Dievo valia kaip problema renkantis

Tikintis žmogus bent kartą per dieną stengiasi nepamiršti pasimelsti, kaip mokė Jėzus, ir taria žodžius: „teesie Tavo valia“. Dievo valia tampa ypač jautri tema renkantis savo gyvenimo kelią, atliekant pasirinkimus, susijusius su darbu, tarnystėmis, mylimu žmogumi ir panašiai. Šiose situacijose, neįsigilinus į Dievo valios sampratą, tokią, kokią ją randame Šventajame Rašte ir Bažnyčios mokyme, ji lengvai gali tapti apgailėtinų nesusipratimų šaltiniu.

Painiava atsiranda tada, kai Dievo valią įsivaizduojame kaip iš anksto numatytą, nulemtą, man paskirtą gyvenimo planą, griežtai apibrėžtą programą, kurią turiu atrasti ir nenukrypdamas prie jos „pritempti“ savo gyvenimą. Tai labiau panašu į predestinaciją, greitų „receptų“ paieškas, kabinamą ant kaklo akmenį, kuris turi nuo kažko saugoti. Jeigu besivadovaudami tokia Dievo valios samprata „ją surandame“, tai tik bandome Dievą susipakuoti ir įsidėti į kišenę, bandome „užsidėti sau pliusą“ ir Dievas mums tėra kaip pardavėjas. Juk „įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais“ (plg. Gal 2, 16).

Norint tiksliai įgyvendinti iš anksto parengtą planą, tenka neutralizuoti individualią laisvę. Plano įgyvendinimo sėkmė – tikslus jo laikymasis, o laisvė ir improvizacija tam kelia pavojų, todėl tai nepageidautina. Štai toks požiūris į Dievo valią stipriai ją iškraipytų, nes žinome, kad „Dievas davė žmogui galią laisvai rinktis“ (plg. Sir 15, 14). Nuoseklu manyti, kad Dievas gerbia žmogų tokį, kokį jį ir sukūrė, būtent laisvą, ir neprimeta žmogui jokių tą laisvę neigiančių programų. Jeigu sakysime, kad Dievas neprimeta, bet rekomenduoja įgyvendinti Jo planą, o žmogus laisvai sutinka arba ne, tai vis tiek būtų tikrosios laisvės karikatūra, nes laisvė turėtų rodyti paties žmogaus iniciatyvą bei spontaniškumą.

Taigi, mąstyti apie Dievo valią ir savo pašaukimą kaip apie Dievo mums numatytą gyvenimo programą reikštų kratytis savo atsakomybės, pateisinti neryžtingumą priimant sprendimus ir pačiam save uždaryti į akligatvį.

Dievo valia – kas tai?

Trumpai žvilgtelėję į Šventąjį Raštą Dievo valią randame pirmiausia kaip Jo galybę. Dievas taria, ir tai įvyksta (Pr 1, 3; Sir 43, 16). Tai absoliuti Dievo valia, kuriai niekas negali sutrukdyti, nes „daug sumanymų žmogaus širdyje, bet tik Viešpaties valia įvyksta“ (Pat 19, 21). Tačiau Dievo valia reiškia ne vien Jo galybę, bet ir geranoriškumą žmogui: „Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, sako Viešpats, sumanymus jūsų gerovei“ (Jer 29, 11). Galiausiai, mums apreikštas Dievo valios slėpinys žmogaus gerovei, tai, kad per Kristų Šventojoje Dvasioje žmonės pasiektų Tėvą ir taptų dieviškosios prigimties dalininkais (Dei Verbum 2). Todėl, kaip sako šv. Paulius, „Dievo valia – tai jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). O tam turime „ištirti, kas patinka Viešpačiui ir neprisidėti prie nevaisingų tamsos darbų“ (plg. Ef 5, 10–11).

Taigi, Dievo valia – tai kad žmogus patirtų, jog jo gyvenimas nėra absurdas, tačiau turi prasmę ryšyje su Dievu. Tačiau vis tiek gyvenimo kasdienybėje mums tenka atlikti daugybę pasirinkimų. Kaip nesuklysti? Juo labiau kad Jėzus įspėja: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).

Kas mane parengia Dievo valios atpažinimui?

Dvasiniai autoriai nurodo daug priemonių, padedančių atpažinti Dievo valią. Galima išskirti kai kurias iš jų:

Šventajame Rašte randama gausybė nurodymų ir pamokymų, kaip turime gyventi.

Bažnyčios mokymas, aiškinantis Dievo žodį konkrečiam laikmečiui.

Dvasios vadovo įžvalgos ir patarimai bei man vadovaujančių asmenų nuorodos.

Asmeninė patirtis, žmogaus protas bei sąžinė, kurie padeda atpažinti aplinkybių ir situacijų pobūdį bei jų perspektyvas. Pavyzdžiui, žmogus gali aplaidžiai leistis į aplinkybes, kurios vėliau būtinai nuves į nuodėmę.

Malda. Ji yra sąlyga, kad būtume pajėgūs ir pasirengę Dievo valios vykdymui. Geriausias būdas rasti Dievo valią – tai nuoširdus ir nuolat malda gaivinamas troškimas pagal ją gyventi.

Dievo valia – tai meilė man, kviečianti komunijai

Tačiau net ir vadovaudamiesi visa dvasine išmintimi neišvengsime situacijų, kai pasirinkimą teks atlikti „tamsoje“. Mes išties laisvi ir, kaip jau sakėme, negalime rasti iš anksto paruošto veiksmų plano, todėl sprendžiame ir renkamės patys. Tačiau turime kryptį, logiką, principą, kuris yra Dievo ir mūsų meilė, todėl atliekamas pasirinkimas turi mus dar labiau vesti į komuniją (bendrystę) su Dievu.

Dievo valią vertėtų palyginti su tėvų meile savo vaikams. Mylintys tėvai norės, kad jų vaikas maksimaliai taptų pačiu savimi, kad gyvenime jis atsiskleistų ir išreikštų tai, ką savyje turi geriausio. Pavyzdžiui, jeigu tėvai nori, kad jų vaikas taptų kunigu, tai yra tik jų svajonė, kurios iš meilės vaikui jie niekada jam neprimes. Tėvų svajonės negali slopinti vaiko kūrybinės iniciatyvos, tačiau, žinoma, mylėdami savo vaiką jie mato jo savybes bei gabumus ir gali juos žadinti bei skatinti, kad vaikas to nepražiopsotų.

Taip ir žmogus, ieškantis Dievo valios, gali abejoti, vertinti, tirti savo pašaukimą, tačiau negali rasti savyje jokios įdėtos Dievo programos, tik jo meilę itin švelniai ir kreipiančiai besireiškiančią per gyvenimo istoriją, troškimus, talentus ir t. t. Šioje šviesoje atrandame, kad paklusnumas Dievo valiai nėra kaip pavedimų vykdymas, tai vidinis suartėjimas su tuo, kurio valios ieškoma. Šis suartėjimas nėra šaltas išorinis jo valios atpažinimo veiksmas, tačiau įjungia savyje jausmus, troškimus ir mintis. Mūsų valia ir Dievo valia turi susivienyti. Tai ieškančio žmogaus vidinė harmonija su valia ir išmintimi To, kurio valios ieškoma. Galiausiai tampa aišku, kad tikslas juk nėra pats paklusnumas Dievo valiai, bet per ją – sūniškas ir dukteriškas gyvenimas. Kaip sako šv. Ignacas, meilė – tai abipusė bendrystė, komunija tarp mylinčio ir mylimojo.

Jeigu Dievo valia – tai Jo meilė man, kodėl vis tiek kalbame apie Dievo valią?

Trumpai tariant, žodis „valia“ mums tartum kokybiškai papildo tai, kas yra meilė, pagal Šventąjį Raštą. Žmogus riboja Dievą savo žmogiškais vaizdiniais. Meilė mums dažnai siejasi su jausminiu ir emociniu prieraišumu ir ne visada arba nebūtinai išreiškia pastangas ir valingus veiksmus. Dėl emocinių sužeidimų kartais meilę matome kaip pataikavimą sau ir perdėm ją susiejame su gera savijauta. Tai atsiliepia ir mūsų santykiui su Dievu. Būna, kad ieškome ne Dievo, o geros savijautos, kurią patiriame mėgaudamiesi savimi, savo gerumu, pavyzdine socialine atsakomybe, nepriekaištingu religingumu, sugebėjimu patikti kitiems žmonėms ir t. t. Tokios paguodos yra tik iliuzija, nes išsikasėme kiauras vandens talpyklas, nelaikančias vandens (plg. Jer 2, 13) ir iš tikrųjų esame tik savo jausmingumo vergai, stokojantys Dievo vaikų laisvės. Apie tai puikiai paaiškina šv. Pranciškus Salezas. Dvasinis nerimas, pasak jo, gali būti mylinčio Dievo leistas tam, kad sutramdytų mūsų susitelkimą į save pačius ir šalintų iš mūsų širdies priklausomybę nuo jausminių bei emocinių paguodų, kuriomis siekiame nusiraminti. Iš tikrųjų tokiu atveju ne pats meilės ryšys, bet iš jo gaunamas malonumas mus domina. Kai malonumo nebelieka, tada, nors ir per nerimą, bet artėjame prie Dievo ne dėl malonumo, bet dėl Jo paties. Taip yra apvalomos mūsų intencijos ir gryninama mūsų meilė Dievui.

Laisvai rizikuodamas save dovanoju

Bet kuris daromas pasirinkimas dėl gyvenimo kelio yra laisva mūsų pačių iniciatyva patikėti, kad esu Dievo mylimas, kad Jis dovanojo man gyvenimą, progas, kitus žmones ir mano savitumus tam, kad būčiau laimingas per visas dovanas atrasdamas patį Dievą. Ši mūsų iniciatyva nereiškia, kad neturime klausti maldoje, kam esame kviečiami. Mums būtina nuolat melsti Dievo malonės ir proto šviesos. Tačiau negalime iš anksto numatyti, kas laukia. Pašaukimas mūsų gyvenime atsiskleidžia kaip nuolatinė slėpininga sąveika tarp sunkiai suprantamo Dievo rūpestingumo ir būtinybės mums patiems parodyti iniciatyvą bei likti ištikimiems padarytiems sprendimams.

Niekas neturi kažkokios specialios pašaukimo malonės, kuri pašalintų nesaugumo jausmą ir rizikos pojūtį. (Nors būna, kad darydami pasirinkimą žmonės turi labai stiprią nuojautą. Tai suteikia veržlumo, tačiau neteikia jokių garantijų dėl ateities) Tikrumą dėl savo pasirinkimo ir palaikančią malonę gaunu proporcingai tiek, kiek imu tuo pasirinkimu gyventi. „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Tiktai davęs savo gyvenimą ir ėmęs gyventi įsipareigojimu žmogus atras, kokios malonės tame kelyje jam yra teikiamos. Tai rizika. Kaip ir Biblijos pašauktųjų gyvenimo istorijose, Abraomo, Mozės, Eliziejaus, Jonos, apaštalų – daugelio jų pašaukimų istorijos yra akistata su nežinomybe ir rizika, su būtinybe pasitikėti Dievu. Jų pasirinkimai buvo apgaubti tamsos, Dievas veda keliu, kurio maršrutas mums nežinomas. Tai tartum šuolis į vandenį, niekaip nepanašus į kontrakto su Dievu pasirašymą, kurio visi punktai būtų numatyti. Pašaukimas – tai sutikti prarasti savo gyvenimą. Be abejonės, viską apsvarstę mes priimame protingiausią pasirinkimą. Maldingas svarstymas, viso ko įvertinimas, mėginimas numatyti, ženklų ieškojimas – visa tai daro mus atidžius Dievo įkvėpimams. Tačiau tai niekada nepanaikins rizikos pojūčio, būtinybės atsiduoti ir pasitikėti. Ši rizika gali būti kankinanti ar net kelianti nerimą. Tačiau būtent noras ir gebėjimas prisiimti tokią riziką yra ženklas, rodantis, kad esame pasiruošę pradėti savo pašaukimo kelionę. Taigi, mano laisvė visada reiškia tam tikrą riziką, kurios prisiėmimas brandina tikėjime.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *