Ne paslaptis, kad tai, kokia taps kiekvieno iš mūsų ateitis, paslėpta dar lopšyje. Vaiko, kaip būsimos asmenybės formavimą veikia daugybė skirtingų faktorių. Vienas svarbiausių – kalba, nes ji tiesiogiai susijusi su kalbėjimu, o kalbėjimas – su mąstymu. Žmonės seniai tai suprato, todėl nuo senų senovės vaikai saugojami, ginami ir raminami pasitelkiant magišką žodžio galią; ir tai galioja įvairaus amžiaus vaikams. Tą patvirtina daugybė vaikų folkloro žanrų, kurie skirti ugdyti vaiko kalbą: ritminiai eilėraštukai supant, lopšinės raminant vaiką, skaičiuotės, pamėgdžiojimai, kykojimai, mylavimai, jodinimai, žaidimai su rankytėmis ir t.t.

A, mano dušyte, a a a, A, mano mažyti, a a a, Užmik užmik saldžiu miegeliu, a a a. Merk vieną akytę, a a a, Merk antrą akytę, a a a, Užmik užmik saldžiu miegeliu, a a a. Glausk vieną rankytę, a a a, Glausk antrą rankytę, a a a, Užmik užmik saldžiu miegeliu, a a a. Tiesk vieną kojytę, a a a, Tiesk antrą kojytę, a a a, Užmik užmik saldžiu miegeliu, a a a (LTR 78(26)).

Tuo metu, kai formuojasi vaikų loginis mąstymas, labai svarbios tampa pasakos. Jos praturtina vaiko žodyną gimtosios kalbos posakiais, išsireiškimais, prasmėmis, padeda vystyti fantaziją, vaizduotę, mąstymą, diegia mūsų tautai būdingus teigiamus bruožus ir vertybes. Todėl pasaka ir yra tokia svarbi. Neveltui pasakos sektos iš kartos kartą siekiant pamokyti, perduoti sukauptą patirtį ir pasaulio vyksmą.

Svarbiausia pasakoje – turtinga išraiška ir vaizduotė, mąstymo būdas, meistrystė. Jei turite šių bruožų, galite patys pabandyti sukurti pasaką, į kurią sudėsite savo mintis ir idėjas.

Pasakos padeda perduoti vaikui viską, ką jam žinoti ir suprasti yra būtina. Žmonių tarpusavio santykius, santykį su mus supančiu pasauliu, santykį tarp mažų ir didelių. Pasakoja apie gyvūnus ir augalus, perduoda žinią „kaip veikia pasaulis“.

Šiandien skundžiamės, kad turime nemažai banalių pasakų, pasakas perkuriame, trumpiname, pritaikome mūsų pasauliui ir dienoms. Neva, senasis palikimas paseno, vaikams nebesuprantamas, o neretai – ir baugus, baisus, per žiaurus mūsų vaikų sąmonėms. Tačiau tikrų senųjų pasakų meninė ir auklėjamoji reikšmė nesiduoda spraudžiama į rėmus. Tai suaugusieji yra linkę jas skaityti tiesiogiai ir pritaikyti labai siauram kontekstui ar aplinkai. Gal dėl to šiandien vaikų literatūroje vyrauja įsitikinimas, kad rašyti vaikams – tai taip paprasta. Paprasčiau jau nebūna! Tačiau iš tiesų tam, kad parašytum kad ir nedidelį kūrinėlį vaikams, kuris atitiktų mažųjų poreikius, reikia nemažos patirties. Ne veltui vaikų ir paauglių rašytojas Gendrutis Morkūnas yra sakę, kad rašyti vaikams yra daugiau sudėtingiau nei parengti mokslinę disertaciją: „vaikams rašyti sunkiau – jie daug tikresni ir įvairesni už suaugusiuosius, kuriuos kažkas surikiavo į eilutes ir sudėjo į lentynėles. Be to, vaikams rašyti reikia daug daugiau atsakomybės, nes melą jie užuodžia per kilometrą. <…> Dėl to vaikiškas knygas ir vertinu: jos kelia daugybę klausimų, į kuriuos ieškant atsakymų norisi nusisukti sprandą. Ir dėl to, kad padeda rasti atsakymus į siaubingai svarbius klausimus. Ir todėl, kad skaitant jas grįžta tai, ko seniai nebeliko…“ (G. Morkūnas, Švęsti kosmose ir tvarte, 2013)

Gal todėl vis ir vis pakyla susidomėjimas legendomis, pasakomis, mitais… Tautinėje kūryboje sukoncentruotos tūkstančius metų kauptos ir iš kartos į kartą perduodamos žinios, išmintis. Tai savotiška tautos filosofija.

Pasitelkus pasaką, vaikams galima parodyti, kad žmogus pats yra nepaprastai stiprus, kad gali keisti savo gyvenimą, kad gėris – anksčiau ar vėliau – nugalės blogį.

Padėkime savo vaikams patikėti, kad jie stiprūs ir svarbūs.

Skaitykime jiems pasakas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *