Priklausomybė – keistas fenomenas. Žmonės, kurie nė karto nesusidūrė su priklausomybės ligomis, paprastai supranta jas labai iškreiptai. Kartą girdėjau, kaip rūpestinga krikščionė kreipėsi į alkoholiui vergaujantį žmogų, klausdama: „Kodėl tu nusprendei eiti šiuo keliu?..“ Tiesą pasakius, kai kalbame apie priklausomybę, čia labai mažai vietos lieka pasirinkimams. Pati priklausomybė daro pasirinkimus, ir ligonis paprastai tampa pasyviu stebėtoju, žvelgiančiu, kaip juda priklausomybės spiralė ir griūva gyvenimas. „Pradžioje tu vartoji alkoholį, paskui alkoholis suvartoja alkoholį ir galiausiai alkoholis vartoja tave,“– rašė Scottas Fitzgeraldas.

Tragiški priklausomybės padariniai akivaizdūs, kai kalbame apie alkoholį ir narkotikus. Tačiau taip pat galima sakyti, kad alkoholikai ir narkomanai turi svarbią privilegiją – jie gyvenimo verste verčiami pripažinti, jog būtinos permainos, kad griauna save. Jei tai sugeba padaryti, jei atranda drąsos ar, tiksliau sakant, yra priverčiami pripažinti savo silpnumą ir ligą, atsiveria išsigelbėjimo galimybė.

O kaip yra su mumis, kurie džiaugiamės, jog nevergaujame nei alkoholiui, nei narkotikams? Ar nėra taip, kad ir mus graužia priklausomybės kirminas, bet dar pavojingesnis, nes supainiojome, kuris kelias veda į gyvenimą, o kuris – į pražūtį?

Suprantu, kad viena iš priklausomybės tragedijų yra tai, jog priklausomas žmogus labai sunkiai pripažįsta savo ligą. Tad ir aš nesitikiu, kad mano diagnozė, jog mes visi gyvename veikiami priklausomybės kultūros, privers giliai susimąstyti. Tačiau galbūt ji bent sukels abejonių, taps klausimu, skatinančiu įdėmiau pažvelgti į tai, kaip gyvename.

Girtuoklystė, svaiginimasis yra nuodėmė, apie kurią nemažai kalbama Bažnyčioje. Tačiau yra tikrai ne mažiau pavojinga nuodėmė, apie kurią neleistinai nutyli ne tik Bažnyčios, bet ir šių laikų moralistai. Turiu galvoje godumą. Ar atkreipėte dėmesį, jog šiuolaikiniame pasaulyje labai retai kalbama apie godumą kaip apie destruktyvią ydą. Šiandien, net neraustant iš gėdos, galima viešai pareikšti, kad „godumas yra dorybė, nes ant jo laikosi visa ekonominė sistema.“

Senovės graikai godumą įvardijo subtilesniu ir prasminiais atspalviais turtingu žodžiu – pleonexia. Į lietuvių kalbą galima versti kaip „troškimą turėti daugiau“. Būtent toks troškimas yra mūsų civilizacijos šerdis. Turtas ir pasisekimas suvokiami kaip pažadas, jog esi reikalingas, geidžiamas. Mes paprastai vertiname ekonominę situaciją pagal tai, kiek ji išaugo. Godumą mes smerkiame nebent tada, kai norai, mūsų supratimu, nerealistiški. Tačiau pats troškimas mums atrodo natūralus.

Jei dabartinėje vartotojų visuomenėje egzistuoja koks nors dvasinis principas – tai pleonexia. Šitai yra vartojimo variklis. Deja, tai tiesa – jei mes bent kiek sustabdytume vartojimo tempą, dabartinis pasaulis privalėtų labai keistis, o mūsų ekonominę sistemą ištiktų krizė. Tačiau mes nesirengiame sustoti, nes kol kas vienintelis mūsų godumo kontrolierius – mūsų kreditinės kortelės galimybės.

Tai, kad esame priklausomi nuo turėjimo, labiausiai išryškėja tada, kai nebesugebame tenkintis mažiau, kai negalėjimą turėti daugiau priimame kaip tragediją. „Vartotojo atgailos sindromas“ – tai būsena, kuri daug kuo primena alkoholiko pagirias.

Jei vartojimas būtų susijęs vien su materialiniais dalykais, čia dar galima būtų guostis, jog tai tik gyvenimo apsunkinimas ir tiek. Tačiau pleonexia – dvasinė liga. Tai nėra sutrikimas, kurį galima būtų sieti su kuria nors viena gyvenimo sritimi. Ši liga apima visą mūsų gyvenimą. Mes norime turėti daugiau visko: daugiau daiktų, daugiau sekso, daugiau maisto, daugiau pramogų – ir taip iki begalybės.

Dievo Karalystėje tikrasis būties principas – atsižadėjimas, pasiaukojimas. Kristus apiplėšė save, prisiėmė tarno gyvenimą. Mes tampame įkalinti ironiško principo: norime turėti vis daugiau ir turėjimą pavertėme savo tikslu, o tai mus tik tolina nuo mūsų pačių, nuo savo būties. Kuo daugiau gauname, tuo daugiau savęs mums lieka. Galima arba turėti, arba būti.

Kokia nauda žmogui, jei jis laimės visą pasaulį, bet praras savo sielą? Šis klausimas mums turėtų skambėti kiekvieną dieną.

Rašytojas Aleksandras Solženycinas vėl atgavo tikėjimą jau būdamas Gulage. Paradoksalu, bet būtent sunkios kalėjimo sąlygos jam tapo vieta, kur jis atrado savąjį brangakmenį. Kai pirmą kartą buvo ištremtas į gyvenvietę, jam pavyko atrasti mažą bakūžę, kurioje buvo galima pernakvoti. Jis neturėjo pinigų, idant galėtų nusipirkti baldų, ir atrado tik kelias dėžes, kurios buvo jo lova. Kai materialinės gyvenimo sąlygos gerokai pagerėjo, Solženyčinas įsigijo butą. Jis pasiėmė šias dėžes ir toliau jas naudojo vietoj gulto. Jis baiminosi pasiduodi pleoneksijai ir labai brangino tą dvasinę laisvę, kurią įgijo skurde.

Krikščioniškas gyvenimo būdas reikalauja, kad mes nuosekliai atmestume Mamonos dvasią. Mes pasninkaujame, mokomės duoti išmaldą, nes tai – gyvenimo kelias. Mes sukurti ne tam, jog būtume pripildyti daiktų. Mūsų tikrasis gyvenimas įgyjamas ant Kryžiaus. Būtent Kryžius yra vieta, kur Kristus pasiekė mūsų išganymą, Jis yra Dievo išmintis ir galia. Kryžiaus išmintis – Jėzaus pasiaukojimas, savęs atidavimas. Toks atsižadėjimas ne nuskurdina gyvenimą, o atveria tikrąją jo versmę. „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 25).

Yra daugybė žmonių, kurie labai susirūpinę, kaip veikia nacionalinė ekonomika – jiems tai esminė problema. Daugybė mūsų minčių yra užgožtos vartotojiškų informacinių konglomeratų, kurie daro mums įtaką, akcentuodami, kad svarbiausia – vartojimas.

Mes, krikščionys, privalome sau pripažinti, kad esame pavojingoje situacijoje ir didžiausia grėsmė – ne eilinė ekonominė krizė, bet dvasinis žlugimas. Jei mes išsinersime iš vartotojiškumo, ekonomika turės keistis. Tačiau, jei mes ir toliau vergausime troškimui turėti daugiau, mūsų sielos sunyks.

Sustokime ir pažvelkime į savo gyvenimą. Pleonexia atstumia nuo mūsų žmones, padaro juos pavydžiais konkurentais. Ar toks yra kelias į laimę?

Kristaus vardu raginu: nustok bandyti apžioti pasaulį, grįžk į gyvenimą.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė“

One Comment

  1. „Godumą mes smerkiame nebent tada, kai norai, mūsų supratimu, nerealistiški“ – mano sąskaitai.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *