Nekenčiau darželio. Dvi savaitės verksmo ir šauksmo. Atrodė neteisinga: mama palydi, atsisveikina ir palieka mane kažkokios senės priežiūrai. Senė iš pradžių mandagi, kaip ir pridera Lakštingalų gatvės gyventojai, bet tuoj jai atsibodau. Pagrasino ukolu, jeigu neužsičiaupsiu. Nežinojau, kas yra ukolas, bet klausti nedrįsau. Man tik paaiškino, kad ukolas yra kažkaip susijęs su gydytojais. Daktarų irgi nemėgstu, jie vis ieško prie ko prikibti, kas negerai. Kodėl jie niekad neieško gerų dalykų?

Tėvai pasidavė. Dirbti vis dėlto reikia. Mane auginti irgi reikia. Paskambino močiutei. Su ja būti tai viskas tvarkoj, OK, kaip sako anglai. Dar iki darželio ji mane augino, bet pavargo: kasdien nuo Tverečiaus gatvės šešiolika iki Nemenčinės plento šešiasdešimt aštuoni – geras gabalas kelio. Ypač kai gimei tūkstantis devyni šimtai dvidešimt penktaisiais. Tais metais Hondūro prezidentas buvo Vicente Tosta. Nežinau, iš kur tai žinau, bet negaliu gi visko žinoti.

Jūs žinot tą jausmą, kai gamta šaukia? Tai va, aš, anūkėlis, moku dar garsiau šaukti. Atvažiuodavo kasdien, išskyrus savaitgalius. Mylėjo. Aš irgi mylėjau, nors ir nelabai supratau, ką tai reiškia. Dabar atrodo, kad suprantu, bet tada taip irgi atrodė. Nors tada toks klausimas net nekilo. Meilė man visada atrodo panaši į šilumą. Galbūt todėl visiškai neatsimenu žiemų iki mokyklos.

Diena prasidėdavo nuo pusryčių, bet valgymas yra ganėtinai nuobodus procesas. Nemanykit, aš šiaip protingas, man taip mama visad sakė, žinau daug įdomių žodžių, ne tik procesus išmanau. Tuomet pažaisdavau su kareivėliais. Jų turėjau daug, beveik visi – plastmasiniai. Plastmasę sugalvojo toks protingas žmogus, turbūt anglas arba romėnas. Išsidėliodavau juos ant senos, apiplyšusios sofos ir žaisdavau. Jie nešaudydavo – gi plastmasiniai, tad įgarsinti tekdavo man. Bet greit atsibosdavo. Aš dažniausiai negalvoju, bet kai pagalvoju, tai manau, kad dalykai pernelyg greitai atsibosta.

Vienintelis niekaip neatsibodęs dalykas – Iliustruota vaikų enciklopedija. Pavadinimas nebuvo pasviręs, čia tik dabar žmonės prašo, kad taip rašyčiau. Dar ir dabar atsimenu, kad puslapyje šešiasdešimt du yra Azijos žemėlapis. Apie Aziją daug žinau: Bangladešo sostinė – Daka, Butano – Timpu, labai juokingai skamba. Dar Butanas būna degalinėse, šalia Propano, tėčio kažkada klausiau, kodėl taip yra, bet neatsimenu. Žemėlapyje Propano neradau, gal jis Afrikoje. Nepalo sostinė – Katmandu. Ir dar Nepalo vėliava keista. Ir ten Rusija yra. Bet Rusija yra ir Europos žemėlapyje, puslapis šimtas trisdešimt septyni. Apie Europą irgi daug žinau: čia yra du labai panašūs miestai, Budapeštas ir Bukareštas, bet niekaip neatsimenu, kur kuris.

O močiutė visad sėdėdavo šalia ir su manim skaitydavo. Ne, ji man neskaitė, aš pats mokėjau, bet kažkaip su ja smagiau būdavo. Tada ir pasirodyti galima, ji Butane gi nebuvus! Ir šiaip, šilčiau šitaip. Nors šalta niekad nebūdavo, nes, kaip sakiau, žiemos neatsimenu, tik pečių kartais užkurdavom. Kai pagalvoju, tai ir nelydavo niekad pas mus. Už kelių kilometrų buvo Neris, bet ten be tėvų nebuvo galima eiti maudytis. O aš tėvų klausau, nebepykstu dėl tos senės iš Lakštingalų gatvės. Turėjau baseiną, tokį netikrą, nežinau, gal jis irgi buvo plastmasinis? Daug dalykų gaminami iš plastmasės. Tik niekaip neprisimenu, iš kur vandens jame atsirasdavo, nes pas mus buvo blogai su kanalizacija, gal jos išvis nebuvo, nebežinau.

Aš klūpėdavau ant grindų, knygą pasidėjęs ant sofos, ir skaitydavau. Močiutė sėdėdavo šalia knygos, žiūrėdavo į mane ir šypsodavosi. Nežinau, ko ji į mane žiūrėdavo, toj enciklopedijoj kur kas įdomesnių dalykų būdavo. Pavyzdžiui, Europoje yra tokia labai maža valstybė Liuksemburgas. Sostinė – irgi Liuksemburgas. Negi taip sunku buvo kitą pavadinimą sugalvoti? Gurklesanas, pavyzdžiui. Arba Sužbeldas.

Bet nuo skaitymo galima pavargti, tad reikia eiti į lauką. Močiutė irgi eidavo. Mėgstu krepšinį, tėtis man pastatė lanką, iš pradžių ant vieno medžio, o kai paaugau – aukščiau, ant kito medžio. Ten ir lentą sukalė gerą, tai ilgai žaisdavau. Močiutė, jūs gal nepatikėsit, bet irgi žaisdavo. Ilgai, kol man neatsibosdavo. Gal krepšinis buvo sugalvotas tūkstantis devyni šimtai dvidešimt penktaisiais? Bet kažkaip nelogiška. Man krepšinis vis dėlto labiau patikdavo, tai turbūt išrado jį tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtaisiais.

Dar man patikdavo padirbėti sode, turėjom tokį didelį, gražų ir apžėlusį visokiom piktžolėm, daug obelų ten buvo. Dar labai mėgdavau rabarbarus, agrastus ir gudobeles. Kiekvieną dieną valgydavau, nors kažkaip, dabar kai pagalvoju, taip negalėjo būti: iš kur gudobelės pavasarį? Dar žaisdavom „Monopolį“, bet čia jau vėliau, po pietų. Kai ji norėdavo žiūrėti kažkokį kvailą serialą, bet aš dažniausiai išsireikalaudavau teisybės.

– Tik 15 minučių, gi reklama bus, na, pakentėk, paskaityk, palauk, pažaisk, pavalgyk, pasėdėk, pažiūrėk su manim, – prašydavo ji. Niekaip nesuprantu žmonių, kurie ginčijasi su vaikais. Beviltiški.

Tiesą pasakius, nevengdavau ir sukčiauti. Ypač – žaidžiant „Monopolį“. Kažkodėl pinigų turėdavau vis daugiau, nors ir pirkdavau viską, kur pataikydavau. Ir viskas visada buvo gerai, močiutė pasiskųsdavo tik tuo, kad neleidžiu jai pažiūrėti serialo. Niekas taip nemokėdavo pasakyti „aaaaaiii“, kaip ji. Aš nemoku užrašyti, atsiprašau. Reikia skaityti taip banguotai: a-aa-a-ii-i-iii, aa-aaa-a-a-iiiiii-a-iiii. Nežinau. Bet jeigu pažinojote mano močiutę, tai tikrai žinot, apie ką aš kalbu.

Gal tik vieną kartą nesukčiavau. Nors ne, ir tada sukčiavau, tik kiek kitaip. Močiutė buvo nusiminusi, mūsų telefonas vis skambėdavo. Kažkas sirgo, Kažkam buvo blogai, Kažkas buvo netoli mirties. O galiausiai, Kažkas ir numirė. Nelabai žinojau, ką tai reiškia. Ir dar ilgai nesupratau, bet apie tai vėliau. Kaip ir sakiau, močiutė liūdėjo, atrodė išsiblaškiusi, net į mane nelabai žiūrėjo. Žaidėm „Monopolį“. Man teko už ją ir kauliukus ridenti, ir figūrėlę pastumti, ir pinigus paduoti. Teko pradėti sukčiauti. Pagalvojau, kad jeigu ji laimės, gal geriau pasijaus. Bet neatsispyriau pagundai, viską pasakiau:

– Močiuteee?

– Ką, Untaniuk? – taip ji mane vadindavo.

– O tu pastebi, kad tau šiandien taip geraiii sekasi, o man taip blogaiii? Tai va, aš sukčiauju, kad tau geriau būtų, o man blogiau, va, matai, jau visai be pinigų likau.

Kažkodėl ji pravirko, gal tada Kažkas ir numirė, nebežinau.

O man greit suėjo septyneri, atėjo rugsėjis, metas į mokyklą… Nenorėjau. Pirmąkart eidamas pro mokyklos duris apsiverkiau. Tie, kurie drįsta rugsėjo pirmąją vadinti švente tikrai niekad į mokyklą nėjo. Bet močiutei gerai, ji galėjo likti Tverečiaus gatvėje šešiolika. Grįždamas po pamokų dar dažnai užeidavau pas ją, nors ten buvo nuobodu. Nei enciklopedijos, nei kareivėlių, nei „Monopolio“. Nors ir namuose jie nebebuvo įdomūs…

Po to išsikraustėme iš Nemenčinės plento šešiasdešimt aštuoni. Senieji draugai praktiškai dingo, naujųjų teko palaukti. Enciklopedijos skaityti irgi nebenorėjau, kas buvo įdomu, jau ne kartą perskaičiau ir mokėjau mintinai, o ir šiaip, į mokyklą ėjau – koks gi aš vaikas, kad skaityčiau knygą vaikams? Pas močiutę rečiau atvažiuodavau. Pernelyg retai. Ji kur kas dažniau atvažiuodavo iš Tverečiaus gatvės šešiolika, bet irgi rečiau.

Dar po metų namus Nemečinės plente šešiasdešimt aštuoni nugriovė. Vietoje rabarbarų ir gudobelių išdygo kažkoks šlykštus daugiabutis. Bet, matyt, su kanalizacija, gal net tikru baseinu. Ir snigti, ir lyti ten pradėjo. Dėl sniego nesu tikras, nes ten nebesilankau, bet man atrodo, kad taip turėtų būti.

O dar po aštuonerių metų, šalčiausią gyvenimo vasarą, močiutė iškeliavo. Toli. O gal ne tiek toli, kiek aukštai.

Aš tuo metu buvau kažkur prie Bražuolės, su draugais stovyklavome. Mama paskambino, pasakė, kas nutiko. Net nelabai supratau. Buvau parą nemiegojęs, gi vyras pačiame mitrume, negalėjau švaistyti laiko gamtoje su draugais miegui. Pasisakiau draugams. Atrodė, kad juos, nors jie niekad nebuvo matę mano močiutės, ši žinia sukrėtė labiau. Gal aš buvau pervargęs, gal aš jau buvau susitaikęs, nes močiutė ilgai geso. Tądien turėjome grįžti atgal į Vilnių, aš netgi ėmiau siūlyti planus penktadieniui. Tik draugė sustabdė, pasakiusi, kad aš veikiausiai negalėsiu niekur dalyvauti. Iš pradžių net pasimečiau, nesupratau kodėl.

Net ir grįžęs namo nelabai suvokiau, kas įvyko. Atsiguliau į lovą snūstelėti ir tik tada pravirkau. Atsibudęs jaučiausi keistai, bet galvojau, kad jau viskas, emocijos išlietos. Tada močiutė buvo pašarvota. Važiuojant mama davė pakelį nosinių. Buvo karšta birželio diena, jaučiausi gerai, nesirgau – nesupratau, kam tos nosinės.

O tada įėjau pro duris ir pamačiau močiutę karste. Nosinių prireikė. Verkiau. Daug žmonių verkė. Tik viena močiutės draugė, kurią mačiau pirmą kartą, šypsojosi. Spausdama man ranką, pasakė, kad derėtų džiaugtis – dabar turime savo ambasadorių pas Dievulį! Kvaiša, laidotuvėse kalbėti apie džiaugsmą… Bet kažkodėl tai paguodė. Verkiant belieka tik juoktis. Tada prisiminiau, kad sniego ir lietaus Nemenčinės plente šešiasdešimt aštuoni vis dėlto būdavo, bet aš jų nemačiau. Todėl ten nei snigo, nei lijo.

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui ir pelnė II vietą suaugusiųjų kategorijoje

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *