruojamas žmonių lūpomis kaip savaime suprantamas pats paprasčiausias dalykas. Nors ne vienas, paklaustas, kas gi tie namai, pasimeta, jų akys pradeda vartytis lyg Keno Loto kamuoliukai, o sumišimą gena šypsenos. Ir iš tiesų, žmogui pareiškus, jog jis eina į parduotuvę pieno, niekas netempia už liežuvio pasiteirauti, o kas gi jam ta parduotuvė. Ar kas jam tas paštas, ar autoservisas. O tam pačiam žmogui pasakius „einu namo“, man taip ir knieti paklausti – o kurgi tu, žmogau, eini? O kur einu aš?

Mano namai… iki horizonto

Paauglystėje visuomet sakydavau, kad mano namai iki horizonto. Kitų ausyse toks mano požiūris į namus skambėdavo kaip pienburnės, suplėšytais džinsais ir raudonais plaukais, maištas prieš viską, kas juda ir kvėpuoja. Kiti gi tokią mano namų sąvoką įvilko į romantiškos sielos rūbą, dar kitiems tebuvau tiesiog pasipūtėlė. Na, o man tai buvo vienintelis būdas užglaistyti savo buvusią būtį. Nes tas namas, kuris stovėjo Vilniaus pakrašty, tas plytų kratinys, užvilktas asbesto stogu, toli gražu nebuvo tai, ką žmonės vadina namais. Man tai tebuvo pastatas, kuriame tėtis mušdavo mamą, brolis – mane, o tuščių butelių buvo daugiau nei duonos trupinių. Pastatas, nuo kurio turėjau raktus, bet neturėjau ramybės, kuriame stovėjo židinys, bet nebuvo šilumos, po kojomis pynėsi gyvūnai, bet nebuvo džiaugsmo, siejamo su jais. Atvirkščiai, kai į namus nekviesti įjodavo balti arkliai, nieko nelaukdama išsigrūsdavau kieman. Pamenu, turėjau tokį senovinį miegmaišį, dar iš tėtės kariuomenės laikų. Jis atsidavė drėgme ir pelėsiu, vietomis it peršauto kareivio viduriai buvo išvirtusi vata, o svėrė bemaž kaip geras bulvių maišas. Pasitiesdavau jį, puoštą baltais žirneliais, ant pievos prie namo, ir įsmeigdavau akis dangun. Meluočiau teigdama, kad kiekvieną sykį įsisupus į miegmaišį mane aplankydavo svajingos mintys, tačiau kai jos kartais užklysdavo, mąstydavau apie savo ateitį ir namus, kuriuos vieną dieną turėsiu. Tos žirneliais puoštos naktys many pasėjo suvokimą, jog namai nebūtinai turi turėti sienas ar stogą, ar šunį, ar lovą. Taip pamažu, fone aidint tėvų aimanoms, naktis po nakties įtikinau save, jog mano namai tęsiasi tiek, kiek užmato mano akys, iki horizonto.

Mano namai… riešuto dydžio

Augant mano akys tapo priklausomos nuo naujų vaizdų. Su laiku pradėjau baidytis sienų, kaip viduramžiais gyvenęs valstietis – bulvių. Niekada netapatinau savęs su viena vieta ar viena šalimi. Galbūt dėl to man buvo be galo lengva susikrauti lagaminą ir išvažiuoti į užsienį neturint atgalinio bilieto. Dabar svarstau, jog man įsėsti į dar vieną lėktuvą buvo paprasčiau, nei kad kitiems pasikeisti plaukų spalvą. Mano santykis su gyvenimu svetur buvo kiek mazochistinis, mat vis vengdavau pajusti pilnatvę išbūdama toje pačioje vietoje ilgesnį laiką. Kraustydavausi iš vienos vietos į kitą dar nespėjusi apšilti kojų, įsigyventi, sukurti ryšio su mane supančia aplinka. Miestus bei šalis keičiau kaip meilužius, su kuriais smagu dalintis viena porcija ledų, tačiau jokiu būdu negalima drauge plauti indų. Per septynis gyvenimo svetur metus mano kišenėje šildėsi daugiau nei dešimt raktų ryšulėlių nuo skirtingų butų, namų ar kambarių. Ir nė vieno iš jų neišsižadėčiau, kaip neišsižadu nieko, kas įvyko mano gyvenime ligi šios akimirkos. Žmonės vadino mane laisvo elgesio polinkį turinčia mergina, o aš vadindavau save tiesiog laisva. Nešiodavausi namus savo širdy, ir jeigu paauglystėje man jie būdavo tokie platūs, kad neužtekdavo nė horizonto, tai jaunystėje jie susitraukė į lazdyno riešuto dydžio gniužulėlį, kurį visad nešiojausi savo kairiojoje ir vadindavau laisve. Ir ta laisvė nieko bendro neturėjo su kišenėje žvangančiais raktais ar vis kitu lėktuvo bilietu. Ta laisvė neturėti namų ir buvo mano namai.

Mano namai – mano tvirtovė

Po septynerių tokio gyvenimo metų pajutau, kad riešutukas mano kairiojoje pradeda pūti, jam tiesiog pradėjo trūkti oro. Tuomet ir grįžau į gimtinę. Mano artimieji suplojo delnais, kai pasakiau jiems, jog ketinu pirkti butą. Netrukus po to aš suplojau nemenką pinigų sumą už tai, ko kadais taip baidžiausi – sienas. Ir negaliu neigti – tas jausmas, kad galiu įgręžti skylę niekieno neatsiklaususi, perdažyti lubas, kad ir juodai, buvo saldus. Glosčiau kampus, lyg jie būtų mano sielos draugai, valiau langus taip kruopščiai, kaip motinos nevalo savo naujagimių užpakalių, baldus rinkausi atsakingai, kaip supratingas jaunikis sužadėtuvių žiedą. Tas butas ilgainiui toks ir tapo – gražus ir praktiškas, tačiau vis dar vengiau tą vietą vadinti savo namais.

Viskas pasikeitė įsigijus šunį. Pamenu, kaip nustebau supratusi, kad jo nagų barškinimas į naujai paklotą parketą prilygo muzikanto pirštų bėgiojimui pianino klavišais. Tas nagų bidzenimas į grindis pasibeldė į mano širdį tokia jėga, kad negalėjau jos laikyti užvertos, o jai atsivėrus, prasiplėtė ir mano namų samprata.

Prasiplėtus namų sampratai, plačiau atvėriau ir duris. Supratau, kad ne daiktai, o žmonės, jų atsineštos emocijos, juokas ir nuoširdumas daro šią vietą namais. Buvo įdomu stebėti save: kaip per trisdešimt gyvenimo metų namai iš neaprėpiamų tolių susitraukė iki riešuto dydžio, o vėliau gi transformavosi į keturiasdešimt septynių kvadratinių metrų plotą Antakalnio daugiabutyje. Štai, atrodo, toks paprastas žodis „namai“, o reiškia kiekvienam vis kitokią, ir nebūtinai apčiuopiamą vietą. Pagalvojus, tai juk nieko keisto, nes namai, kaip ir meilė, turi nesuskaičiuojamą galybę sinonimų, kurių joks kalbininkas iš žmogaus lūpų neišplės ir žodynan nesudės: kaimo pavadinimas, tėvų butas, katė ant palangės, mylimojo vardas, raktas ant kaklo, pyrago kvapas, net ekologiškos daržovės: visi šie žodžiai skamba žmonių lūpose ir reiškia vieną – namus.

Pagalvoju, kas būtų, jei žmonės nustotų dalintis jiems brangiais dalykais, kaip atrodytų pokalbiai, jei nebeliktų žodžių, kurie reiškia namus. Man regis, mes liktume sielos benamiais, blaškytumėmės tarp prisiminimų ir jausmų, vietų ir žmonių, ieškodami jausmo, kuris mums suteiktų pilnatvę ir ramybę.

Kai man žmogus pasako „einu namo“, nebemąstau, kurgi jis keliauja, o slapčia viliuosi, kad tai nėra tik šviežiais dažais padengtos sienos.

Keliauju namo. O jūs?

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui ir pelnė III vietą suaugusiųjų kategorijoje

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *