Siūlome psichoterapeuto ir žurnalisto Grego Arnoldo pokalbį su psichologu ir teologu Bradu Strawnu. Pokalbio tema – kiek vaisingas gali būti dialogas tarp psichoterapijos ir religijos.

Esate teologijos ir psichologijos profesorius Fullerio kunigų seminarijoje Pasadenoje (JAV). Esate daug parašęs apie psichologijos ir teologijos integraciją ir visai neseniai tapote vienu iš knygos „Krikščionybė ir psichoanalizė: naujasis pokalbis“ sudarytojų. Knygoje kalbama apie naująjį dialogą – kuo jis skiriasi nuo to, kuris egzistavo anksčiau?

Sąsajų, sąlyčio taškų tarp religijos ir psichoterapijos buvo visada. Svarbu pabrėžti, kad minėtoje knygoje kalbame tik apie vieną galimą dialogo sritį – psichoanalitinę tradiciją. Knygą sudaro krikščionių psichoanalitikų tekstai, kiekvieno autoriaus paprašėme aiškiai įvardinti savąją konfesiją: katalikybė, liuteronybė, kalvinizmas, metodizmas ar anglikonybė ir t. t.

Gerai žinoma, kad Sigmundas Freudas religiją suvokė tik kaip vieną apsisaugojimo nuo nerimo dėl tų dalykų, kurių negalime kontroliuoti, priemonę. Galiausiai Freudas viską suvedė į Edipo kompleksą – esą dangiškojo Tėvo vaizdinys yra ne kas kita kaip mūsų patriarchalinė projekcija. Žmogui bręstant, augant, tėvo poreikis pranyksta, todėl Freudas tvirtino, kad ir mes, kaip subrendusi visuomenė, išaugome iš religinių poreikių. Religijos kaip autoriteto vaidmuo turi pereiti mokslui.

Knygoje peržengiamas toks požiūris ir svarstoma, kaip pokyčiai filosofijoje, teologijoje, psichoterapijoje leidžia kur kas geriau suprasti potencialius šių sričių santykius. Šiandien psichoanalitikui nebereikia patologizuoti religijos ir dera pripažinti, kad ji užima svarbų vaidmenį kultūroje, gali labai prisidėti prie mūsų pažinimo plėtros. Taigi naujajame dialoge jau nebėra nepasitikėjimo ar net kaltinimo, bet veikiau bendros pastangos ieškoti klestėjimo kelio. Pripažįstama, kad religija gali būti svarbus pašnekovas psichoterapijai.

Kalbate apie pokyčius, tačiau sutikime, kad krikščionybės, religijos vaizdinys buvo itin svarbus Freudo psichoanalitinėje teorijoje?

Tenka pripažinti, kad Freudo požiūris į religiją labai primityvus. Tuo metu buvo daugybė sudėtingų, tarpusavyje persipynusių procesų, į kuriuos psichoanalizės kūrėjas, pats to neįsisąmonindamas, reagavo. Akivaizdu, kad tai nebuvo geras laikas žydų tautos atstovui. Jam, kaip ir nemažai daliai kolegų, teko bėgti į Angliją. Krikščionybė, jo supratimu, buvo atsakinga už antisemitines nuotaikas.

Freudui buvo sunku pripažinti, kad egzistuoja ir brandi krikščionybė, gerokai besiskirianti nuo tų nebrandžių pavidalų, kuriuos jis teisėtai kritikavo. Erichas Frommas, Freudo mokinys, pasuko kiek kitu keliu ir į religiją žvelgė jau kur kas plačiau. D. W. Winnicottas – tai dar vienas psichoanalitinės mokyklos atstovas, kuris suprato religijos svarbą. Beje, jis pats buvo užaugęs protestantiškoje aplinkoje ir jautė jai pagarbą visą savo gyvenimą, nors ir nebuvo aktyviai praktikuojantis krikščionis.

Mano galva, svarbu, jog mes nebebandome griežtai skirstyti kultūrų į „brandžias“ ir „nebrandžias“. Tai leidžia kelti klausimą – kokia yra konkrečios kultūros, tautybės ar religijos psichologija, turinti įtakos specifiniam pasaulio suvokimui? Kuo šis suvokimas gali praturtinti mūsų visų dialogą?

Kai kalbuosi su nereligingais žmonėmis, sakau: „Galite suprasti religiją kaip tam tikrą kultūros formą, suteikiančią savitus būdus, kuriais suvokiame pasaulį.“ Tai nėra nei teisinga, nei neteisinga. Taip tiesiog yra. Tikiu, jog ši mintis padeda žmonėms, ypač tiems, kurie yra už religinio dialogo ribų.

Mielai pasinaudočiau mūsų besiplečiančiu žodynu apie kultūrą psichoterapeuto darbe… Turime savo profesinę kalbą apie kultūrą terapijos metu ir, manau, kad panašiai galima būtų į psichoterapeuto žodyną integruoti religinės sferos dalykus. Svarbu nepamiršti, kad nėra vienos jungties tarp psichologijos ir religijos, nes tikėjimai labai skirtingi. Tačiau ženkime dar vieną žingsnį: ar mes, kaip psichoterapeutai, turime galimybę suvokti ir aiškinti savo klientų religinę tapatybę, analogiškai kaip esame mokomi daugiakultūrinio bendravimo kompetencijų?

Stengiuosi nevartoti žodžio „kompetentingas“, kai kalbu apie save kaip apie psichoterapeutą. Nemanau, kad galime tapti kompetentingais. Pernelyg daug religijų ir kultūrų, idant galėtume reikšti pretenziją, jog galime adekvačiai jas suvokti. Kai susitinku su klientu, kuris yra afroamerikietis musulmonas, galvoju apie tai, kad jis turi savitą būdą matyti pasaulį, ir mano užduotis yra kiek įmanoma geriau suprasti tai, kaip jis suvokia pasaulį ir kokie sunkumai jam kyla kasdienybėje, kad ir kaip jis ją suvoktų. Neretai konfliktas, kurį psichoterapeutas turi padėti spręsti, – tai religingo žmogaus nejaukumas pasaulietinėje, sekuliarioje kultūroje.

Tikiu, kad psichoterapija buvo ir lieka svarbiu etiniu dialogu tarp dviejų žmonių. Nei terapeutas, nei klientas niekada nėra vertybiškai „neutralūs“, abu turi savą supratimą apie tai, kaip dera elgtis, ko privalėtume siekti. Nemanau, jog apsimetinėjimas, kad vertybes galima visiškai suskliausti, kuriam laikui atidėti šalį, yra vaisingas. Daug svarbiau būti sąžiningiems ir išdrįsti būti savimi, idant galėtų įvykti tikras susitikimas ir megztis dialogas. Jei nepripažįstame savo šaknų, aplinkos, kuri mus veikia, tikėtina, kad nesąmoningai primesime klientui savo pažiūras. Valstybių santykiuose tai vadinama kolonializmu, ar ne? „Švarus“ ir „teisingas“ pasaulio suvokimo būdas, kuris esą turi būti primestas kitiems.

Kam tuomet priskirti nereligingą terapeutą? Ar jis gali prisidėti prie pastangų statyti tiltą tarp psichologijos ir tikėjimo?

Buvęs mano kolega, kuris dabar jau miręs, Randy Sorensenas, atliko tyrimą, parodžiusį, kad gera terapija padeda religingiems klientams nepriklausomai nuo to, ar terapeutas religingas, ar ne. Tačiau terapijos poveikis priklausė nuo to, kiek terapeutas buvo atviras kliento religiniams patyrimams.

Jei terapeutas ne patologizavo klientų religinį patyrimą, kaip kad galima patologizuoti ir kieno nors kultūrinį patyrimą, tačiau svetingai jį priėmė ir suteikė erdvės klientams tyrinėti šį patyrimą neteisiančioje aplinkoje, tokiu atveju žmonės labiau teigiamai ir atviriau priėmė savo religinius patyrimus nei tais atvejais, kai terapeutas nesiryžo atviram, neteisiančiam dialogui. Manau, nereligingiems terapeutams svarbu įsidėmėti, kad svarbiausia yra būdas, kuriuo jie priartėja prie kliento vertybių, o ne žinojimas apie tai, ar jie religingi, ar ne. Svarbiausia yra pagarba, rodoma žmogaus religijai, lygiai kaip pagarba, rodoma tai kultūrinei tradicijai, kuriai klientas atstovauja. Žinoma, ir religija gali būti pasitelkiama netinkamais, patologiniais būdais, o gera terapija turėtų padėti tai išspręsti. Tačiau šitai neįmanoma, jei terapeutas vengia apie tai kalbėtis arba laikosi išankstinės nuomonės apie religiją. Taigi būtent šioje vietoje pasaulietiškas ar nereligingas terapeutas gali prisidėti prie šito dialogo, skatindamas gerą psichoterapinę praktiką, kurioje kliento religiniai įsitikinimai lygiai tiek pat priimtini, kiek jo kultūra ar lytinė orientacija.

Taigi atvirumas, empatija yra būtini dalykai, idant terapija būtų sėkminga. Yra daugybė būdų ją „sugadinti“, kuomet terapeutas yra uždaras, nelankstus, šališkas ir neįsisąmoninęs savosios tapatybės. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie terapijos, kai terapeutas yra sąmoningas ir atviras, privalumus?

Yra tyrimų, kurie leidžia teigti, kad terapijos metu klientai sugeba ne tik įsisąmoninti, kaip religinė tradicija veika jų psichologiją, tačiau gali patirti net Dievo suvokimo transformaciją. Religingi žmonės, kaip ir visi kiti, dažnai ateina į terapiją, nes kažkas įvyko jų gyvenime arba kažkas vyksta ne taip, kaip jie tikėjosi. Tuomet religingas žmogus gali kelti klausimą: kas tokiais atvejai yra Dievas, kur Jis yra ir kaip Jis veikia pasaulyje? Gali būti, kad anksčiau tokio žmogaus įsitikinimai apie Dievą ir religiją kurį laiką buvo naudingi ir padėjo, tačiau jie nebeveikia ir nebegelbėja dabar. Tai nereiškia, kad ankstesnės žmogaus mintys ar įsitikinimai buvo blogi ar patologiški, tačiau panašu, kad žmogaus suvokimas turi prasiplėsti, išsivystyti ir augti, kaip ir visa kita mūsų gyvenimuose. Tai nereiškia, kad reikia atsikratyti savo tikėjimo – manau, kad kai kurie žmonės jaučia būtinybę apleisti tikėjimą ar tarti, jog Dievas neegzistuoja, tačiau jie turi praplėsti savo suvokimą apie Dievą ir religiją. Taigi svarbu atskirti pelus nuo grūdų. Geras terapeutas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra religingas ar ne, ar išpažįsta kitokią religiją nei jo klientas, gali sukurti tinkamą terapinę erdvę.

Taigi religiniai išgyvenimai neturėtų būti nutylima tema terapijos metu?

Esu įsitikinęs, kad taip. Dauguma žmonių yra religingi. Aišku, galima būtų bandyti giliau analizuoti, koks yra tas religingumas, tačiau nekyla abejonių, kad yra labai daug žmonių, kurie jaučia religijos alkį. Būtų absurdiška, jei tie žmonės, atėję pas psichoanalitiką, jaustų kaltę dėl savo religingumo. Ignoruoti religinę tapatybės dalį – tai tas pats, kas psichoanalizės metu ignoruoti seksualumo temą.

Tačiau sutikite, kad labai dažnai psichiatrai ar psichoterapeutai vis dar linkę patologizuoti religiją arba ignoruoti religinę patirtį, kaip tai, apie ką galima kalbėti tik bažnyčioje, sinagogoje ar mečetėje?

Manau, tiek religingiems, tiek galbūt net ir nereligingiems terapeutams, kartais būna neaišku, kaip elgtis su Amerikos psichologų asociacijos etikos kodeksu. Mes taip baiminamės primesti savo požiūrį, stengiamės nepažeisti kliento autonomijos, tačiau jau pradedame mokytis, kaip išlaikyti kliento autonomiją ir tuo pačiu padėti įveikti įvairias problemas, su kuriomis jis susiduria. Nemanau, kad padedame klientui, jei kurią nors iš temų paliekame už kabineto durų. Kartą vienas profesorius yra pasakęs: „Galime atskleisti dalykus, jų neprimesdami.“ Žinoma, tai – menas. Visuomet kyla pavojus primesti. Manau, kad yra daugybė įrodymų, jog terapeutas gali primesti tam tikrus dalykus net nekalbėdamas apie juos, arba jų pačių teorijos gali turėti neišsakytas etikos normas, apie kurias niekada net nepagalvojame – pavyzdžiui, individualizmo ar autonomijos etika. Tai taip pat yra etika, o ne neutrali laikysena. Ji „pasako“, kaip žmonės turėtų gyventi savo gyvenimą. Tad visi mumyse slypintys įsitikinimai turėtų patekti po šiuo postmodernistiniu padidinamuoju stiklu. Turime prisiimti savo poelgių autorystę.

Tiesa, jog kai kurie religiją praktikuojantys žmonės mano, kad apie tai turėtų būti kalbama tik bažnyčioje, tačiau aš manau, kad kai kurie praktikuojantieji tiesiog nenori liesti šios temos, nes ji jiems yra sudėtinga. Tai kelia iššūkį jų pačių kontrperkėlimui. Tad jei klientas ginčija Dievo egzistavimą ir Jo veikimą pasaulyje, o religingam terapeutui šie klausimai nepatogūs, jis ar ji gali nesąmoningai vengti šių nerimą keliančių temų. Tai temos, su kuriomis terapeutas turėtų padirbėti asmeninės terapijos metu ar per supervizijas.

Nes tai tampa kliūtimi užtikrinant tai, kas geriausia, savo klientui. Džiaugiuosi, kad pripažįstate, kaip tai sudėtinga ir kokią grėsmę kelia savo pažiūrų primetimas. Tai – menas. Ir pareikalauja daug darbo. Ką galima padaryti psichoterapinio proceso metu, kad neprimestume savo pažiūrų, ir ką gali padaryti mokymus jau pabaigęs terapeutas, kad toliau lavintų šias pastangas apjungti tikėjimą ir psichologiją bei išlaikytų kultūrinį jautrumą?

Gera naujiena ta, kad egzistuoja daugybė būdų: viskas nuo įvairių tikėjimo ir psichologijos integravimo modelių iki to, kaip skirtingų pakraipų specialistai atlieka klinikinį darbą savo praktikoje. Galite atrasti, kaip religijos tema atsiskleidžia kognityvinės elgesio terapijos, šeimos sistemos specialistų arba psichoanalitikų praktiniame darbe. Netgi Amerikos psichiatrų asociacija publikuoja leidinius apie dvasingumo kalbą. Manau, jog tai gera pradžia ir pagalba terapeutams skirtingais būdais įsiklausyti į dvasingumo temas, tačiau visuomet daugiausia nerimo kelia pavojus primesti savo pažiūras. Kaip tuomet reikėtų elgtis, jei moralė ir etika yra kiekvienos psichoterapijos sudedamoji dalis? Atsakingiausias būdas yra atvirai tai sau pripažinti ir rasti būdus, kad šitai neįsiveržtų ir, kaip sakė vienas iš mano kolegų, nepažeistų terapijos.

Tačiau tokia laikysena nereiškia, kad reikėtų grįžti prie froidiškojo mito, teigiančio, jog terapeutas yra objektyvus tuščias ekranas. Manau, jog tai galioja net ir žvelgiant iš kognityvinės elgesio terapijos perspektyvos. Jie gali teigti, kad „neatsineša“ savęs į terapinį darbą, tačiau taip nėra. Taigi koks yra geriausias būdas „atsinešti“ save į terapiją? Būtent šiam klausimui nagrinėti norėčiau skirti daugiausiai laiko.

Ši tuščio ekrano samprata pridarė daug problemų. Ji priverčia patikėti, kad esame mechanikai, galintys valdyti kitus tarsi mašinas, todėl mums tereikia perversti naudojimo instrukciją ir rasti priedą, nurodantį, kaip taisyti gedimus. Žvelgiant iš moralinės perspektyvos, turėtume prisiimti atsakomybę už tai, ką atsinešame į terapiją. Tačiau kaip Jūs apjungiate visą individualiąją įkūnijimo ir įtvirtinimo filosofiją su Diagnostiniu ir statistiniu psichikos sutrikimų vadovu (DSM) bei empiriniais gydymo metodais ir įrodymais paremta praktika? Kokia yra Jūsų praktinė ir profesinė patirtis, ieškant šios pusiausvyros?

Tai labai geras klausimas. Aš pats išsisuku, nes retai apsidraudžiu kaip terapeutas, t. y., retai nustatau diagnozes. Manau, jog šiais laikais taip elgiasi dauguma specialistų, nes yra nusivylę. Deja, yra nemažai žmonių, dirbančių tokiomis sąlygomis, kur tai yra neįmanoma, ir aš nuolat svarstau, ar vien iš būtinybės jie viena sako, kita galvoja. Tokiu atveju kalba viena, kad kompensuotų galimą žalą, tačiau viduje tiki visai kuo kitu. Atrodo, kad taip elgiasi dauguma terapeutų.

Manau, kad yra visai kita dalis žmonių, kurie suvokia terapiją kaip meną, todėl yra priversti būti kūrybingi. Taigi galbūt mes neapsidraudžiame ir kartais dėl to liekame neįtikėtinai neįvertinti. Matau žmones, dirbančius dėl didesnio gėrio Pasadenoje už vidutinį atlygį. Dirbu su daugybe studentų iš kitų klinikinių programų, kurie, tikiuosi, išeis ir dirbs taip pat, nes patyrė tai su manimi. Čia, Fullerio seminarijoje, mes daug galvojame, kaip mūsų studentai galėtų geriausiai panaudoti savo klinikinį išsilavinimą pagelbėdami labiausiai apleistiems žmonėms. Tai beveik kaip Trojos arklys – jie dirba darbą, kurį turi atlikti, tačiau atsineša ir gilesnį savo požiūrį.

Gera terapija visuomet turi būti humaniška. Nes žmonės, kuriems stengiamės padėti, yra tikri, todėl turime išlikti kūrybingi ir lankstūs, tačiau kartu turime pripažinti ir savo ribas. Mes jas turime. Niekada negalėčiau savęs įsivaizduoti dirbančio naudojantis validuota gydymo instrukcija. Tačiau tai – aš, tai nebūtinai tinka kitam. Nenoriu būti kategoriškas šiuo atžvilgiu.

Medicininis modelis sukėlė tikrą tapatumo krizę šioje srityje. Daugybė žmonių viena galvoja, kita sako.

Moralė liečia ne tik religingus žmones. Yra ir pasaulietinė moralė. Susidomėjau psichologija, nes religinė bendruomenė, kuriai priklausau, mokė, kaip turėčiau elgtis, tačiau trūko nuorodų į transformaciją. Galima sakyti, jog mano konkreti krikščioniškoji tradicija atitrūko nuo senovinės krikščioniškosios išminties.

Studijuodamas psichologiją universitete atradau teorijas, kuriomis aiškinama žmogaus transformacija ir pokytis. Pagalvojau, kokia būtų stipri teorija, jei galėčiau tai jungti su krikščionišku tikėjimu. Tai vienas kelių, kuriuo atradau, kuo psichologija gali papildyti religiją.

Taigi ko psichologija galėtų išmokyti kunigą?

Na, turime grupinės terapijos patirtį. Beje, kai kurie jos metodai vis drąsiau pasitelkiami ir parapijose. Žinau, kad JAV nemažai parapijų turi pagalbos grupes, kenčiantiems nuo įvairių psichologinių problemų. Manau, kad ir I. Yalomo teorijos apie tarpasmeninius procesus grupinėje terapijoje labai padeda tiek profesionalų, tiek neprofesionalų vedamuose grupiniuose užsiėmimuose. Kartais kunigai vengia domėtis psichologija, nes yra įsitikinę, kad tai gali atitolinti nuo tikėjimo. Labai svarbu, jog visi suvoktume, kad religijos ir psichologijos skirtumai nėra neįveikiama praraja ir tiltas reikalingas abiem krantams.

O kuo krikščionybė gali padėti šiuolaikinei psichologijai?

Labai svarbu – bendrystės sugrąžinimas. Moralės normos yra tapusios labai individualistinės. Didis filosofas Alasdair MacIntyre teigia, kad mūsų etika yra tapusi emotivizmu – nuostata, kad viskas, kas man atrodo gerai, ir yra gerai. Manau, kad dauguma psichologinių teorijų taip pat perima šią nuostatą. Ją, beje, nuosekliai kritikavo Viktoras Franklis. Krikščionybė gali pamokyti, kaip klausytis kito, kaip laisvę derinti su autoritetu.

Vienas iš dalykų, kuris mane labai nuvilia kalbant apie šiuolaikinį dvasingumą, bent jau Jungtinėse Valstijose, yra tai, jog jis tampa itin individualistinis ir nukreiptas į vidų: „Na, kol kitam nekenkia, tai gerai.“ Tačiau, ką turime omenyje sakydami, kad tai nekenkia kitam? Gali atrodyti, kad, sunaudodamas visus išteklius kitam, nekenki, nors iš tiesų tai – žala kitiems. Turime sugrįžti prie bendruomeninio etoso. Vienas dalykas, kuris man labai svarbus kaip psichologui ir krikščioniui, yra šis suvokimas apie neišvengiamą žmonių tarpusavio sąryšį, tampantį tiek mūsų problemų, tiek ir išgijimo pagrindu. Izoliuota savastis tiesiog neegzistuoja. Mes visuomet esame tam tikrame kontekste, visuomet įterpti, visuomet įkūnyti.

Gali būti, jog kai kurie mane dėl to laikys radikaliu. Turiu kolegų, kurie nuoširdžiai laikosi individualistinės psichologijos ir dvasiškumo idėjų. Manau, būtų galima diskutuoti, kad didžioji dalis šiuolaikinių evangelikų JAV yra gana individualistiški ir iš tiesų garbina vartotojiškas patirtis. Jie tiesiog vartoja Jėzų, kuris suprantamas kaip tam tikras žmogus (Dievas arba žmogus), Kristus, iš tiesų nesusijęs su tuo, apie kurį rašoma Evangelijoje.

Žmonės, kurie mąsto panašiai kaip aš, dažniausiai yra teologai ir, tikiuosi, vis daugiau jų prisijungs į psichologijos integravimo pokalbį. Knygoje, kurią parašiau kartu su Warrenu Brownu („Fizinė krikščioniško gyvenimo prigimtis“), kalbame apie tai, jog nėra vienos izoliuotos krikščionybės, izoliuoto žmogaus, ir tai, kad religiją visuomet patirsime ir ją turime patirti bendruomeniniais būdais.

           Manau, jog ankstesni krikščionybės kritikai, kurie buvo nusistatę prieš nebrandžią, vartotojišką krikščionybę, nesuvokė „brandžių krikščionybės pavidalų“, kaip jūs juos vadinate…

Turime drąsiai kalbėti apie mūsų, krikščionių, klaidas ir pagundas užimti infantilišką poziciją. Manau, kad žmonės būna labiau gynybiški kitų atžvilgiu, jei suvokia religiją kaip kažką nežemiško, dvasiško, anapusinio, kaip kažką, „ką turiu padaryti dabar, kad vėliau patekčiau anapus“. Jei kūnas man nerūpi ir tik laukiu pomirtinio gyvenimo, tuomet man iš tiesų nerūpi tiek mano, tiek kito kūnas; man nerūpi, jei kitas yra alkanas, vargingai gyvena ar patiria priespaudą. Kitaip tariant, tokiu atveju nesusitelkiame į „čia ir dabar“. Tačiau jeigu galvoju apie religiją kaip apie patirtį, vykstančią čia ir dabar, įkūnytą ne tik sieloje, bet ir kūne, pojūčiuose, tuomet Dievo pašaukimas yra daugiau veiksmas, kvietimas mylėti visus žmones, nepriklausomai nuo to, kuo jie tiki, iš kur jie yra ar kaip atrodo.

Jei kūnas yra svarbus, jei gelbėjame ne sielas, o žmones, kaip iš tiesų tvirtina krikščionybė, tada žmonės turi būti pamaitinti, aprengti ir apsaugoti, o ne prievartaujami ir išnaudojami vaikystėje, ne gyvenantys diktatoriškoje priespaudoje. Kita vertus, turiu keletą draugų, kurie griauna mano teoriją. Nors jie tikri individualistai, tačiau tuo pat metu lanko kalinius, dalinasi maistu su vargstančiais. Taigi nėra absoliučių taisyklių.

Dar vienas svarbus dalykas – savo knygoje apie psichoanalizę ir religiją Erichas Frommas atskyrė sielos gydymą nuo socialinio prisitaikymo terapijos. Jam socialinio prisitaikymo terapija tebuvo būdas padėti žmonėms geriau funkcionuoti toje beprotiškoje visuomenėje, kurioje jie gyveno. Jis kėlė klausimą, ar psichoterapija iš tiesų yra tik tai, ar tai pagalba žmonėms bręsti, tapti atsakingais ir giliau mąstančiais, gebančiais kovoti su socialinėmis aplinkos ligomis. Mes, psichoterapeutai, labai rimtai turėtume kiekvienas sau iškelti šį klausimą ir, ieškant atsakymo, dialogas su įvairiomis religinėmis tradicijomis, tikrai gali padėti.

Vertė Urtė Navardauskaitė-Navickienė.

 

Comments are closed.