Australų rašytojas Johnas Flanaganas (g. 1944 m.) lietuvių paaugliams puikiai pažįstamas iš knygų serijų „Žvalgo mokinys“ bei „Brolija“ (abi leidžia leidykla „Nieko rimto“). Tikriausiai atrastume ir nemažai suaugusiųjų, kurie žavisi šiomis į kitą pasaulį panardinančiomis nuotykinio fantasy žanro knygomis. Anot J. Flanagano, pirmąją „Žvalgo mokinio“ knygą jis parašė ne tik norėdamas sudominti savo sūnų skaitymu, bet ir parodyti jam, kad ne kiekvienas herojus turi būti toks, kaip Arnoldas Schwarzeneggeris – kad stiprybė slypi nebūtinai ir ne vien raumenyse bei fizinėje galioje. Matyt, tai žinoti svarbu ne vien autoriaus sūnui – J. Flanagano knygos skaitomos ir mėgiamos daugelyje pasaulio šalių, kone kiekviena nauja knyga patenka į geriausiai parduodamų ir labiausiai paauglių mėgiamų knygų sąrašus. Beje, „Žvalgo mokinys“ yra trečioje vietoje 2016 m. lietuvių paauglių mėgiamiausių knygų serijų penketuke. 

Siūlome interviu su humoro jausmo nestokojančiu autoriumi.

Kuo norėjote būti dvylikos, aštuoniolikos ir trisdešimties?

Dvylikos norėjau būti naikintuvo pilotas. Kodėl? Manau, kad todėl, jog augau tokiu metu, kai atrodė, kad visi, kurie dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, parašė apie tai memuarus, ir aš bene visus juos perskaičiau – ypač apie pilotus. Mane visuomet žavėjo karinės oro pajėgos. Iki šiol žavi.

Aštuoniolikos mano ambicijų viršūnė buvo tapti kūrybos direktoriumi reklamos agentūroje. Dirbau vienoje reklamos agentūroje, ir kūrybos direktoriaus pareigos man atrodė geriausias įmanomas darbas. Kai juo tapau, suvokiau, kad taip nėra.

Sulaukęs trisdešimties, norėjau tapti rašytoju. Keista, bet niekuomet negalvojau apie knygų rašymą paaugliams.

Apie dvidešimt metų dirbote reklamos srityje, sukūrėte televizijos laidą, kuri buvo rodoma beveik dešimtmetį. Kaip visa tai paruošė jus rašytojystei?

Reklamos sritis išmokė mane rašyti, nes pradėjau ten dirbti septintojo dešimtmečio viduryje, kai reklamoms vis dar buvo rašoma labai daug tekstų. Turėjau keletą nuostabių mokytojų.

Televizija išmokė mane siaubingai daug apie pasakojimo struktūrą ir personažų plėtojimą. Ji išmokė mane esminės trijų veiksmų struktūros, kurios anksčiau nežinojau. Be to, visą tą laiką, laisvu nuo darbo metu, aš rašiau knygas.

Kas tai buvo per knygos?

Tai buvo beveik išimtinai vien trileriai. Pirmasis bandymas buvo, kai buvau 19 metų, ir tas trileris – visiškas niekalas. Tačiau jis mane šio to išmokė. Išties graužiuosi, kad tada išmečiau rankraštį. Atrodo, turiu apie 90 procentų savo trečiojo rašyto rankraščio. Neseniai ėmiausi juos skaityti ir manau, kad ten yra keletas gerų vietų. Visgi rašymas buvo tai, ką visuomet norėjau daryti – tikrąja to žodžio prasme mano svajonė buvo pragyventi iš rašymo. Todėl dabar vaikštau su šypsena veide.

Ar būdamas aštuoniolikos turėjote kokių tvirtų įsitikinimų, kurių dabar nebeturite?

Jūs juokaujate, tiesa? Kas beprisimins tuos senus laikus? Neįsivaizduoju. Manau, kad tai galėjo būti įsitikinimas, jog JAV, Australija ir Didžioji Britanija niekad negalėtų būti neteisingoje karinio konflikto pusėje. Mes buvome geri vyrukai ir negalėjome pasielgti neteisingai.

Kokie trys meno kūriniai – knygos ar paveikslai, muzikos kūriniai – turėjo jums didelę įtaką ir dabar galėtumėte pasakyti, kad paveikė jūsų, kaip rašytojo, raidą?

Negaliu nė vieno sugalvoti. Argi tai ne siaubinga? Iš tiesų nė vieno negaliu išskirti. Kalbant apie knygas, tai buvo labiau kaupiamoji įtaka.

Turint omenyje galybes jums buvusių atvirų meninių kelių, kodėl pasirinkote rašyti romanus?

Nežinojau, kad buvo „galybės man atvirų meninių kelių“. Parašiau pirmąjį romaną todėl, kad man patinka juos skaityti.

Esate minėjęs, kad idėją „Žvalgo mokinio“ serijai inspiravo jūsų sūnus – norėjote sukurti ką nors, ką skaityti įdomu būtų jūsų sūnui, ir parodyti jam, kad ne kiekvienas herojus turi būti toks, kaip Arnoldas Schwarzeneggeris. Kaip išlaikote šią idėją per visas serijos knygas?

Visi veikėjai sprendžia problemas savo protu ir įgūdžiais. Savo problemoms spręsti Vilis ir Holtas nesinaudoja raumenimis ar neįtikėtina jėga – jie naudojasi taktika, įgūdžiais ir novatorišku mąstymu.

Tai kaip gi visa tai patiko jūsų sūnui?

Aš jį apgavau. Žinojau, kad jei pasakysiu, kad rašau jam, jis tų knygų neskaitys arba jam bus tiesiog nuobodu. Nebuvo taip, kad Michaelas nemėgo skaityti, tiesiog buvo neutralus skaitymo atžvilgiu. Tad aš pasakiau: „Galvoju parašyti keletą knygų vaikams, gal galėsi jas man patikrinti?“ Jis atsakė: „Jo, gerai.“ O tuomet aš sukūriau pagrindinį personažą, smarkiai remdamasis savo sūnumi, ir suteikiau jam visus savo sūnaus pomėgius. Suteikiau Viliui visus savo sūnaus fizinius duomenis. Nors dabar Michaelas jau suaugęs vyras ir aukštesnis už mane, tačiau tuomet buvo smulkus berniukas ir neįtikėtinai judrus, jis tiesiog karstydavosi po medžius. Tad jis akivaizdžiai susitapatino su Viliu.

Duodavau jam skaityti, ką parašiau, penktadieniais penktą po pietų. Ir maždaug ketvirtąją savaitę jis atėjo į mano kabinetą apie pusę keturių ir paklausė: „Kur mano šios savaitės istorija?“

Koks nuostabus tėvo ir sūnaus ryšys.

Fantastiškas. Kartą jis parašė elektroninį laišką, kuriame pranešė skaitąs septintąją knygą ir radęs joje klaidų. Jis labai didžiuojasi, kai randa klaidų mano juodraštyje.

Pirmoji mokykla, kurią aplankiau kaip rašytojas, buvo mokykla, kurią anksčiau lankė mano vaikai. Pasakodamas apie savo knygas, užsiminiau, kad šią mokyklą lankė ir mano sūnus Michaelas, pagal kurį ir sukūriau Vilio paveikslą. Paskui aš pasirašinėjau knygas, o Michaelas kaip tik atvažiavo mašina manęs pasiimti. Aš ir pasakiau vaikams: „O štai ir Michaelas!“, ir staiga koks tuzinas vaikų pasileido prie jo ir paprašė pasirašyti jų knygose. Michaelo veide pasirodė milžiniška šypsena, o paskui jis man pasakė, kad jį labai viliojo pasirašyti tiems vaikams kaip „tikrasis Vilis“.

Jūs aprašote viduramžių aplinką, nuo Airijos iki Šiaurės Afrikos. Ar atliekate kokius tyrinėjimus kiekvienam romanui, ar pasikliaujate savo turimomis žiniomis, kurdamas beletrizuotas veiksmo vietas?

Abiejų po truputį. Daug keliavau ir tuo remiuosi. Tačiau kartais noriu atšviežinti savo prisiminimus. Pavyzdžiui, prieš rašant „Klonmelio karalių“, mudu su žmona vėl vykome į Airiją. Buvome ten per mūsų medaus mėnesį, tąkart praleidome šiek tiek laiko Klonmelyje, kur turėjau giminaičių.

Remdamasis savo skaitytojų atsiliepimais, galbūt galite išskirti, kas jiems „Žvalgo mokinio“ serijoje labiausiai patinka?

Humoras, nuotykiai, personažai, pasakojimo tempas. Man dažnai sako: „Skaitydamas matau tai lyg filmą.“ Tai labai malonus girdėti dalykas.

Kuriuo iš autorių pats labiausiai žavitės?

S. Foresteriu. Savo knygose apie Horacijų Hornblouerį jis sukūrė tokį nuostabų, sudėtingą, žavų (ir visgi kartais nuviliantį) personažą. Be to, Foresteris savimi tikėjo. Jis niekad nepasidavė, nors jo kūryba buvo daug kartų atmesta.

Ar turite kokią strategiją, pagal kurią nuo pirminės minties pereinate prie žodžių sudėliojimo, ar galbūt tai taip paprasta, kad tiesiog imate ir parašote?

Tiesiog imu ir parašau? Oi, ne. Norėčiau, kad būtų taip paprasta. Praleidžiu ištisus mėnesius, planuodamas knygos turinį. Pirmiausia minkau pirminę mintį, užsirašinėju pastabas ir visa tai ilgą laiką apmąstau – palieku tai, užsiimu kitais dalykais, grįžtu prie to, leisdamas savo pasąmonei ties tuo dirbti. (Foresteris didžiai tikėjo pasąmonės galia.) Tuomet tai susisteminu, pasirašydamas keturių puslapių schemą. Tuomet rašau kiekvieno skyriaus schemą – dažniausiai maždaug dvidešimties puslapių ilgio, atsispausdinu ir laikau prie savęs rašydamas. Kartais į tuos lapus dar ką užsirašau ranka. Galutinis rezultatas yra teksto raizginys, kuriame spausdintas tekstas, išbraukymai, išraizgymai, strėlytės, pastabos, rašytos ranka ir papildomos idėjos. Manau, tik aš vienas galiu tai suprasti.

Daugelis menininkų išsikelia sau labai ambicingus tikslus. Kokie yra jūsiškiai?

Tęsti savo darbą. Teikti malonumą.

Kokį patarimą duotumėte norintiems tapti rašytojais?

Tęsti savo darbą. Susiplanuokite darbą prieš pradėdami rašyti. Nepasiduokite, jei jūsų kūrybą atmes. O ją atmes. Tačiau mes su C. S. Foresteriu įrodėm, kad atmetimas – ne nuolatinė būsena.

Parengė Diana Gancevskaitė

Šaltiniai: booktopia.com.au, auslit.net

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *